Rusijos karas Ukrainoje – ką supratome?
Andrius Kubilius
© DELFI / Kiril Čachovskij

Ukrainoje rimsta kariniai veiksmai. Galima galbūt ir su palengvėjimu atsidusti. Tačiau būtų visai klaidinga nusiraminti ir nesistengti patiems sau pasidaryti ilgalaikių išvadų. Išvadų apie tai, ar esame pasiruošę gintis nuo tokių „hibridinių karų“, kokius Rusija kariavo ir kariauja Ukrainoje.

Jau anksčiau rašiau, kad ateinančius dvidešimt metų mums lemta matyti kaimynystėje tą pačią Putino valdžią, kuri darysis vis silpnesnė ir vis agresyvesnė. O tai reiškia, kad mums mažiausiai dvidešimt metų teks gyventi „pafrontės“ sąlygomis.

Tai reiškia, kad mes turime pertvarkyti ne tik savo tolesnio ekonominio vystymosi paradigmą, bet ir savąją karinės gynybos paradigmą. Turime suvokti, kad vienoks ar kitoks Rusijos agresyvumas mūsų atžvilgiu yra praktiškai neišvengiamas (arba bent jau mes neturime leisti sau tokios prabangos galvoti, kad jis kažkodėl mūsų atžvilgiu gali būti išvengiamas) ir tas agresyvumas gali būti pačių įvairiausių formų: nuo tradicinės karinės agresijos iki hibridiniam karui būdingo destabilizavimo viename ar kitame Lietuvos regione: pradedant nuo Vilniaus krašto ar traukinių tranzito į Karaliaučių ir baigiant skalūnų žvalgybai besipriešinančiu Tauragės regionu.

Pilietinės, tariamai legitimaus protesto akcijos, kaip rodo Ukrainos pavyzdys, labai greitai gali pavirsti vietinių administracinių pastatų užėmimu ar policijos nuovadų okupacija, tokiu būdu ir apsiginkluojant. Tokios akcijos gali būti viešai lengvai pristatomos kaip vietinio patriotizmo akcijos, nors už jų ir būtų pasislėpęs vietinis GRU samdinys.

Mums ne mažiau pavojingos gali būti ir Maskvos pastangos destabilizuoti kurį nors Latvijos ar Estijos regioną, kur tam galimybių, ko gero, yra daugiau ir lengvesnių nei Lietuvoje.
Tokias galimas hibridinės agresijos perspektyvas turime matyti kaip labai realias ir privalome labai atvirai kalbėti apie savo pasirengimą jas atremti. Nusiraminimas, kad mus apgins 5-asis NATO straipsnis ar NATO gynybiniai planai mūsų regionui, gali būti mums labai skaudus. Ne todėl, kad NATO mūsų nepagintų, bet todėl, kad mes galime sumokėti labai didelę kainą, jeigu patys nebūsime pasiruošę atlaikyti hibridinių agresijų iki to laiko, kai įsijungs NATO mechanizmai.

Ar užtenka tik gynybos biudžeto didinimo? Kam išleisime gynybos biudžetą?

Atrodo, galima būtų su palengvėjimu atsidusti, kad Rusijos agresija Ukrainoje visiems politikams Lietuvoje atvėrė akis ir todėl galime pasidžiaugti kitais metais gerokai didėsiančiu krašto apsaugos biudžetu. Akivaizdu, kad tinkamos gynybos neturėsi be tinkamo jos finansavimo. Tačiau neramina tai, kad politikai, sutarę, jog gynybai reikia skirti daugiau pinigų, atrodo nusiramino ir per daug nebegalvoja, kaip tie pinigai bus panaudoti. Jeigu politinėje bendruomenėje ir toliau diskutuojama apie gynybos reikalus, tai labai paviršutiniškai – apsiribojant tik klausimu, ar reikėtų Lietuvoje atsisakyti tik profesionalios kariuomenės ir vėl grįžti prie visuotinės šauktinės karo tarnybos.

Tai svarbus diskusijos elementas, bet jis tikrai neišsemia visų mūsų gynybos problemų, kurias labai ryškiai atskleidė Rusijos hibridinė agresija Ukrainoje. Gerai, kad ministras Juozas Olekas, kaip eilinis Seimo narys, pasiūlė Seimui svarstyti įstatymo projektą (nors ir keista, kad tokį svarbų klausimą svarstyti siūlo ne Vyriausybė), kuris leistų Lietuvai turėti greito reagavimo pajėgas ir jas panaudoti savigynai net ir taikos metu, tačiau tai tikrai neapima visų problemų, kurias yra būtina svarstyti.

