Rytoj Seime balsuosime ar pritarti Sauliaus Skvernelio kandidatūrai į premjero postą. Valdantieji turi pakankamai balsų, kad jį paskirtų, o aš, nepaisant mano pozityvios nuomonės apie S. Skvernelio asmenybę, nebalsuosiu už jį. Negaliu balsuoti už kandidatą į Premjerus, jeigu nesu įsitikinęs, kad būsimoji Vyriausybė šalia gerų norų turi ir aiškią strategiją. Kol kas jokios aiškios strategijos nematau ir negirdžiu, todėl ir negaliu savo balsu paremti Premjero kandidatūros.

Tokios strategijos kontūrus bandžiau išgirsti kandidato į Premjerus programinėje kalboje Seime - neišgirdau. Bandėme iškvosti per susitikimą frakcijoje - nepavyko. Bandžiau tai įžvelgti būsimos Vyriausybės programos projekte, kurio atskirų dalių aprašymus matau viešumoje, - dar labiau nusivyliau.

Tame, ką iki šiol girdžiu ar skaitau, labiausiai pasigendu kokių nors aiškesnių ambicijų ir prioritetų. Neužtenka įsivardinti demografijos, skurdo ir švietimo kaip svarbiausių, prioritetinių temų, jeigu po to nėra pasakoma kokių ambicingų tikslų šiose srityse yra planuojama siekti.

Vyriausybė be ambicijų yra Lietuvos atsilikimo Vyriausybė, nes kitų šalių Vyriausybės, net ir Lietuvos kaimynystėje, tokias ambicijas labai ryškiai demonstruoja.

Verkšlenti kaip Lietuvoje blogai su demografija, skurdu ir švietimu, bet neturėti jokio ambicingo plano, kaip išsiveržti iš šių bėdų - tai yra akivaizdaus politinio neprofesionalumo demonstravimas.

Iki šiol iš valdžios lyderių negirdžiu nieko panašaus į estų jau ne vieną kartą skelbtą ambiciją - per artimiausią dešimtmetį įsiveržti į ES stipriausių ekonomikų dešimtuką. Negirdžiu ambicijos, panašios į prieš 30 metų demonstruotą airių ambiciją, - bent keliose aukštųjų technologijų ekonomikos srityse prasiveržti į regiono lyderius. Nematau ambicijos švietime pagal tarptautinius OECD PISA tyrimus jeigu nepasivyti Estijos, tai bent pasiekti, kad atsilikimas nustotų didėti, lygiai taip pat nematau ir ambicijos pasiekti, kad bent vienas Lietuvos universitetas patektų į pasaulio geriausių 200-tuką.

Deja, net ir gausiose kalbose apie skurdo regionuose įveikimą nematau jokio racionalaus grūdo, nes nerandu pagrindinės nuostatos - naujų darbo vietų kūrimo regionuose ambicingo tikslo, kurį galima įgyvendinti tik turint didelę ambiciją žymiai didesniais mastais pritraukti užsienio gamybines investicijas į regionus. Nei busimojo Premjero kalbose, nei programose nematau ir krikščioniškos skurdo įveikimo formulės, kurią yra išgarsinęs žymusis amerikiečių filosofas Michael Novak: į skurdo spąstus nepatenka tie, kas mokosi, sukuria šeimas ir dirba.

Programose skelbiamas pažadas didinti atlyginimus skamba gražiai, bet kai jo nelydi reali ambicija lygiagrečiai siekti ir ekonomikos produktyvumo augimo, tai toks programinis netoliaregiškumas ir ambicijos neturėjimas Lietuvos ekonomikai gresia "vidutinių pajamų spąstais". O tai šalis ištinka, kai atlyginimai auga sparčiau nei darbo našumas ir todėl ekonomika praranda konkurencingumą bei globalias eksporto rinkas. Visa tai atveda prie ilgalaikės stagnacijos, neįveikiamo atsilikimo ir nesustabdomos emigracijos. Darbo našumo ir ekonomikos produktyvumo augimą gali garantuoti tik ambicingas planas šalyje vystyti aukštųjų technologijų ekonomiką, paremtą užsienio investicijų pritraukimu, tačiau būsimos Vyriausybės planuose tokios ambicijos ir šiam tikslui degančių akių kol kas nematau.

Štai todėl ir nebalsuosiu už Saulių Skvernelį. Nes nenoriu neambicingos, smulkaus kapanojimosi, aiškių tikslų ir prioritetų neturinčios Vyriausybės. Deja, tai nėra formos (ar, kitaip sakant, komunikacijos) problema. Tai turinio problema. Kai jo nėra, tai labai greitai pasimato.

Duok Dieve, kad aš klysčiau savo įžvalgose :)