A. Užkalniui atrodo, kad didžiausią potencialą tuo požiūriu turi Artūras Zuokas, nes per savo ilgą merystę tariamai parodė, kad sugeba svajones versti tikrove ir tokiu būdu Vilniui sukūrė bent jau „oranžinių dviračių“ sistemą, „Miestas veža“ taksi kompaniją ir Vilniaus miesto avialinijas, ko neturi nė vienas kitas Lietuvos miestas. Iš tikrųjų – avialinijas iš viso turi turbūt tik nedaugelis net ir didžiųjų pasaulio miestų.

Nesiginčysiu dėl A. Zuoko pasiekimų ir A. Užkalnio skelbiamų vertinimų. Šiuose A. Užkalnio tekstuose su kai kuo sutinku, tačiau su kai kuriomis jo tezėmis tikrai negaliu sutikti. Kažin ar A. Zuoko pasiekimas, kad miestas tampa bankrutuojančiu, galėtų būti laikomas kieno nors svajonės įgyvendinimu. Juk A. Zuokui rimčiausiai gresia „bankrutavusio mero“, o ne „svajonių mero“ istorinis titulas. Nemanau, kad tokį „pasiekimą“ galima taip paprastai nurašyti, užkalniškai grakščiai teigiant, kad miesto skolos ir bankrotas rinkėjams paprasčiausiai nerūpi.

Tačiau visiškai sutinku, kad per rinkimus žmonės rinksis svajonę, viltį, ir tuos, kurie tokią viltį gali stipriausiai uždegti. Kiekvienuose rinkimuose partijos stengiasi rinkėjams „parduoti viltį“, aiškindamos, kad tik su jomis tokių vilčių įgyvendinimas turi būti siejamas. Partijos ne tik stengiasi suprasti, kokia viltimi patys rinkėjai gyvena, bet ir pačios aktyviai veikia tam, kad rinkėjų jausmuose ir mąstyme, širdyse ir protuose sužadintų ar sustiprintų tokią viltį, apie kurią pats rinkėjas iki tol gal nelabai ir galvojo, bet kurios įgyvendinime partija jaučiasi stipri.

Peržvelgus Lietuvos Nepriklausomybės istoriją galima labai aiškiai pamatyti, kad tradicinės partijos iš esmės ir skyrėsi tokios vilties formulavimu.

Mes, konservatoriai, per visą dvidešimtmetį skelbėme ir principingai siekėme, kad stiprėtų nepriklausoma valstybė, kad stiprėtų jos ekonomika, kad valstybė sėkmingai integruotųsi į Europos Sąjungą ir NATO, kad valstybė taptų energetiškai nepriklausoma ir kad valstybė efektyviai įveiktų gilias ekonomines krizes. Mūsų svajonė, kurios įgyvendinimo nuoširdžiai siekėme, buvo labai paprasta: Lietuva – europietiška valstybė. Todėl už mus balsavo tie, kurie kas iš tremčių, kas iš savo šeimų per visą sovietmetį turėjo tą pačią svajonę: Lietuva – nepriklausoma vakarietiška valstybė. Dabar balsuoja jaunesni, kurie nori matyti modernią, dinamišką valstybę ir su mumis sieja viltį, kad mes būsime tie, kurie toliau tiesime valstybės modernios raidos bėgius.

Tai nereiškia, kad kitos partijos buvo „prieš“ tokią valstybės kryptį, tačiau į valstybės ateitį su rūpesčiu žvelgiantys rinkėjai savo viltis siejo pirmiausia su mumis, su mūsų valstybiniu principingumu.

Tuo tarpu socialdemokratai visą laiką rinkėjų viltis sužadinti stengėsi naudodami vieną ir tą patį paprastą šūkį: „Mums rūpi kiekvienas žmogus“. Tai darydami sąmoningai ar nesąmoningai pabrėždavo tariamą skirtumą: kad konservatoriai pirmiausia rūpinasi valstybe, o socialdemokratai pasirūpins pirmiausiai žmogumi, tą žmogų apgaubdami visa valstybės ekonomine ir socialine galia.

