Kodėl parašiau „Konservatyviąją bendruomenę“?
Beveik prieš 20 metų parašiau konservatizmo apžvalgą „Konservatyvioji bendruomenė“.
Tuo metu tikrai negalvojau, kad po 20 metų jauniems bendražygiams kils noras ją iš naujo išleisti ir kad jie prašys manęs ta proga parašyti naują šios apžvalgos pratarmę.
Konservatizmas dar kartą įrodo, kad yra toks gajus ir nesikeičiantis, kad tai, ką parašai prieš 20 metų apie savą konservatizmo supratimą, ir prabėgus dviem dešimtmečiams lieka konservatyviai nekintama – ir šiandien konservatizmą suprantu bei vertinu lygiai taip pat: kaip neprilygstamą valstybės, visuomenės ir asmens sugyvenimo filosofiją.
Pirmas natūralus klausimas, į kurį pats sau turiu atsakyti, – kodėl prieš 20 metų rašiau tokią apžvalgą? Atsakymas paprastas: žinių geidimas, kurį atsinešiau iš fizikos, vertė pirmiausia ieškoti pačiam sau aiškaus atsakymo – kodėl mes, iš Sąjūdžio kilusi Tėvynės sąjunga, save laikome konservatoriais. Ir kas yra tie konservatoriai, apie kuriuos žinojau tik tiek, kad jų lyderiai yra didieji Sovietų imperijos griovėjai, ir todėl mums artimi Ronaldas Reaganas ir Margharet Thatcher.
Bet kuo konservatizmas turėtų būti svarbus mums, tik ką pergyvenusiems Sąjūdžio revoliuciją, buvo nelabai aišku. Tuo metu savaime kilo klausimas – kokie čia mes konservatoriai, jeigu jaučiamės besą tikri revoliucionieriai, siekiantys greitų permainų ir kiek galima greitesnio atsisveikinimo su sovietine praeitimi?
Štai tokioje sąvokų ir savivokos sumaištyje, paskatintas Mečio Laurinkaus parašyti ką nors apie konservatizmą, ėmiausi fundamentaliai aiškintis, kas yra tas konservatizmas. Nuo jaunystės būdamas užkietėjusiu „knygiumi“, paskendau iš kažkur rastoje R. Kirk'o „Conservative Mind“ ir lietuviškai išleistoje R. Nisbet knygelėje „Konservatizmas“.
Iš esmės, remdamasis tuo, ką radau šiose knygose, ir tuo, kaip šias knygas supratau, ir parašiau šią apžvalgą „Konservatyvioji bendruomenė“.
Kodėl apžvalgą pavadinau „Konservatyvioji bendruomenė“? Todėl, kad taip suprantu konservatizmo esmę – ypatingas dėmesys tai žmonių bendruomenei, kurios aplinkoje gyvena ir didele dalimi formuojasi pats žmogus, jo moraliniai instinktai ir elgesio tradicijos; bendruomenei, kuri yra įsiterpusi tarp žmogaus ir valstybės, ir savo sukurtais bei per amžius išsaugojamais viešos moralės neformaliais įstatymais palaiko visuomenės vidinę taikaus sambūvio sanklodą bei neleidžia valstybei užimti platesnės erdvės nei yra būtina.
Prie dėmesio bendruomenei prisidėjo ir tas faktas, kad šios apžvalgos rašymas sutapo su partijos tuo metu man paskirta atsakomybe vadovauti 1995 m. savivaldos rinkimų kampanijai, kurią sėkmingai laimėjome, o rinkimų programoje, skambiai pavadintoje „Kartu su Jumis“, pirmą kartą ryškiai iškėlėme ir akcentavome bendruomeniškos savivaldos svarbą.
Tai buvo ir atsakas į tuo metu Lietuvoje vienpusiškai suprastų žmogaus teisių bei laisvių liberalų išaukštinimą, kuris posovietiniame krašte natūraliai darėsi vis populiaresnis, tačiau kartu ėmė įgauti ir gąsdinančių, laisvės be ribų grimasų.
Kas yra konservatizmas?
