Tikėta, kad privatus verslas atneš į šį sektorių naujovių, tiek kalbant apie šiuolaikišką, efektyvią vadybą, tiek apie investicijas, kurių anuomet savivaldybės nebuvo pajėgios skirti. Vis dėlto paaiškėjo, kad toks savivaldybių ir privačių verslų bendradarbiavimo modelis Lietuvoje nepasiteisino. Dažnai galima girdėti teiginių, kad monopolinėmis rinkos sąlygomis verslas niekada nebus suinteresuotas veikti efektyviai ir visi jo veiksmai bus nukreipti į kuo didesnį pelną. Visgi, mano galva, problemos šaknys yra giliau.
Netiesa, kad tik privatus verslas geba veikti efektyviai, o valstybinės institucijos korumpuotos ir nepajėgios ūkiškai tvarkytis. Kaip ir netiesa, kad privatus ūkis visuomet yra orientuotas tik į gobšumą ir yra blogis.
Iš tiesų susiderinus interesus, viešojo sektoriaus ir privataus verslo partnerystė gali būti efektyvus sprendimas. Tačiau Lietuvoje jis nepasiteisina.
Kad bendradarbiavimas būtų sėkmingas būtina sąlyga – kvalifikuotas, aukšto intelektinio lygio viešasis sektorius. Deja, turime pripažinti, kad realybėje net Vilniaus mieste, kuriame gyvena per 600 tūkst. gyventojų, situacija prasta dėl nekonkurencingo atlygio viešajame sektoriuje.
Galime kalbėti apie korupciją, bet ji čia net nebūtina. Geriausius teisininkus rinkoje nusisamdęs privatus verslas savo interesus atstovaus gerokai kokybiškiau nei savivaldybės. Esant tokiai situacijai, neišvengiama, kad sutarties šalys atsiduria nelygiavertėje padėtyje ir derybos baigiasi privataus verslo naudai. Turime pripažinti karčią tiesą: viešasis sektorius neturi tokių derybinių instrumentų, kokių turi privatus verslas, kartais, pavyzdžiui, energetikos sektoriuje kovojantis dėl šimtų milijonų eurų pelno.
Ir čia nėra kalbos apie tai, kad verslas nemotyvuotas stengtis, nes veikia be konkurentų. Iš tiesų tai ne monopolinės rinkos sąlygos blogos, o pasirašoma sutartis bloga. Jeigu sutartyje būtų numatytas kokybiškas priežiūros mechanizmas, tai vaizdas, kaip dirbtų privatus sektorius galėtų atrodyti visiškai kitaip. Lietuvoje privatus verslas gali būti efektyvus, kai pats dengia savo sąnaudas.
Tačiau jeigu pasirašyta sutartis leidžia dirbtinai padidintas sąnaudas permesti ant gyventojų pečių, čia jau kitas klausimas. Pavyzdžiui, ne kartą diskutuota dėl pastatų, kuriuose veikia „Vilniaus vandenys“. Jie įsikūrę Vilniaus senamiesčio širdyje – pastate, vertiname dešimtimis milijonų eurų, o kalbėdami apie didelę paslaugų kainą, ją grindžia didelėmis sąnaudomis, tarp kurių ir minėto pastato išlaikymas. Tačiau juk niekas netrukdo kraustytis į pigesnius komfortiškus biurus ir tas sąnaudas mažinti. Jeigu būtų patikrinama, kokiais automobiliais važinėja energetikos sektoriuje veikiančių privačių įmonių vadovai, galima būtų pasigrožėti išties prabangia kolekcija. Gražu būtų, kol ateitų suvokimas, kad už tai mokame mes, gyventojai, per didesnę paslaugų kainą.
Kokias išeitis turime? Su esamomis sutartimis belieka suktis iš padėties taip, kad maksimaliai būtų apgintas viešasis interesas. Tarkime, iki Vilniaus miesto ir privataus šilumos operatoriaus „Vilniaus energija“ skyrybų liko mažiau nei pusmetis. Ir jau seniai prasidėjo nesutarimai dėl turto dalybų ir, panašu, bus neišvengiama teisminių procesų. Scenarijus kaip aukščiau išdėstyta: privataus verslo interesus atstovauja geriausi teisininkai rinkoje, pasirašyta sutartis savivaldybei nepalanki. Vis dėlto šioje situacijoje ne viskas juoda–balta.
Neseniai Aukščiausiasis teismas, nagrinėdamas Ukmergės rajono savivaldybės ir privataus šilumos operatoriaus „Miesto energija“ ginčą, sukūrė precedentą turto dalyboms. Ukmergės rajono savivaldybė pasielgė principingai ir, atstovaudama viešajam interesui, sutartį su privačiu operatoriumi nutraukė, nes pastarasis ją šiurkščiai pažeidinėjo. Aukščiausias teismas konstatavo, kad sutartis nutraukta teisėtai, o toliau buvo nagrinėjamas klausimas dėl turto. Aukščiausiasis teismas pasisakė, kad turto vertinimą turi atlikti nepriklausomi ekspertai.
Antra, kad investicijos, už kurias turi būti sumokėta, turi būti realios, būtinos ir protingos.
Trečia, kad verslui už investicijas turi būti sumokėta proporcingai realiai investicijai: jeigu jie į esamą turtą investavo 10 proc., tai tokią dalį, nesvarbu, kad privatus operatorius nori daugiau, ir reikia atlyginti. Tuo metu nesuderintos papildomai atliktos investicijos gali būti vertinamos kaip privataus operatoriaus rizika. Visa tai reiškia, kad pasibaigus ar nutrūkus šilumos ūkio nuomos sutartims, atsiveria durys turto dalybas įgyvendinti pagal realią situaciją. Tai instrumentas, kuriuo galės, žinoma, jeigu sugebės, pasinaudoti kitos savivaldybės, gindamos viešąjį interesą.
Kalbant apie ilgalaikį problemos sprendimą, neturime kitos išeities kaip tik kelti viešojo sektoriaus kompetenciją. Tai turėtų būti daroma ne tik per konkurencingo atlygio sistemos sukūrimą, bet ir suvokimą, kad viešojo sektoriaus tikslas yra atstovauti viešąjį interesą. Dabar mūsų šalyje apie viešąjį interesą kalbama itin retai. Trūksta suvokimo, kad esu tik dalis šios visuomenės. Kad geros mokyklos reikalingos ne tik mano, bet ir kaimyno vaikams. Kad mokėdami mokesčius išlaikome savo valstybę ir kuriame jai saugumą. Svarbi ne tik asmeninė, bet ir kitų žmonių gerovė. Šių žodžių mūsų vaikai nei vidurinėje, nei aukštojoje mokykloje negirdi. Todėl neturime stebėtis, kai asmeniniai interesai tampa aukščiau kitų, kartais net nekreipiant dėmesio į etines dilemas. Trumpai tariant – turime pradėti ekonomines problemas matyti ir kultūriniame fone.