Ar turėsime naują Savigynos koncepciją?

Esu įsitikinęs, kad politikai turi sutarti dėl kur kas platesnio požiūrio į gynybos reikalų pertvarką po to, kai paaiškėjo, kaip yra realizuojami hibridiniai karai. Iš esmės Lietuvai reikia visai naujos Nacionalinės Savigynos Koncepcijos – naujos ne todėl, kad iki šiol kažką darėme blogai, bet todėl, kad ryškiai pamatėme visai naujas grėsmes, į kurias turime turėti tinkamą atsaką.

Tokia diskusija negali apsiriboti vien tik kariškių bendruomene ne todėl, kad politikai Lietuvoje turėtų kokio nors pagrindo nepasitikėti kariškiais, o todėl, kad paaiškėjęs hibridinių karų iššūkis apima žymiai daugiau nei vien tik tradicinė kariškių veiklos sfera: šalia tradicinės karinės savigynos, nauja savigynos koncepcija turi atsakyti ir į tai, kaip gintis nuo informacinių karų, kaip užtikrinti vietinę savigyną nuo hibridinių agresijų, kurios iš pradžių gali atrodyti kaip paprastas audringas pilietinis nepaklusnumas valdžiai ir gali buti visai nepanašios į karinę agresiją, tačiau kurios labai greitai gali pavirsti „žalių žmogeliukų“ agresija.

Kaip išspręsti tuščią ginčą tarp profesinės kariuomenės ir privalomos karinės tarnybos šalininkų?

Nesijaučiu esąs karinių reikalų specialistas. Todėl tikrai nesirengiu diskutuoti tų klausimų, kuriuos gali diskutuoti tik profesionalūs karinių reikalų ekspertai: kokio dydžio karines pajėgas Lietuva privalo turėti taikos metu – ar užtenka dabar turimų 8000 profesionalų ir dar 4000 savanorių, ar profesionalų skaičių reikia padidinti iki12000. Tuo labiau nesu pasirengęs diskutuoti, kokių šarvuočių Lietuvos kariuomenei reikia įsigyti. Tačiau matau, kad kitas svarbus ginčas, kuriame intensyviai dalyvauja ir politikai, yra dėl to, ar reikia Lietuvoje sugrąžinti privalomą karinę tarnybą, dažniausiai yra visiškai paviršutiniškas ir niekur nevedantis.

Privalomos karinės tarnybos šalininkai dažniausiai remiasi pasąmonėje glūdinčia žmogiška emocija – jeigu horizonte matome karinę grėsmę, tai reikia kažką ypatingo daryti, reikia beveik tikros mobilizacijos, ir tokiu būdu dėmesys atsisuka į visuotinę karinę tarnybą kaip į kažką, kas yra arčiausiai mobilizacijos. Tokios privalomos karinės tarnybos priešininkai remiasi kita žmogiška emocija – geriau tegu mus gina tikri profesionalai, nei iš kaimų per prievartą suvaryti geltonsnapiai. Abu požiūriai turi nemažai tiesos, tačiau kartu parodo, kad nėra suprantama esminė tradicinė žmogiškųjų resursų kariuomenėje problema. Ir ta problema, kitaip nei rašo dabar jau Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis, nėra susijusi su tuo, kas bus geriau įvaldęs tradicinį kovos ginklą - profesionalas ar šauktinis.

Ar turime kariuomenės rezervą? Kaip jį sukurti?

Esminė kariuomenės žmogiškųjų resursų problema yra ne tai, kas geriau šaudys į priešą – profesionalas ar šauktinis. Kaip rodo Izraelio pavyzdys, ir tie, ir tie, prireikus, gali gerai šaudyti. Esminė kariuomenės žmogiškųjų resursų problema yra tai, kaip greitai karo ar kitokios agresijos atveju ji gali padidėti keleriopai, neprarasdama savo profesionalių gebėjimų gintis ir apsiginti.
Tai ir yra vadinamojo kariuomenes rezervo klausimas.