Todėl socialdemokratų valdžios laikotarpiu didėdavo pašalpos, ir dabar per pastangas didinti Minimalią mėnesio algą (MMA) negirdime jokios naujos, bent kiek modernesnės ekonominės idėjos. Tokia viltis, kad politikai pirmiausia pasirūpins žmogumi, į antrą planą nustumdami valstybę, tikrai turi teisę egzistuoti, daliai žmonių yra nuoširdžiai patraukli ir todėl socialdemokratai sulaukia rinkėjų palaikymo. Kitas klausimas, ar pašalpų didinimas yra geriausias valdžios rūpestis žmogumi, ir kiek to tikro ir nuoširdaus rūpesčio žmogumi realiai yra socialdemokratų veikloje?

Liberalai visą laiką bandė įteigti žmonėms viltį, kad jų gyvenimo gerovės viltis turi būti siejama vien tik su valstybės vaidmens, ypač ekonomikoje, mažinimu ir, kad šiaip jau patys žmonės turi pasirūpinti savimi ir valdžia jiems tiesiog netrukdys. Tai vėlgi Lietuvoje, kurioje po krepšinio kita populiariausia tema yra iškeikti bet kokią valdžią ir kartais iš tikrųjų visai kvailai besielgiančią biurokratiją, toks požiūris taip pat gali sutelkti nemažai su viltimi į liberalus žiūrinčiųjų. Ypač jaunesnių, kuriems galbūt mažiau rūpi valstybės reikalai ir mažiau rūpi tai, ar valstybė socialiai jautriai pasirūpins žmogumi.

Kitų partijų vilties sukėlimo ir pardavimo mechanizmai paprastai buvo primityviai populistiniai, bet gana efektyvūs: „tvarka bus“ ar „MMA – 1509 litai“. Efektyvūs buvo ir šių vilčių pagrindiniai pardavėjai ir jų almax'iniai konsultantai. Tokios viltys nieko bendro su realybe neturi, bet jos turi teisę egzistuoti taip, kaip egzistuoja nieko bendro su realybe neturintys kiti dalykai: gražios pasakos ar jų šiuolaikinis atitikmuo – glamūriniai žurnalai a la „Žmonės“. Ir šie nesiskundžia populiarumo stoka.
Aptarę partinių „svajonių“ svarbiausias nuostatas, pabandykime glaustai pažiūrėti, kaip tas svajones pavyko įgyvendinti, taip pat pabandykime aptarti, kaip gali atrodyti tikra svajonė artėjant savivaldos rinkimams, ypač jos konservatyvioji versija.


Svajonės tampa realybe

Nuo pat Sąjūdžio laikų buvome partija, kuri gyveno turėdama dominuojančią nepriklausomos valstybės svajonę. Nuo pat Sąjūdžio metų vedėme Lietuvą į priekį, kurdami europietišką, saugią, klestinčią valstybę. Per 25-erius Nepriklausomybės metus pasiekta tikrai daug ir tuo visi galime drąsiai didžiuotis: Lietuva yra ne tik ES ir NATO narė, nebijanti ir Rusijos agresijos, ne tik tampa vis labiau ir energetiškai nepriklausoma, ne tik įsijungia į euro zoną, bet ir išlieka viena iš sparčiausiai po krizės augančių ekonomikų. Visa tai pasiekta taip pat ir dėl to, kad mums, mūsų partijai, užteko principingumo, tvirto stuburo, politinės valios ir išminties net ir tada, kai būdavome opozicijoje.
2014 m. minėjome Lietuvos narystės ES dešimtmetį. Lietuva, būdama ES narė, gauna didžiulę finansinę paramą iš ES struktūrinių fondų (ji siekia iki trečdalio mūsų metinio biudžeto išlaidų).

Galime pasidžiaugti, kad per narystės ES dešimtmetį Lietuvos BVP/capita nuo 45 proc. 2004 metais pasiekė jau 75 proc. ES vidurkio 2014 metais. Tokiais tempais augdami greitai pasivysime ne tik kaimynus estus (ką jau padarėme), bet ir kaimynus švedus. Svajonė tampa realybe – juokaudami galime sakyti, kad kelyje link europietiškos valstybės jau nuėjome 75 procentus kelio.