Mano įsitikinimu, konservatizmas pirmiausia yra „sveikos išminties“ (angl. – prudence) filosofija, besiremianti esminiais, o kartu ir elementariais Vakarų civilizacijos atradimais, padarytais per tūkstantmetę šios civilizacijos istoriją.
Konservatizmas remiasi keliais krikščioniško požiūrio į žmogų postulatais: žmogus iš prigimties yra silpnas, lengvai pasiduoda pagundai ir nuodėmei, todėl jam reikia Dešimties Dievo įsakymų, reikia per bendruomenėje saugomą moralinę, kultūrinę tradiciją iš kartos į kartą perduodamo moralinio imperatyvo.
Reikia, kad žmogus pats ir šalia jo esantieji būtų apsaugoti nuo jo paties silpnumo, aistrų ir nuodėmių. Žmogui reikia išpažinties ir nuodėmių atleidimo religinio instituto. Reikia tikėjimo išganymu ir pomirtiniu gyvenimu, kad jis pajėgtų suvaldyti savo silpnybes bei savo aistras.
Dešimt Dievo įsakymų yra tikrasis bendruomenės moralinis kodeksas, gimęs iš bendro tikėjimo Aukščiausiojo galia. Per tūkstantmečius tai tapo bendruomenės patirtimi, perduodama iš kartos į kartą ir nekintamais, iš kartos į kartą perduodamais žmonių elgesio įpročiais, papročiais ir tradicijomis, kas egzistuoja tik bendruomenėje.
Žmogaus viduje savaime veikiantis moralinis kompasas nėra įgimtas, kaip ir gebėjimas kalbėti, jis įgyjamas su motinos pienu, iš artimiausios tėvų ir šeimos aplinkos, iš bendravimo su kaimynų bendruomene, per religinį tikėjimą ir švietimą, perimant kultūrinę bendruomenės patirtį.
Žmogaus individualus moralinis kompasas yra jo aplinkos, jo bendruomenės produktas – tai yra esminis konservatizmo postulatas. Kuo šis kompasas yra tvirtesnis, tuo mažiau reikia valstybės tam, kad žmogus būtų apsaugotas pats nuo savęs ar nuo šalia esančiojo ir klystančiojo.
Konservatoriai sako, kad kuo stipresnis yra „prižiūrėtojas“ žmogaus viduje, tuo mažiau reikia valstybinių prižiūrėtojų, o žmogaus viduje atsirandantis vidinis „prižiūrėtojas“ yra bendruomenės produktas.
Konservatoriui bendruomenė – tai viskas, kas supa žmogų, kas jį formuoja, kas jį apsaugo: šeima, kaimynų bendruomenė, mokykla, perduodanti bendruomenės kultūrinę patirtį, Bažnyčia, miestelio bendruomenė, partija, kurioje žmogus dalyvauja, galų gale – tauta ir jos istorinė patirtis.
Konservatoriui gyvybinga bendruomenė, iš kartos į kartą perduodanti moralinę tradiciją, yra svarbi, nes pagal konservatorių tokia bendruomenė – tai esminis žmogaus moralinio kompaso ugdytojas. Tokiai bendruomenei, tam kad ji egzistuotų, reikia tam tikros erdvės, reikia specifinių galių ir atsakomybės, nes kitaip ji nesugebės išlikti gyvybinga ir ilgainiui tiesiog apmirs, nebesugebėdama vykdyti ir savo esminio – moralinio kompaso formuotojos vaidmens.
Todėl konservatoriai su dideliu nerimu nuo pat XIX amžiaus pradžios stebėjo pastangas plėsti valstybės atsakomybes, jai vis labiau perimant daugelį iki tol tradicinių bendruomenės, taip pat ir šeimos, funkcijų.
Konservatorių įsitikinimu, tai pavojingai silpnino bendruomenių gyvybingumą, todėl konservatoriai visada kategoriškai priešinosi senai socialistų svajonei – globėjiškos, viskuo pasirūpinančios valstybės plėtrai.