Kaip aiškina mūsų kariuomenės vadovybė, tokio rezervo reikia turėti trigubai daugiau nei taikos metu yra turima pačios kariuomenės. Lietuvos atveju, jeigu būtų planuojama taikos metu turėti iki 20000 kariuomenės, minėtoji taisyklė reikalautų, kad būtų turima iki 70000 Kariuomenės Rezervo kariškių. Ir jie turi būti ne tik apskaitomi rezervo apskaitoje, bet turi būti ir pasiruošę nedelsiant profesonaliai įsijungti į ginkluotąsias pajėgas karo mobilizacijos atveju. Tai reiškia, kad privalo būti sukurta sistema, kuri juos reguliariai, kas keletą metų, kviestų į specialius mokymus ir ten atnaujintų jų įgūdžius.

Tinkamai sutvarkyta Kariuomenės Rezervo sistema turbūt yra svarbesnė nei tai, kokiais šarvuočiais ar prieštankinėmis raketomis yra apginkluota kariuomenė. Vis dėlto tenka pripažinti, kad Lietuvoje bent jau politikai labai menkai supranta šio Rezervo svarbą ir apie jį praktiškai nekalba. O tuo tarpu kaimynai suomiai, būdami nelabai didesni už mus, skelbia, kad taikos metu jie turi 30000 karines pajėgas ir kartu per 230000 rezervistų, kurių pasirengimą gynybai nuolat atnaujina. Suomiai iš savo istorijos yra pasimokę, kad tokia kariuomenės struktūra leidžia apsiginti nuo gerokai stipresnio priešo.

Siekdami išlaikyti tokią kariuomenės ir rezervo struktūrą jie negalvoja ir apie privalomos karinės tarnybos atsisakymą. Lygiai kaip ir suomiai, mūsų kaimynai estai, kuriuos daugelyje sričių stengiamės pasivyti ir pralenkti, iki šiol yra išsaugoję privalomąją karinę tarnybą, didina kiekvienais metais šaukiamųjų į kariuomenę skaičių iki 3000 ir kiekvienais metais reguliariems rezervistų mokymams pakviečia apie 10000 rezervo vyrų. Deja, mums toli iki tokiu skaičių.

Turime suprasti, kad Lietuvoje privalomos šauktinių kariuomenės neapgalvotas atsisakymas didžiausią smūgį sudavė ne taikos meto karinėms pajėgoms, o Kariuomenės Rezervo sistemai. Yra įprasta, kad Kariuomenės Rezervą sudaro kariuomenėje atitarnavę ar į atsargą išėję kariškiai, kurie yra įgiję aukšto profesionalumo karinius gebėjimus, ir vėliau, būdami Kariuomenes Rezervo dalimi, jie privalo tik laikas nuo laiko tuos gebėjimus atnaujinti. Kariuomenės Rezervo negali sudaryti paprasčiausi jauni vyrai – patriotai, kariuomenėje neįgiję reikalingos karinės patirties. Kariuomenės rezervo negali sudaryti nei entuziastingi šauliai, nei kovingi medžiotojai.

Iki tol, kol Lietuvoje nebuvo atsisakyta privalomos karinės tarnybos, kariuomenės rezervo šerdį, kaip ir Suomijoje, sudarė atlikę privalomą karinę tarnybą buvę šauktiniai. Galima ginčytis, ar tas kariuomenės rezervas buvo tinkamai tvarkomas, bet jis buvo ir buvo aišku, kaip jis kiekvienais metais pasipildo bent keliais tūkstančiais naujų rezervistų (atitarnavusių šauktinių) tam, kad būtų išlaikomas pastovus rezervo skaičius. Nes nepapildomas rezervas nuosekliai mažėja, kai viršiję nustatytą amžiaus ribą vyrai palieka rezervo gretas.

