Nueinate į parduotuvę ir matote kainas, kurios nebeturi jokio ryšio su jūsų gaunamu vidutiniu atlyginimu, tad esate priverstas taupyti net esminių poreikių sąskaita ir nebegydote dantų, vaikštote su seniai nebetinkamais akinių lęšiais, bijote, kad paauglys vėl išaugs batus?
Nuolat bandote sau atsakyti į klausimą, kodėl kiti išgyvena ir važinėja prabangiais automobiliais bei rėdosi gražiais kailinukais, nors jų pajamos, atrodo, nepalyginamai mažesnės? Svarstote, kaip kiti išgali tai, kas jums nepasiekiama?
Nesuprantate, kodėl nuolat girdėdami apie be perstojo augantį Lietuvos BVP, jau devyneri metai savo sąskaitoje matote tuos pačius skaičius, o įvertinę nuolat augančias būtiniausių paslaugų ir prekių kainas, suprantate, kad realus jūsų gyvenimo lygis smenga žemyn?
Atsakymą sudaro du žodžiai, kurie ir yra visų aštrėjančių Lietuvos politinių ir ekonominių problemų ašis — pajamų ir galimybių nelygybė, kurią savo ruožtu pagimdė itin gilus teisingumo stygius.
Kokius žodžius dabar dažniausiai jums kartoja apgaulių farso herojai? Čia viskas teisėta.
Teisėta, teisinga ir garbinga
„Seimo narė laikosi visų įstatymų. [...]. Negali Seimo narys naudotis kokiomis nors priemonėmis, kuriomis negali naudotis. Noriu pasakyti viena – Seimo narė naudojasi tuo, kuo ji gali naudotis teisiškai. Viskas“. „Seimo narė nepažeidžia jokių įstatymų, ji negali važinėti kokios nors įmonės automobiliu, jeigu ji neturi teisės. Negalima sakyti informacijos, kurios nesako pats žmogus“. „...šitas sandoris sudarytas su įmone, kuri susijusi su manimi. Jis visiškai teisėtas, visiškai atitinka visus reikalavimus, kurie vykdant taikomi išperkamąja nuoma“. „... pati Seimo narė gavo atsakymus, ar ji pažeidė, – ji nieko nepažeidė. Manau, kad Seimo narė pasielgė labai apdairiai, nes ji panaikino bet kokią abejonę dėl savo skaidrumo“.
Paminiu vos kelis sakinius, nors tokių ir panašių paaiškinimų per pastarąsias dienas girdėjome dešimtis.
Nereikia jokių ypatingų teisės ir ekonomikos žinių, kad suprastum, jog Seimo narys, važinėjantis ne jam priklausančiu, o verslo subjekto (mamytė iš darželio, kaip tokio sandorio subjektas, yra patyčios iš rinkėjų) išnuomotu automobiliu, gauna pajamų. Ekonomine prasme pajamos — tai vartojimo ir grynojo turto prieaugio suma arba, kitaip sakant, ekonominio pajėgumo prieaugis tam tikru apibrėžtu laikotarpiu. Važinėdama automobiliu, kuris pagal jos deklaruojamas pajamas akivaizdžiai jai neįkandamas (nekalbu apie visokius kailinukus, laikrodukus ir kitokias noriai viešai demonstruojamas gėrybes), Seimo narė ir jos užtarėjas žodžiais „čia viskas teisėta“ nepaneigia vartojimo prieaugio.
2015 metais G. Kildišienė deklaruoja, jog per 2014 metus akcinėje bendrovėje „Panevėžio Specialusis autotransportas“ uždirbo vos per 19 tūkst. litų, jos turtas 2015 metų pradžioje buvo 74 tūkst. litų (21,4 tūkst. eurų). Pagal kitą deklaraciją, per 2015 metus ji gauna 4367,18 eurų pajamų, jos turto vertė išauga iki 25 tūkst. eurų. Taigi, realiai ponia G. Kildišienė su vaiku metus gyveno už 367,18 eurų ir (tikėtina, nors deklaracijoje nerodoma, bet minima žiniasklaidoje) dar 3600 eurų, kuriuos jai kaip alimentus mokėjo jos buvęs sutuoktinis. Taigi, su vaikučiu išgyveno (mokėjo už butą, valgė, pirko aprėdus, benziną ir t.t., ir t.t. ) už 330 eurų per mėnesį.
Kadangi seniai netikiu pasakomis, lankausi parduotuvėse, vairuoju automobilį, o mano viešai nuo pat 1996 metų nepertraukiamai deklaruojamos pajamos nepalyginamai didesnės, galiu aiškiai pasakyti: dabartinė vis dar Seimo narė ramiai ir ciniškai nedeklaravo savo tikrųjų pajamų šaltinių.