Šiuolaikinis politinis konservatizmas gimė XVIII amžiaus pabaigoje iš E. Burke negailestingos kritikos Prancūzų Revoliucijai kaip veiksmui, kuris beatodairiškai griovė visas susiformavusias bendruomeniškas visuomenės vidines struktūras.
E. Burke perspėjo, kad tai gali atnešti katastrofiškas pasekmes – revoliucinių, liberalių, komunistinių ideologijų plėtrą, totalinės valstybės įsigalėjimą ir to fašistines ar stalinistines pasekmes.
Kaip parodė XIX ir XX amžių tragiška istorija, E. Burke buvo teisus.
Bendruomenės pasitikėjimas – būtinybė demokratijai ir rinkos ekonomikai
Bendruomenė yra svarbi ne tik todėl, kad ji yra svarbiausia žmogaus moralinio kompaso formuotoja bei valstybės galių ribotoja, neleidžianti valstybei tapti totaline.
Bendruomenė yra svarbi ir todėl, kad ji yra esminė tarpusavio pasitikėjimą puoselėjanti institucija. Pati bendruomenė remiasi tarpusavio pasitikėjimu ir savo egzistavimu ji tokį pasitikėjimą puoselėja. Pasitikėjimas platesne visuomene, tauta, jai atstovaujančia valstybe yra neįmanomas be gyvybingo visuomenės bendruomeniško tinklo ir jame išsiugdytos pasitikėjimo kultūros.
Dar garsusis XIX amžiaus prancūzų konservatorius A. de Toquiville savo veikale „Apie demokratiją Amerikoje“ teigė, kad demokratijoje svarbiausias yra visuomenės gebėjimas asocijuotis, o be tokio gebėjimo demokratija bus tik paviršutiniška, iškabų, o ne organiška demokratija. Dažnai ieškodami atsakymų, kodėl demokratijai nesiseka viename ar kitame regione, užmirštame pasižiūrėti, kiek toje visuomenėje yra gebėjimo asocijuotis.
Amerikiečių sociologas R. Putnam savo knygoje „Kad demokratija gyvuotų“, remdamasis atliktais išsamiais Šiaurės ir Pietų Italijos skirtumų tyrimais, rado daugybę įrodymų, kad Šiaurės Italijoje ir demokratija, ir ekonomika yra žymiai gyvybingesnės nei Pietų Italijoje tik dėl istoriškai susiformavusio šių regionų visuomenių skirtingų gebėjimų asocijuotis ir jų skirtingo bendruomeniškumo.
Šiaurės Italijoje verda bendruomeniško gyvenimo įvairovė, tuo tarpu Pietų Italijos miesteliuose veikia tik viena – mafijos bendruomenė. Silpna bendruomenė yra tiek silpnos, tiek ir totalinės valstybės priežastis – silpna bendruomenė leidžia įsigalėti arba totalinei biurokratijai, arba oligarchijai ir mafijai.
Dar 2002 metais mane nustebino „Eurobarometro“ atlikto tyrimo visoje Europoje rezultatai: į klausimą, ar dalyvaujate kokioje nors asociacijų ar bendruomenių veikloje, teigiamai atsake 90 proc. švedų, o neigiamai – 90 proc. lietuvių. Taigi tik 10 proc. lietuvių prisipažino, kad dalyvauja kokioje nors bendruomeniškoje veikloje: kaimynų talkose, filatelistų būreliuose ar parapijos chore.
Bendruomeniškumo stoka, gebėjimo veikti asocijuotai stoka ir to lemtas tarpusavio pasitikėjimo deficitas yra didžioji mūsų visuomenės problema, lemianti daugelį mūsų šio laikmečio problemų: nuo šlubuojančios demokratijos ir stagnuojančios ekonomikos, iki savižudybių epidemijos, plataus „pomėgio“ emigracijai ir paviršutiniško patriotizmo.
Sąjūdžio konservatyvioji restitucinė revoliucija misija nebaigta
Stalino okupacija iš Lietuvos atėmė ne tik Nepriklausomybę ar privačios nuosavybės instituciją. Vienas iš pirmųjų taikinių buvo ir bendruomeniška visuomenės struktūra.