Panaikinus privalomą karinę tarnybą, nebeliko nuoseklios kariuomenės rezervo papildymo sistemos ir jos iki šiol nepakeičia iš didelės bėdos gelbstint padėtį dar Rasos Juknevičienės įvesti savanoriški Baziniai kariniai mokymai. Kaip sako kariuomenės vadai, norint išlaikyti reikalingą Rezervo skaičių, jį kiekvienais metais turi papildyti apie 3000 naujai apmokytų žmonių. Šiuo metu Bazinius karinius mokymus kiekvienais metais baigia ne visai tūkstantis tam pasiryžusių savanorių ir neatrodo, kad tokių savanorių skaičių būtų paprasta padidinti iki reikalingų 3000. Be to, dabartiniai Baziniai kariniai mokymai iš tikrųjų yra tik „baziniai“ ir  „pradiniai“, kai jaunuolis supažindinamas tik su paprasčiausiu ginklu ir bazinėmis žiniomis, bet neįgyja karinės specialybės – baigęs tokius mokymus jis netampa tikru kulkosvaidininku, snaiperiu ar artileristu. Nes paprasčiausiai – kursai yra per trumpi. O Kariuomenės Rezervui reikalingi tie, kurie jau turi karinę specialybę ir kurių agresijos atveju jau nebereikės mokyti esminių dalykų.

Taigi norint išspręsti esminę kariuomenės rezervo problemą reikia arba iš esmės išplėsti apimtimi, trukme ir turiniu savanoriškuosius Bazinius karinius mokymus, arba vienokia ar kitokia forma sugrąžinti privalomą karinę tarnybą kaip vienintelę realią galimybę sukurti veikiančią kariuomenės rezervo sistemą. Visa tiek dalykinė, tiek finansinė logika sako, kad privalomos karinės tarnybos sugrąžinimas būtų efektyviausias, sistematiškiausias ir pigiausias būdas išspręsti Kariuomenės Rezervo formavimo iššūkį.

Šią kariuomenės rezervo sukūrimo problemą, o ne dirbtinę problemą – kas geriau: profesionali ar šauktinių kariuomenė, nedelsiant turi išspręsti politikai. Kariuomenės rezervas yra svarbiausia krašto savigynos dalis ir tą mes, politikai, turime pagaliau suprasti. Būtų gerai tai padaryti nelaukiant kito Maskvos agresijos pliūpsnio. Nes tas „kitas agresijos pliūpsnis“ gali būti ir Lietuvoje.

Ar pasimokėme iš kitur vykstančių karų? Ar turėsime Vietinės Savigynos Gvardiją?

Hibridinė agresija, pagal pačios Rusijos karo ekspertų apibūdinimą, skiriasi nuo įprastos karinės agresijos tuo, kad bent pradiniame etape hibridinę agresiją yra sunku atpažinti ir atskirti nuo kokių nors, atrodytų, taikių pilietinių protestų, kurie staiga pavirsta administracinių pastatų ar policijos būstinių užėmimu. Visa tai matėme Kryme ar Rytų Ukrainoje. Panašūs hibridiniai karai vyksta ir vyko ne tik Ukrainoje. Stipriai nutolę nuo tradicinių karų sampratos karai vyko ar vyksta ir Afganistane, Irake ar Sirijoje.

Esminė jų išvada paprasta – jeigu yra leidžiama kokiems nors „žaliems žmogeliukams“, samdiniams ar tariamiems „taikiems protestuotojams“ užimti kokius nors pastatus, apsiginkluoti ir tada jau okupuoti visą kokio nors miesto teritoriją, juos iš ten išstumti naudojant jau įprastinę karinę jėgą yra ypač sudėtinga, jeigu ne beveik neįmanoma. Gerai, kad reaguojant į Rusijos vykdomos hibridinės agresijos Ukrainoje patirtį, kaip paskelbė Kariuomenės vadas ir Krašto apsaugos ministras, Lietuva imasi kurti greito reagavimo pajėgas krašto savigynai. Tačiau kariuomenei ar centrinės valdžios specialioms policijos pajėgoms laiku tinkamai sureaguoti į tokią vietinę „hibridinę agresiją“ gali būti gana sudėtinga. Tai rodo kitų šalių, įgavusių tragišką tokių agresijų patirtį, pavyzdys. Savigyna nuo tokių hibridinių agresijų gali būti žymiai efektyvesnė pačioje jų užuomazgoje, preventyviai neleidžiant tokiai agresijai realizuotis.

Vėlgi, kaip rodo sėkminga kitų šalių patirtis, tokia hibridinė agresija jos užuomazgoje efektyviausiai sustabdo tai, ką savo anksčiau skelbtame tekste esame įvardinę Vietinės Savigynos Gvardija – tai yra vietinių žmonių grupių sistema, kuri, su kariuomenės pagalba ir globa, yra tinkamai pasiruošusi ir parengta tokiai savigynai.