Kaip akivaizdžiai rodo ir paskutiniai įvykiai, ji panašią praktiką taikė net tada, kai jau buvo Seimo narė, ir tai reiškia ji pažeidė Konstitucijos 60 str., kuris primygtinai pabrėžia, kad „Seimo nario darbas, taip pat ir išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto“ ir jis „negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą“. Ponios G. Kildišienės veiksmai taip pat nesuderinami su Seimo statuto 15 str. 4 dalimi, kur apibrėžiama, kas yra leistina Seimo nariui kūrybinė veikla. Kaip bežiūrėsi mezginiai į tą veiklą neįtraukti.
Jeigu Seime turime sąžiningą ir nuoseklią opoziciją, ji, be abejo, privalėtų kreiptis dėl apkaltos p. G. Kildišienei ir už neatskleistus tikruosius pajamų šaltinius, ir už akivaizdų melą rinkėjams apie savo išsilavinimą.
Jeigu ponia G. Kildišienė elgtųsi teisingai, tad pagal sąžinę, ji padėtų mandatą. Ir tai būtų bent jau garbinga. Vis dėlto ši istorija atskleidžia kitą, gerokai liūdnesnį Lietuvos politikos veidą.
Politinė politikų impotencija
Pono Ramūno Karbauskio deklaracijos seniai garsėja savo išoriniu painumu. Tiesa, čia problemų šaknys slypi gerokai giliau, nei iš esmės trivialioje p. G. Kildišienės istorijoje.
Dabartinis valdančios frakcijos vedlys nuolat deklaruoja milijonines pajamas, kurias lydi ypatingai menki, beveik mikroskopiniai, palyginus su jo pajamomis, mokesčiai. Apie tai esu ne kartą viešai rašiusi, kalbėjusi, tad nesikartosiu.
Prieš porą metų, atsakydamas į mano viešus klausimus apie deklaruojamus mikroskopinius mokesčius, vertindamas mano viešus svarstymus apie neaiškią veikiančią deklaravimo sistemą, kuri leidžia atsirasti ir dabartinei, manyčiau, šį kartą jau nusikalstamai painiavai, ponas R. Karbauskis man ciniškai ir ganėtinai vulgariai patarė mylėti „ne tik liežuviu, bet darbu ir tiesa“.
Tada jis piktinosi, kad esą negali „asmeninėje pajamų deklaracijoje atspindėti ūkininko ūkio bendro veiklos rezultato“, tad, aiškino, kad „net nuostolingai dirbančio ūkininko asmeninėje deklaracijoje matosi tik pajamos, tad gali atrodyti, jog sumokama mažai mokesčių“. Kartojo, esąs ūkininku, tad mokesčius moka „remdamasis ūkininko ūkio apskaita. Pajamų ir „Sodros“ mokesčiai, PVM ir t.t. Deja, šios deklaracijos yra atskirtos ir pildant asmens pajamų deklaraciją ūkininkai turi rašyti tik ūkio pajamas, bet ne ūkio išlaidais, nuostolius, kreditus, mokesčius. Todėl visų ūkininkų asmeninės deklaracijos neatspindi realiai sumokėtų mokesčių sumų.“ Tiesa, vos po kelių sakinių, jau aiškino, kad „mano [t.y. R.Karbauskio] sukurta „Agrokoncerno“ įmonių grupė ir ūkininko ūkis daugiau kaip per dvidešimt metų sumokėjo arti milijardo litų įvairių mokesčių“.
Teisinis ir ekonominis panašių kalbų primityvumas akivaizdus. Kai žmogus, pretenduojantis į politiko vardą niekinančiai atsiliepia apie daugybę savo koncerno darbuotojų, kurių sumokėtus valstybei mokesčius prisiskiria sau, gėda ir tiek. Juolab, kad bent jau pastaruoju metu taikomos deklaracijų formos tikrai suteikia galimybę ganėtinai adekvačiai deklaruoti gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius. Klausimas tik šis - kodėl to nedaroma? O nedaroma tik todėl, kad drumstame vandenyje lengviau medžioti naudos žuveles.
Ilgus metus įvairios interesų grupės išsimušinėja sau įvairias mokestines lengvatas. Iki 2009 metų ištisos kohortos veikėjų — ūkininkai, autoriai, sportininkai, verslo liudijimų turėtojai ir kiti — nemokėjo Sodros įmokų taip savo tėvų išlaikymą permesdami per 50 proc. mokesčių nuo savo pajamų tuomet mokėjusiems samdomiems darbuotojams. Pastarieji net buvo nuolat ciniškai buvo vadinami kenčiančio verslo išlaikytiniais, mat jei ne esą gerasis verslas, kuris jiems už nieką (?) moka atlygius, jie ir darbo neturėtų. Panaši demagogija tęsiasi ir toliau, ji akivaizdi ir dabar Seime svarstomuose autorių ir kitų apsukresnių „vargdienių“ vėl ir vėl sau išmušinėjamose mokestinėse lengvatose.
