Nereikia net politologų įžvalgų, visiems akivaizdu, jog taikinys – Ministras Pirmininkas ir Lietuvos socialdemokratų partija, kurios reitingai oponentų nevilčiai niekaip nekrenta.
Tačiau šį kartą ne apie rinkimų kovą, sąmokslo teorijas. Norisi sudėlioti faktus, kuriuos taip meistriškai supynė viena žurnalistė, o dabar melo siūlų gniutulą narsto, kas tik netingi.
Pirmiausia, viešoje erdvėje minimi teiginiai, faktai ir interpretacijos grubiai tarpusavyje prieštarauja. Nepaisant teismo sprendimo ir užbėgant už akių STT atliekamam tyrimui, žarstomasi kaltinimais Vyriausybei ir Ministrui Pirmininkui, neva Vyriausybės nutarimo Nr. 343 priėmimas turėjo įtaką teismo sprendimui dėl „Vijūnėlės“ dvaro bylos.
Jeigu sąmokslo kūrėjai tikrai norėtų objektyviai panagrinėti minėto nutarimo pakeitimo nuostatas, tai pamatytų, kad nė vienas iš „Vijūnėlės“ dvaro statybas galimai ribojančių ar draudžiančių nutarimo straipsnių LRV panaikintas nebuvo, todėl kaltinimai Vyriausybei ir Ministrui Pirmininkui neturi jokio pagrindo.
Minėto nutarimo pakeitimu (16 skyriaus paskelbtas negaliojančiu) iš esmės buvo panaikintos neveikiančios bei perteklinės nuostatos, kurios dubliavosi ir buvo daug detaliau išdėstytos kituose to paties nutarimo skyriuose arba jau yra išdėstytos kituose teisės aktuose. Todėl teismas atmetė ieškovų teiginius, argumentuodamas ne minėto nutarimo dalies panaikinimu, o ginčijami veiksmai neprieštaravo Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms.
Šis nutarimo projektas dėl minėtų nuostatų panaikinimo buvo seniai paviešintas ir žinomas. Derinant nutarimą teisės aktų nustatyta tvarka apie perteklinių nutarimo nuostatų panaikinimo visuomenė ir suinteresuotos institucijos buvo informuotos ir galėjo pateikti pastabas bei pasiūlymus dar iki 2015 m. birželio 9 d. (o ne per vieną naktį, kaip teigia įvairių teorijų kūrėjai). Privaloma antikorupcinė pažyma irgi buvo suderinta su STT teisės aktų nustatyta tvarka. Pastabų nebuvo gauta.
Kalbant apie „Vijūnėlės“ dvaro bylą, svarbu pabrėžti, kad ginčo dalis, susijusi su minėto nutarimo sąlygomis (specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis), iš esmės yra susijusi su Druskininkų savivaldybės administracijos patvirtintu detaliuoju planu. Buvo ginčijamasi, kad detalusis planas neatitinka Druskininkų savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių, todėl teritorijoje gyvenamųjų namų statyba nenumatyta (negalima).
Teismas atmetė šį ieškovo teiginį argumentuodamas ne minėto nutarimo dalies panaikinimu, o kitu argumentu – kad rengiant detalųjį planą bendrojo plano nereikėjo keisti. Į bendrojo plano kitos paskirties teritoriją patenkantis ginčo žemės sklypas detaliajame plane įeina į visuomeninės paskirties teritoriją, o jo plotas nesudaro 20 proc. visos visuomeninės paskirties teritorijos. Tai neprieštarauja galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 12 str. 6 daliai. Be šio argumento teismas tą pagrindė ir Aplinkos ministerijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos išvadomis, o vėliau ir šios inspekcijos bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimais.
Taigi net nepaminėjus teismo sprendime Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyriaus, akivaizdu, kad ieškinio dalis dėl detalaus plano neteisėtumo būtų buvusi atmesta kaip nepagrįsta dėl kitų (anksčiau paminėtų) priežasčių. Teismo išvadoje minėtasis nutarimas yra įvardintas tik kaip papildomas, bet ir jis negalėjo turėti įtakos teismo sprendimui, nes panaikintame nutarimo skyriuje nebuvo įvardinta, kokiai apsaugos zonai priklauso pastatas, tiksliau, jame nebuvo išdėstyta, kas laikoma pirmąja, kas antrąją ar trečiąja apsaugos zona. Taigi būtent dėl to nutarimo priėmimas ir negalėjo turėti įtakos teismo sprendimui.
Sąmokslo teorijų architektams derėtų neklaidinti visuomenės, o kreiptis į kvalifikuotus teisininkus, kurie paaiškintų nutarimo pakeitimo esmę.