Todėl pirmieji ištremti į Sibirą buvo bendruomenių lyderiai – seniūnai, mokytojai, kunigai – visi tie, aplink kuriuos būrėsi žmonės. Stalinas labai gerai suprato, kad sunaikinus bendruomenes, žmonių pasipriešinimas totalitariniam režimui bus žymiai silpnesnis.
Tai suvokė visi diktatoriai, siekę tiesiogiai valdyti žmones, jų protus ir širdis, ir labai gerai supratę, kad tokiam jų norui didžiausias trukdis yra natūraliosios bendruomenės, kurioms priklausantis žmogus joms patiki ir bent dalį savo širdies bei proto.
1990-ųjų Kovo 11-ąją Sąjūdis ne tik paskelbė Nepriklausomybę, jis pradėjo ir tai, ką esu pavadinęs konservatyviąja restitucijos revoliucija (A. Kubilius, K. Škiudas „Konservatyvioji politika Lietuvoje: vakar, šiandien ir rytoj“, in: Libertas ir pietas, 2010).
Konservatyvioji todėl, kad Sąjūdis siekė sugrąžinti tą natūralią Lietuvos gyvenseną, iš kurios Stalino okupacija Lietuvą buvo išplėšusi 50-čiai ilgų ir tragiškų metų.
Restitucinė – nes buvo siekiama atkurti tai, kas atimta, sunaikinta, sugriauta: Nepriklausomybė, Konstitucija, privati nuosavybė, priklausomybė Vakarų demokratinei bendruomenei.
Revoliucija – nes buvo radikaliai elgiamasi su sovietmečio palikimu: jis buvo išmetamas, negailestingai keičiamas, jo vietoje kuriamas naujas turinys.
Visa tai buvo daroma ne lėtu evoliuciniu, bet radikaliu revoliuciniu būdu. Kodėl konservatoriai elgėsi kaip revoliucionieriai? Todėl, kad konservatoriai saugo tik tai, kas yra natūralu ir natūraliai visuomenėje išsivystė, tačiau tai, kas yra okupanto primesta ir kas trukdo sugrįžti prie natūralių santykių, konservatorių yra išmetama radikaliai ir revoliucingai.
Tokiu revoliuciniu konservatyviosios restitucijos būdu pavyko gana greitai ir efektyviai atkurti Nepriklausomybę, Konstituciją ir teisinės valstybės principus, pavyko įdiegti vakarietiškos demokratijos ir žmogaus teisių principus, pavyko sugrąžinti privačios nuosavybės instituciją ir ja paremtus rinkos ekonomikos mechanizmus.
Lietuvai pavyko grįžti ir integruotis į Vakarų bendruomenės šeimą. Galima būtų teigti, kad restitucija, grįžimas atgal į ten, iš kur buvome išplėšti, yra praktiškai užbaigta ir įgyvendinta misija, jeigu ne bendruomeniškumo reikalai.
Sovietinės okupacijos sugriauta visuomenės vidinė bendruomeniškoji infrastruktūra ir ja paremta tarpusavio pasitikėjimo kultūra atsikuria žymiai sunkiau, nei privati nuosavybė, Konstitucija ar kitos svarbios valstybės gyvenimo institucijos. Nes skirtingai nuo kitų institucijų ar teisės aktais apibrėžiamų ekonominių santykių, bendruomeniškumo negali nei atgaivinti, nei paskatinti kokiais nors dekretais, Vyriausybės nutarimais ar Seimo priimtais įstatymais. Negali priimti įstatymo, kuris nurodytų vieniems kitais pasitikėti, arba kiekvienam nurodytų dalyvauti kokioje nors bendruomeniškoje veikloje.
Todėl ir tenka konstatuoti, kad sunkiausioji konservatyviosios restitucinės revoliucijos dalis – bendruomeniškumo restitucija yra vis dar neįgyvendinta.
O tai reiškia, kad konservatoriai, kuriems „konservatyvioji bendruomenė“ yra svarbiausias jų filosofijos elementas, dar negali atsisakyti savo revoliucinio įkarščio – siekti permainų, kad galėtume grąžinti tai, kas iš mūsų buvo atimta. Šiuo atveju – bendruomeniškumo ir tuo paremto tarpusavio pasitikėjimo.