Kai kalbame apie konstitucinę visuotinę savigynos nuo priešo pareigą, tai ir turime kalbėti apie tokios Vietinės Savigynos Gvardijos ir jos visuotinės sistemos sukūrimą. Tokios visuotinės savigynos būdu yra lengviau apsiginti nuo hibridinės agresijos pradžios, nei po to okupuotoje teritorijoje organizuoti visuotinį ginkluotą partizaninį pasipriešinimą. Ukrainos Odesoje ar Dnepropetrovsko separatistų mitingus ir pastangas užimti administracinius pastatus, kaip tai buvo padaryta Donecke ar Luhanske, pirmiausia sustabdė ne Ukrainos kariuomenė ar specialiosios greito reagavimo pajėgos, o vietiniai Charkovo ir Dnepropetrvsko Maidano žmonės, susirinkę gausesnėmis miniomis nei separatistai.

Pavadinime Vietinės Savigynos Gvardija žodį „gvardija“ vartoju ne todėl, kad pabrėžčiau tokios savigynos karinį aspektą, bet todėl, kad pabrėžčiau, jog tokios struktūros, padengiančios visą šalies teritoriją, organizavimu turi užsiimti kariškiai, tokios gvardijos padalinius iš vietinių pilietiškai ir patriotiškai nusiteikusių piliečių savanorystės pagrindu steigdami kiekviename didesniame Lietuvos miestelyje ar kaime. Tokios gvardijos vietinių būrių branduoliu turėtų būti tie patys toje vietovėje gyvenantys kariuomenėje atitarnavę rezervistai, kariuomenės savanoriai, šauliai, galėtų prisijungti į pensiją išėję policininkai, saugos tarnybų darbuotojai, ar net ir tie patys medžiotojai. Į jos gretas galėtų jungtis ir tie, kurie dabar desperatiškai naiviai klausia – kur agresijos atveju jam, norinčiam ginti savo Tėvynę, reikėtų eiti.

Buvimas tokiu vietiniu gvardiečiu nepanaikintų rezervisto ar savanorio pareigų nacionalinei kariuomenei. Jie ir toliau būtų kviečiami į rezervo ar savanorių mokymus, o karinės agresijos atveju būtų mobilizuojami į nacionalines pajėgas. Tačiau būdami savo bendruomenės nariais, su kariškių pagalba jie galėtų savanoriškai susirinkę tartis ir mokytis, kaip pirmiausia taikiomis priemonėmis užkirsti kelią galimoms hibridinėms agresijoms jų gyvenamoje vietovėje. Panašiai elgiasi Šveicarija, kurios visuotinio vietinio pasipriešinimo modelį mes nuo pat kariuomenės kūrimo pradžios norėjome kopijuoti. Ateina metas, kai tą tikrai verta padaryti ir tai galima padaryti.

Kažkada, turbūt dar 1995 metais, pasiūliau Lietuvoje įgyvendinti Kanados „Saugios kaimynystės“ patirtį, kai policija pasirūpina, kad kokio nors miestelio ar gatvės kaimynų bendruomenė būtų pasirengusi bendromis pastangomis, tiesiog sistemingai stebėdama aplinką, apsiginti nuo užklystančių vagišių ar kokių nors gatvės chuliganų. Nors ta patirtis Lietuvoje ir nepaplito taip visuotinai kaip Kanadoje, bet džiaugiuosi Vilniuje ar kituose miestuose pamatydamas tą patį „Saugios kaimynystės“ ženklą – stilizuotą budrią, viską stebinčią kaimynų akį. To užtenka, kad vagišiai ar chuliganai vengtų tokioje gatvelėje siautėti. Nauda ir policijai, ir kaimynams.

Vietinės Savigynos Gvardija taip pat reikalinga tam, kad hibridinis agresorius žinotų, jog eidamas į Lietuvą jis susidurs ne tik su nedidele gerai apginkluota kariuomene ir jos dideliu, greitai sumobilizuojamu ir pasirengusiu rezervu, bet ir kiekviename miestelyje kokie nors „žali žmogeliukai“ nuo pat pradžių sutiks tvirtą Vietinės Savigynos Gvardijos pasipriešinimą. Kaip ir gatvės vagišius, taip ir hibridinius agresorius toks žinojimas labai stipriai atgrasytų.