Sukūrėme europietišką valstybę, bet ar sukūrėme europietišką gyvenimą mūsų šeimoms?

Tačiau būdami ne tik svajotojais, bet ir realistais, turime matyti ne tik džiugius pasiekimus ir pasikeitimus. Turime matyti ir tai, kad BVP augimas nešildo jaunų žmonių, ir ypač gyvenančių provincijoje, kišenių, ypač tų, kurie neranda darbo, negali įsikurti savo namuose ir todėl vis dar emigruoja. Kas į Vilnių, o kas ir toliau – į Londoną ar Dubliną. BVP augimas vis dar nepadeda spręsti jaunų šeimų problemų, kurios negali ne tik normaliai pasisamdyti auklės vaiko priežiūrai, kad jauna mama galėtų kiek galima greičiau grįžti į darbą, bet negali rasti ir darželio šalia savo namų Vilniuje. Provincijoje tokios šeimos negali įsigyti savarankiško pirmojo būsto, todėl ilgai glaudžiasi su tėvais keliuose nerenovuoto šalto daugiabučio kambarėliuose. Net ir orios senatvės problemų neišsprendžia sparčiai augantis BVP, kai pasiligojusius tėvus reikia slaugyti namuose, nes nei ligoninėse, nei slaugos namuose tokių paslaugų arba nėra, arba jos yra neįperkamos normaliai šeimai.

Kitaip sakant, tai, kad kuriant europietišką valstybę jau nuėjome 75 procentus kelio, tai, kad mūsų BVP jau yra pasiekęs 75 procentus europietiško vidurkio, visiškai dar nereiškia, kad mūsų šeimų gyvenimas jau yra pasiekęs 75 procentus europietiško šeimų gyvenimo vidurkio. Be abejo, yra lietuviškų šeimų, kurioms pasisekė, yra šeimų, kurios spėjo susikurti gal net dvigubai europietiškus vidurkius viršijančią gerovę. Tačiau kalbame apie tą vidutinę lietuvišką šeimą, nebūtinai gyvenančią Vilniuje, kuriai ir darbą nėra lengva susirasti, ir vaikais pasirūpinti taip pat nėra paprasta, jau nekalbant apie sunkiai pakeliamą rūpestį senatviškai pasiligojusiais tėvais.

Visa tai ir dar daugiau neturime galimybių nematyti. Nėra lengva stebėti ir girdėti paprastus, kasdienius Lietuvos žmonių rūpesčius, kurių nepaslepia gražūs bendros statistikos skaičiai. Tikrai nežiūriu pro rožinius akinius į gyvenimą Lietuvoje, tačiau taip pat žinau, kad ne populistiniais, gražiais pažadais tos kasdienės problemos sprendžiasi.

Šiandien privalome konstatuoti, kad per dvidešimt penkerius metus kurdami europietišką valstybę pasiekėme tikrai gerokai daugiau nei kurdami europietišką gerovę kiekvienai šeimai. Pajuokaujant galime pasakyti, kad daugiau pasiekta įgyvendinant mūsų, konservatorių, puoselėtą svajonę – „sukurti europietišką valstybę“ – nei realizuojant socialdemokratinę svajonę „europietišką gerovę kiekvienam žmogui“.

Akivaizdu, kad europietiškos gerovės mūsų šeimoms nesukursi, nesukūręs tam būtino europietiškos valstybės pamato. Būtų visai neišmintinga du dalykus supriešinti ir galvoti, kad rūpestis „europietiška valstybe“ nėra rūpestis „europietiška šeimų gerove“. Tačiau taip pat akivaizdu, kad vien tradiciškai konservatoriškai rūpinantis tik valstybės reikalais, taip pat tokios gerovės sparčiau nesukursime. Taip pat jos nesukursime, jeigu bus apsiribota tik socialdemokratiniu „rūpesčiu žmogumi“ ir jo įprastais neveiksmingais instrumentais – pašalpų ir MMA didinimu.

