Šioje šalyje sakyti tiesą tapo dalyku, už kurį žmogus gali būti nulinčiuotas ir netekti ministro posto. Jeigu Rimantė Šalaševičiūtė būtų melavusi, — viskas būtų OK. Viskas puiku, normali kasdienybė.
Bet tiesa apie paprastą kasdienę visiems žinomą praktiką, su kuria kovoti reikia labai labai tvirto stuburo, sukėlė tokią valdžios viršūnių pasipiktinimo audrą, kad tapo aišku: tos viršūnės jau pačios tiek prisimelavusios, kad bet kurio asmens atviras žodis ir mąstymas (ministrė ir aiškinosi ir kodėl, kaip darė, ir kodėl neatsilaikė, ir aiškino, kodėl taip daryti blogai) joms tampa asmenine grėsme. Melas juos vienija, melu jie laikosi.
Jei ministrė kyšį medikams davė vieną kartą, tai aš esu keturis kart didesnė nusidėjėlė: du kartus tai dariau sovietiniais laikais, du — jau nepriklausomybės metais.
Laisvoje Lietuvoje apmokėjau už mamos akių operacijas Kauno akių klinikoje (dvi akys po 500 litų; pinigai buvo mamos, ji labai troško atsilyginti gydytojui, bet kažkodėl nusprendė juos perduoti per mane, atseit, jeigu duosiu aš, tai bus kažkaip rimčiau).
Pirmas ir paskutinis kartas, kai mokėjau už medicininę pagalbą suteiktą man buvo Vilniaus Greitosios pagalbos ligoninėje, kur buvau tiesiog atvirai reketuojama. Pradžioje tuo užsiėmė palatos kaimynės, labai mielos pagyvenusios moterys, kurios ilgai taupė pinigus sąnario operacijai ir gerai žinojo, kad mokestis yra 600 litų (tai buvo prieš kokius aštuonerius metus): 500 chirurgui, 100 anesteziologui. Vos atvykusios į palatą jos sulaukė gydytojų, viešai jiems tuos pinigus padavė (per dvi valandas taip mano akyse savininkus pakeitė 1200 litų. Sumokėjusios ligoninei (ar gydytojams) jos ėmėsi mane auklėti, mat aš nieko nedaviau ir pasakiau, kad nesuprantu, kodėl ir už ką jos moka (išskyrus mokesčio dalį, kuri ligoninę pasiekė tvarsliavos ir kažkokių įrenginių pavidalu).
Vis dėlto kitą dieną po pėdos operacijos sulaukusi gydytojo, kuris tiesiog akivaizdžiai neketino man duoti ligos išrašo ir kitų dokumentų, stovėjo prie lovos ir kažko laukė, atidariau stalčiuką ir padaviau 300 litų. Net nepadėkojęs pinigus jis paėmė, įsidėjo į chalato kišenę ir apsisukęs paliko palatą.
Buvo gėda. Buvo gėda, kad sunku visada būti ta blogiete, kuri žaidžia ne pagal taisykles, bet buvo gėda ir todėl, kad sužaidžiau pagal „taisykles“. Buvo gėda, kad du Vilniaus universiteto docentai (taip, chirurgas buvo ir Medicinos fakulteto docentas) taip vienas su kitu bendrauja. Buvo gėda už save ir už mano šalį, kurį taip nužemina žmones, kad jų santykiai virsta melu.
Šias patirtis jau esu apsakiusi ir aprašiusi. Dabar Lietuvos prezidentė ir visa jos orkų armija turbūt pareikalaus, kad atsistatydinčiau iš visų vietų — Vilniaus Tarybos; Universiteto ir televizijos kartu paėmus. Prašau. Bėda maža. Kad tik akių neišdurtų ir rankų nenukapotų, nes negalėsiu skaityti ir rašyti, o tai jau būtų sunku.
Tragiškoji šitos istorijos dalis ta, kad melas pakeltas į vertybės statusą (visi žino, kas kur ir kas kuo buvo aną sausio 13 dieną, bet daugelis apsimeta, kad nenutuokia, ar ne?), o tiesa nužeminta.
Jeigu norite suprasti, kur mus visus atvedė melas, pažiūrėkite ano ketvirtadienio LNK pokalbių laidą „Valanda su Rūta“. Apie tragišką padėtį, kurioje atsiduria daugybė namuose jų tėvų trankomų, mušamų ir žalojamų Lietuvos vaikų. Apie sumeluotą socialinę pagalbą, kai socialiniams darbuotojams ir/ar policijos darbuotojams nesuteikiama reali galimybė deramai atlikti pareigų, o reikalavimus ir papildomas funkcijas jiems ponios iš Vilniaus rūmų žarsto į kairę ir į dešinę pamiršdamos apmokėti už darbą. Apie tėvų sudaužytus ir po ilgo gydymo jiems patyčioms ir mušimui vėl grąžinamus vaikus, nes kažkokie Bažnyčios galvos ir jiems pataikaujantys politikai (nei vieni, nei kiti negyvena Kristaus meilėje) nutarė, kad bet kuri šeima geresnė, už valdišką globą (nesąmonė, beje, neturinti nieko bendra su Evangelijos dvasia).
Melas pražudo sielą. Melas pražudo bet kurią šalį, kurioje jis išaukštinamas iki visuotinės normos. Norime kitokios Lietuvos? Pradėkime gyventi tiesoje, net jeigu ji skaudi. Labai skaudi.