Ar tikite, kad p. R. Karbauskis, ilgus metus mokėjęs itin mažus mokesčius vien todėl, kad jis ūkininkas, pajėgs atsispirti lengvatų žavesiui? Aš netikiu.
Dar daugiau. Aš netikiu, kad p. R. Karbauskis ir jo pavaduotoja G. Kildišienė pajėgūs suvokti, kas yra pajamos. Savo nesuvokimą ir absoliutų neišsislavinimą šioje srityje jie dabar taip išviešino, kad tuo nepatikės net mokinukas, kuris skaitė ekonomikos vadovėlį. O tai reiškia, kad Lietuvos mokesčių sistema — stuburas, kuris laiko ne tik mokestinę, bet visą viešosios politikos kūną — kryps ir toliau. Ir tai reiškia tolesnę šalies moralinę, politinę ir ekonominę degradaciją, augančią emigraciją, kurių nepridengsi kliedesiais apie Lietuvą kaip dvarponio valdomą naisių kaimelį.
Kodėl žmonės negerbia Seimo narių?
Šitą klausimą suformulavau ne aš. Tai klausimas, kurį vos prieš keletą dienų iš Seimo tribūnos kelis kartus pakartojo R. Karbauskis, bandydamas įrodyti, kad ta pagarba kažkaip mistiškai susijusi su Seimo narių skaičiumi ir, esą, kuo jų mažiau, tuo pagarbos daugiau.
Vis dėlto grįžkime prie ištakų. Kam valstybei reikia Seimo? Kad būtų valstybė. Kad ji būtų visiems vienodai lygi. Kad būtų sukurtos tokios taisyklės, kad kiekvienas jaustųsi reikalingas. Kad mokytojas, mokantis rašyti, nebūtų prastesnis už jo išugdytą rašytoją, ir abu vienodai pagal aiškias taisykles dalintųsi ne tik valstybės globa, bet ir jos išlaikymo našta.
Dabar padėtis tokia, kad menkutes pajamas viešai deklaruojanti „politikė“ be gėdos demonstruoja neuždirbtą prabangą. Vienodas pajamas gaunantys žmonės turintys nelygias galimybės paveikti Seimo narius moka visiškai skirtingus mokesčius. Valstybės pajamoms augant daugelio sunkų ir neretai itin aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą dirbančių viešojo sektoriaus žmonių atlyginimai įšaldyti jau septyneri metai. Vieni maudosi prabangoje ir itin menkai prisideda prie bendrojo gėrio (ar ne komiška, kad per visus 2015 metus p. Kildišienė valstybei atseikėjo 212 eurų arba 4,85 proc. nuo savo pajamų, kuriuos dabar atsiims kaip vienos dienos komandiruotpinigius Niujorke?), kiti sunkiai triūsia, bet apdovanojami tik patyčiomis ir panieka.
Seimas tapo vieta, kur labai abejotinos kvalifikacijos personos susirinkę kuria rojų sau ir savo globotiniams. Seimas tapo vieta, kur Seimo narys net labai norėdamas negali rimtai dirbti savo darbo, nes sudėtinga biurokratinė mašina atima ir diskusijos galimybę, ir galimybę rimtai gilintis į neišsenkantį neretai nežinia iš kokių šaltinių atitekantį įstatymų ir jų pataisų srautą. Seimas tapo vieta, kur atstovauti Lietuvos žmonėms net tarptautiniuose renginiuose siunčiama ne pagal gebėjimus, dirbamą darbą, o už „gerą elgesį“, mat, kaip aiškina net vienas įtakingas parlamentaras, kelionėms į JT nereikia jokios išskirtinės kompetencijos — pasiklausai ir „parveži informacija“. Tiesa, aš netikiu, kad galima parvežti informaciją, kurios nesupranti. Ir nemanau, kad kalbos apie klimato kaitą tokios jau tuščios.
„Nelaikau savęs nei ypač talentingu ar gabiu, tiesiog bandau būti sąžiningas prieš save ir kitus, teisingas savo sprendimuose, moralus savo veikloje“, — prieš porą metų rašė R. Karbauskis. Dabar jis turi puikia progą pademonstruoti, kad jo darbai nesiskiria nuo žodžių.