Nauja užduotis konservatoriams. Nauja svajonė

Socialdemokratams nesugebėjus vienos svarbios svajonės – „europietiško gyvenimo“ svajonės paversti realybe, to turės imtis konservatoriai. Darbą, kurio socialdemokratai nesugeba atlikti, konservatoriai padarys daug geriau. Taip jau ne vieną kartą buvo. Nes konservatoriai, kitaip nei socialdemokratai, žino ir tikrus būdus, kaip tai pasiekti – ir tai tikrai nėra nei didesnės pašalpos ar vien tik didesnė MMA.

Taigi konservatoriai turės garsiai pasakyti labai paprastai – sukūrėme europietišką Lietuvą, sukursime ir sąlygas turėti europietišką gyvenimą kiekvienoje šeimoje. Ir tai yra paprasta ir aiški svajonė, kurią konservatoriai ir įvardina, ir įgyvendins.

Įgyvendinome vieną svajonę, įgyvendinsime ir antrą. Konservatorių laukia aiški užduotis – savo ryžtą, savo tvirtą stuburą, principingumą ir išmintį, kurią iki šiol valstybiniai iššūkiai vertė skirti valstybės reikalams spręsti, nuo šiol teks žymiai intensyviau skirti tam, kad turėtume ne tik europietišką valstybę ir europietišką BVP, bet ir europietiškas gyvenimo sąlygas kiekvienai šeimai.
Kas lemia europietišką gerovę? Konservatoriškas požiūris.

Taigi kas ta europietiška gerovė pagal konservatorius?

Tikrai ne vien socialdemokratiškai didesnės pašalpos. Kalbėdami apie europietišką gerovę tikrai nežadame rojaus žemėje, nežadame geresnio gyvenimo tiems, kurie gali, tačiau nenori dirbti, kurie pamėgo gyventi tik iš pašalpų, tas pašalpas labai greitai „prauliavodami“. Tačiau mes žadame visomis išgalėmis padėti tam, kuris nori čia, Lietuvoje, europietiškai dirbti, europietiškai užsidirbti ir nori čia kurti europietišką savo šeimos gyvenimą.

Esame tie, kurie tikime, kad kiekvienas iš mūsų patys kuriame savo ir savo šeimos sėkmę. Valstybė, valdžia gali tik sukurti sąlygas mums patiems savo sunkiu darbu savo šeimos sėkmę sukurti. Tikime tais išmintingais žmonėmis, kurie sako, kad daugelis mokslinių tyrimų yra įrodę, jog dažniausiai kiekvieno iš mūsų sėkmę lemia trys esminiai dalykai: galimybė ir gebėjimas dirbti, dirbti sunkiai, intensyviai ir atitinkamai užsidirbti; galimybė ir gebėjimas kurti stabilią šeimą ir joje auginti savo vaikus; ir galimybė bei gebėjimas siekti išsilavinimo. Statistika parodo, kad 95 procentai tų, kurie atitinka šias tris paprastas sąlygas – patys dirba ir gyvena iš to, ką uždirba; atėjus laikui sukuria šeimą ir joje augina vaikus; siekia išsilavinimo tam, kad galėtų dirbti, – šie žmonės yra „pasmerkti“ sėkmei, yra „pasmerkti“ europietiškai gerovei čia, Lietuvoje, o ne kur nors londonuose ar dublinuose.

Taigi mano įvardijama nauja lietuviškoji europietiškos sėkmės svajonė yra labai žemiška – pirmiausia darbas, darbo vietos, galimybė dirbti, dirbti sunkiai ir užsidirbti; antra – šeima ir galimybė auginti bei ugdyti vaikus tiek šeimoje, tiek europietiškus standartus atitinkančiame darželyje ar mokykloje, šalia to ir galimybė pasirūpinti savo tėvų oria senatve; ir galų gale trečia – išsilavinimas, nuo darželio ir mokyklos iki universiteto (ir ne vien tik Lietuvoje), atitinkantis aukščiausius pasaulinius standartus.

Štai pasirūpinkime šiais trimis dalykais ir pamatysime, kad galime sukurti ne tik europietišką valstybę, bet ir europietišką gerovę savo šeimoms.