Bendruomeniškumas XXI amžiuje
Daug kam žodžiai „bendruomenė“, „asociacija“, o kai kam ir „šeima“, atrodo kaip konservatyvios atgyvenos, atsivejančios mus iš XIX ar XX amžiaus pradžios. Apie kokias bendruomenes galima dar kalbėti XXI amžiuje, kai internetas ir facebook'as pakeičia bet kokį tradicinį bendravimą (žiūrint vienas kitam į akis), į kurį rėmėsi „konservatyvioji bendruomenė“?
Tas pats R. Putnamas yra parašęs knygą apie šiuolaikinę amerikiečių visuomenę bei jos kaitą ir pavadinęs ją labai simboliškai – „Bowling Alone“: pasirodo, kad amerikiečiai net boulingą vis labiau žaidžia pavieniui.
Žmonių įpročiai ir papročiai XXI amžiuje tikrai keisis, ir keisis labai radikaliai. Tačiau nauji įpročiai, naujos technologijos nebūtinai reiškia, kad tokia konservatyvi vertybė, kaip bendruomenė, savaime išnyks.
Priešingai, mano įsitikinimu, matysime priešingą tendenciją – internetas, naujos komunikacijos galimybės sukurs sąlygas visiškai naujoms bendruomeniškumo formoms. Tas pats facebook'as yra nauja bendruomenės rūšis, flashmob'ai, internetinės peticijos, e-demokratija sugrąžina bendruomenėms galingus instrumentus.
XXI amžius bus sunkiai nuspėjamas. Gali visko būti, gali daug kas įvykti, daug kas tikrai radikaliai keisis. Tačiau nesikeis viena esminė žmonijos atrasta taisyklė – žmogui yra būtinas vidinis moralinis kompasas, o jis atsiranda tik iš jo paties, pradedant nuo kūdikystės, sąveikos su artimiausia bendruomene: šeima, kaimynais, draugais, bažnyčia, mokykla, kultūra.
Naujų technologijų, globalizacijos permainas, kurios yra neišvengiamos, lengviausiai pakelia ir prie jų sveikai prisitaiko tos visuomenės, kurių bendruomeniškumas ir tarpusavio pasitikėjimas yra tvirčiausias. Štai ko mes labiausiai ir galime pavydėti kokiems nors skandinavams: net ir visuomenės laimės indeksais, ne tik bendruomeniškumu ir ekonomikų inovatyvumu, šios šalys pirmauja pasaulyje.
XXI amžiuje konservatorius džiaugiasi internetu, nes tai leidžia burtis į žymiai įvairesnį bendruomeniškumo tinklą.
Konservatorius džiaugiasi, jeigu naujos technologijos sudaro sąlygas bendruomenėms imtis naujų atsakomybių ir tuo pačiu mažina valstybės prisiimtų atsakomybių erdvę.
Konservatorius rūpinasi, kad rastųsi daugiau tarpusavio pasitikėjimo, o tai priklauso ir nuo to, ar žmonės gali pasitikėti tais, kuriems patikėjo atlikti vienas ar kitas funkcijas; todėl konservatorius reikalauja, kad ten, kur atsakomybę prisiima valstybė (teisingumas, gynyba, lyderystė), ji turi šią funkciją atlikti efektyviai ir stipriai; konservatorius siekia, kad visuomenės galimybė iš kartos į kartą perduoti gebėjimą nuo mažumės žmoguje ugdyti moralinį kompasą su laiku ir naujomis tradicijomis nesilpnėtų; todėl konservatorius su susirūpinimu žiūri į šeimos institucijos silpnėjimą, nes yra įsitikinęs, kad savo vaikui tvirčiausią moralinį kompasą išugdyti gali santuoka susirišę tėvai.