Jeigu dar suvoktume, kad tokia gvardija labai nesunkiai taptų ir tikru valstybės pilietiškumo ir patriotizmo stuburu, skleidžiančiu tikrą pilietiškumą kiekviename miestelyje ar kaime, tokios gvardijos sukūrimą taip pat laikytume vienu iš esminių naujos Nacionalinės Savigynos koncepcijos principu, kurį reikia neatidėliojant įgyvendinti. Netgi paradoksalus klausimas – ar tokią gvardiją būtų galima sukurti Šalčininkuose ar Visagine, gali realybėje sulaukti visai netikėto atsakymo, kai pasirodys, kad vietiniai lenkai ar rusakalbiai gana gausiai jungiasi į tokią pilietinę savigyną. Galbūt taip ir paaiškės, kad iš tikrųjų jiems rūpi ne vien tik gatvių pavadinimai ar pavardžių rašymas, bet iki šiol jų niekas tinkamai nepaklausė...

*********
Štai tokius esminius dalykus raginu neatidėliojant aptarti ir rengti naują Nacionalinės Savigynos Strategiją. Tai, ką paminėjau, tikrai neapima visko, ką tokioje strategijoje reikėtų sutarti. Kai kas, ką siūlau, gali skambėti neprofesionaliai ar net naiviai, tačiau nusikalstamai naivu būtų apie tokius naujus iššūkius iš viso nekalbėti, nediskutuoti ir, galų gale, nesiimti reikalingų veiksmų.

Nesinorėtų ir toliau matyti iki šiol dominuojantį valdžios abejingumą – nieko arba beveik nieko nedarymą, pasleptą po abejinga „mes viską žinome ir viską darome“ kauke. Tai, kad valdžia, prispausta Prezidentės ir partijų susitarimo, numatė gerokai padidinti kitų metų gynybos biudžetą yra gerai ir už tai ją galima tik pagirti, bet vien to neužtenka.

Mūsų laukia mažiausiai dvidešimt metų gyvenimo „pafrontės“ sąlygomis. Tą turime suprasti labai aiškiai jau šiandien ir privalome neturėti jokių iliuzijų. Tai suvokę nedelsiant turime atitinkamai pertvarkyti ne tik savo ekonominę politiką, bet ir karinės bei pilietinės savigynos principus.
Hanibalas už vartų!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

G. Landsbergis vienoje srityje jau aplenkė senelį (11)

Konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui per metus ženkliai pavyko sustiprinti savo...

Žinomas telefonų gamintojas nesutinka su mokesčiu Lietuvoje: priskaičiavo 0,5 mln. eurų skolos (68)

Teisme vyksta ginčas tarp autoriams atstovaujančios asociacijos AGATA ir informacinių ir ryšių...

Meilės kaina: A. Valentaitė neteko brangenybių už 140 tūkst. eurų atnaujinta  (111)

Viena garsiausių Lietuvos manekenių Asta Valentaitė prarado įvairių brangenybių už daugiau...

Į Vilnių sugrįžta skrydžiai

Vilniaus oro uoste ketvirtadienį po rekonstrukcijos atidarytas kilimo ir tūpimo takas. Pirmasis...

D. Adomaitis į Rygą išsivežė 14 kandidatų – su vienu atsisveikinta (19)

Iki 2017 metų Europos krepšinio čempionato likus 14-ai dienų Lietuvos rinktinės treneris...

Vilniuje susituokė menininkė J. Vaitkutė: mūsų susitikimas tapo lemtingu (5)

Ketvirtadienio popietę Vilniaus santuokų rūmuose už savo mylimojo, komunikacijos specialisto...

R. Karbauskis tapo seneliu (65)

Ramūno Karbauskio šeimą aplankė džiugi žinia – jo sūnus Justinas Karbauskis su žmona...

Akibrokštas: valstybinė įmonė savo patalpose atidarė paslaptingą viešbutį (161)

Palangos girininkijoje dirba ne vien tik miškininkai. Kaip išsiaiškino DELFI, jų ten mažuma....

Automobilių gamyboje – nauja aukso kasykla (10)

Autonomiški automobiliai gali drastiškai sumažinti aukų keliuose skaičių, apkarpyti suvartojamų...

Kanadietė pamestą sužadėtuvių žiedą po 13 metų rado netikėtoje vietoje (8)

Prieš daugiau nei dešimt metų šeimai priklausančiame ūkyje kanadietė Mary Grams pametė savo...