Su visais šiais iššūkiais ir didelėmis permainomis XXI amžiuje susidurs ir konservatoriai. Mano įsitikinimu, konservatizmas, kaip žmonių tarpusavio sugyvenimo filosofija, besiremianti bendrai priimtu ir bendruomenėje išsaugojamu moralinio kompaso principu, yra labiausiai XXI amžiui prisitaikiusi politinė filosofija, nes yra gyvenimo, paremto „sveika išmintimi“, filosofija.
Konservatoriaus elementorius
Galima būtų daug rašyti apie konservatizmą ir apie tai, ką mums pavyko pasiekti per 20 metų nuo „Konservatyviosios bendruomenės“ paskelbimo bei ko dar nepavyko pasiekti, bet tada nauja pratarmė pasidarys ilgesnė už pačią „Konservatyvios bendruomenės“ apžvalgą.
Svarbiausia, kad per šiuos 20 metų mums patiems tapo žymiai aiškiau, kodėl mes esame konservatoriai, ko mes siekiame, ir kodėl mes nesame liberalai ar socialdemokratai.
Todėl baigdamas šią ilgą įžangą, dar kartą pabandysiu išdėstyti, lyg kokiame elementoriuje, mūsų KONSERVATYVAUS TIKĖJIMO SVARBIAUSIUS BRUOŽUS (taip, kaip aš juos matau) ir kuo mes skiriamės nuo kitų:
1. Mes, konservatoriai, laikomės krikščioniško požiūrio į žmogų: jis yra silpnas, klystantis, pasiduodantis aistroms ir nuodėmingas. Todėl žmogui labai svarbu savo viduje turėti tvirtą moralinį kompasą, kuris gimsta ir stiprėja tik iš žmogaus santykio su jį supančia bendruomene.
Moralinis kompasas – tai amžinos atsakomybės principas, paremtas pirmiausia Auksine Krikščionybės Taisykle: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt7,12).
Po Prancūzų revoliucijos atsiradusiems socialistams ir liberalams, priešingai, atrodo, kad žmogus iš prigimties yra geras, tik bloga bendruomenės aplinka jį sugadina. Todėl tik visiškai laisvas individas elgsis tinkamai (liberalai) arba geram individui iš blogos bendruomeniškos aplinkos turi padėti išsivaduoti visagalė valstybė (socialistai). Nei liberalai, nei socialistai nemato jokio pozityvaus bendruomenės vaidmens.
2. Konservatoriams „šeima“ yra ypatingai svarbi bendruomenė, nes šeimos artimiausioje aplinkoje su motinos pienu, tėvo rūpesčiu, brolių ir seserų bendrija, senelių globa jaunas žmogus nuo pat kūdikystės įgyja moralinio kompaso pagrindus.
Tradicinė šeima yra istorijos išbandytas civilizacinės, kultūrinės patirties perdavimo iš kartos į kartą instrumentas ir konservatorius įtariai žiūri į šiandienius bandymus eksperimentuoti šeimos „reikaluose“. Kartu tai ir svarbiausia žmogaus saugumo aplinka, kuri apsaugo jį nuo negandų ir neleidžia pasimesti globaliuose verpetuose.
Nei liberalui, nei socialistui „šeima“ tokios svarbos nevaidina, nes nei vieniems, nei kitiems nėra suprantama tokia bendruomenės svarba.
3. Konservatoriams stipri, gyvybinga bendruomenė yra svarbi ir todėl, kad ji vienintelė gali apriboti valstybės nesustabdomą norą plėstis. Konservatoriams tai svarbu, nes bendruomenėms reikia savarankiškos atsakomybės erdvės, į kurią nesikištų valstybė.
Subsidiarumas yra šventas konservatizmo principas. Stipri bendruomenė kartu yra ir dinamiška pilietinė valstybės partnerė, neleidžianti jai nusilpti ir užleisti erdvę oligarchijai ar mafijai.
Socialdemokratai nemato priežasčių, kodėl reikėtų riboti valstybės galias, nes galinga valstybė gali efektyviau padėti iš prigimties geram (kaip galvoja socialdemokratai) žmogui, kuriam tariamai trukdo bloga bendruomeniška aplinka.
Liberalams iš viso valstybės nereikia, tačiau puoselėdami laisvą individą, išsivadavusį iš bendruomeniškos aplinkos, jie sunaikina bendruomenę, kaip atsvarą valstybės nesustabdomam norui plėstis, todėl galų gale sukuria erdvę atsirasti totalinei valstybei.
4. Konservatoriams stipri bendruomenė yra svarbi kaip pamatas ir instrumentas tarpusavio pasitikėjimo kultūrai augti ir stiprėti, o tai yra būtina sąlyga organiškai demokratijai ir dinamiškai ekonomikai rastis. Kita vertus, tarpusavio pasitikėjimas yra ir bendruomeniškumo produktas ir bendruomeniškumo stiprėjimo sąlyga.
Nei liberalams, nei socialdemokratams tarpusavio pasitikėjimo kultūra nėra kuo nors svarbi, todėl galų gale jie šią problemą suveda į institucinio pasitikėjimo klausimus: ar žmonės pasitiki, ar ne kokia nors valstybės institucija, neieškodami atsakymo, kas lemia pasitikėjimo stoką.
5. Konservatoriai supranta, kad atsakomybė ateities kartoms yra bendruomeniškumo pagrindas. Bendruomenė yra ne tik dabar gyvenančiųjų sąjunga, bendruomenė – tai mirusiųjų, gyvųjų ir dar tik gimsiančiųjų kartų sąjunga. Pasitikėjimas tarp skirtingų kartų, pasitikėjimas valstybe, kuri apsaugo ateities kartas nuo dabartinės kartos klaidų, yra pats svarbiausias pasitikėjimas.
Todėl konservatoriai ir pasisako už fiskalinę drausmę, subalansuotus biudžetus, mažą valstybės skolą, nes valstybės išlaidavimas yra dabartinės kartos neatsakingas elgesys su ateities kartomis, joms užkraunant tokio išlaidavimo sukurtas skolas.
Nei liberalai, nei socialistai nėra įsipareigoję nei dabarties, nei praeities, nei ateities bendruomenei, todėl vidinių, moralinių stabdžių neišlaidauti ateities kartų sąskaita neturi.
6. Konservatoriai puoselėja lyderystės institutą ir nuostatas, nes bendruomenės gyvybiškumui yra būtinas bendruomenės lyderio autoritetas. Net ir valstybę konservatoriai vertina kaip autoritetą ir lyderę tose srityse, kur valstybė turi įgijusi atsakomybę: valstybė, valstybės lyderiai turi brėžti ateities kryptis ir telkti visus tam, kad tokia ateitis būtų pasiekta. Valstybė turi būti telkianti lyderė, bet ne diktatorė.
Liberalams ir socialdemokratams lyderystė nėra patraukli, nes abi ideologijos formavosi įtakotos Prancūzų Revoliucijos šūkių „laisvė, lygybė, brolybė“. „Lygybė“ nepripažįsta lyderių. Todėl ir valstybė pagal liberalus yra tik „naktinis sargas“, o ne lyderis, tuo tarpu socialistams valstybė – kasdienybės administratorė: „mums rūpi kiekvienas žmogus“.
7. Konservatoriai yra tikrieji patriotai, nes meilė savo valstybei, savo Tėvynei yra neįmanoma be prisirišimo prie savo bendruomenės. Pasitikėjimas savo valstybe yra iš bendruomeniškumo, iš bendruomenėje išpuoselėto bendrumo jausmo kylančio pilietiškumo rezultatas.
Liberalusis individualizmas, liberalioji orientacija į asmeninę naudą ir asmeninį pasitenkinimą nepalieka didelės erdvės bendro gėrio supratimui ir nesukuria didelės meilės bendrai Tėvynei. Socialistams meilė savo bendruomenei niekada nebuvo svarbi, todėl ir globalios socialinės permainos jiems atrodė svarbesnės nei patriotinis rūpestis savo Tėvyne.
8. Konservatoriams rūpi Lietuvą kiek galima greičiau sugrąžinti į ten, iš kur ji buvo išplėšta Stalino okupacijos. Todėl konservatoriai „veržiasi į Vakarus“ ir „bėga nuo Rusijos“. Konservatoriams rūpi, kad Lietuva sparčiai vytųsi Vakarus savo gerove, savo pilietine visuomene ir įstatymo viršenybės principu, savo modernia ekonomika.
Konservatoriams rūpi, kad ES ir NATO būtų pajėgūs Lietuvą pririšti prie Vakarų ir apsaugoti. Konservatoriams rūpi Lietuva, kaip valstybė, – su jos visuomene, ekonomika, gerovės sąlygomis ir rūpi, kad tokia valstybė kiek galima giliau integruotųsi į Vakarų bendruomenę, nes tai yra tie namai, iš kurių buvome išplėšti.
Konservatoriai mato, kokį dar tolimą kelią reikia Lietuvai nueiti, kad pilnai sugrįžtume „namo“. „Kelionės namo“ aiški, sisteminga filosofija lydi konservatorius nuo pat Sąjūdžio laikų ir išlieka pamatine net ir prabėgus 25 metams nuo Kovo 11-osios.
Socialdemokratai dėl savo praeities ir prigimties į Vakarus niekada nežiūrėjo kaip į gyvybišką Lietuvos kryptį, liberalai nors ir yra provakarietiškos prigimties, tačiau neturi „restitucinio“ užtaiso, „sugrįžimo namo“ emocija jų širdžių nevaldo.
9. Galų gale reikia prisiminti paprastą faktą: konservatoriai ir socialdemokratai Lietuvoje kilo iš 1990-ųjų takoskyros, konservatoriai kilo iš Sąjūdžio, socialdemokratai – iš buvusios kompartijos, šiandieniniai liberalai savo kilmės nesieja su 1990-ųjų takoskyra.
10. Ir pagaliau – esminis bruožas: konservatorius mėgsta skaityti, nes jis yra trokštantis žinių ir nori suprasti pasaulį. Jo sveikas protas ir sveika nuovoka remiasi tiek iš bendruomenės patirties ateinančia tradicija ar įpročiais, tiek iš suvokimo kaip ir kiek keičiasi pasaulis.
Konservatorius nėra naujovių ar kaitos priešas, jis gali būti netgi didžiausias jų entuziastas, jeigu bus įsitikinęs, kad tokios naujovės negriauna jam įprastų, jo paties, jo šeimos gyvenimą formuojančių dalykų, ir jeigu tikės, kad tokios naujovės leis jam ir jo šeimai geriau tvarkytis. Konservatorius nėra „permainų vardan permainų“ šalininkas, tačiau yra tikras lyderis tokių permainų, kurios pagreitina „grįžimą namo“.
Socialdemokratai savo kilme yra nostalgijos sovietinei praeičiai partija, todėl į ateitį nukreiptos permainos jiems nėra įdomios. Liberalai yra jaunatviški romantikai, kuriems gražus revoliucinis triukšmas, bet visai nesvarbu ilgalaikės strategijos ar jų pačių revoliucinio triukšmo rezultatai.
........
Štai taip man atrodo lietuviškas konservatizmas, prabėgus 20 metų po to, kai parašiau „Konservatyviąją bendruomenę“. Pasirodo, kad mano mąstymas, mano jausmai, meilė konservatizmui yra labai konservatyvūs reiškiniai: jie visiškai nepasikeitė. Gal tik pačiam per šį laiką kai kas dar labiau išsiryškino, ir tai pabandžiau šioje naujoje įžangoje pabrėžti.
Konservatizmas yra patrauklus savo filosofija, savo sisteminiu požiūriu į daugelį dalykų, tačiau konservatoriai yra laisvi mąstantys žmonės, todėl konservatizmas kiekvieno yra suvokiamas individualiai ir specifiškai.
Tai yra priežastis, kodėl konservatoriai pasižymi gausa puikių autorių ir tekstų nuo E. Burke iki I. Kristol ir puikių politikos lyderių - nuo W. Churchill iki R. Reagan.
Pažinti konservatizmą – tai pažinti nuostabius žmogiškos išminties ir sveiko proto klodus. Kad tai pažintumei – reikia skaityti.