Tuo labiau, kad ir konkretus bei pažangus, darbuotojų teises apsaugantis pasiūlymų paketas dėl darbo kodekso keitimo jau yra paruoštas.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė metiniame pranešime pabrėžė nematanti galimybių, kad Vyriausybė imtųsi strateginių reformų. Tai gali būti blogiausia žinia Lietuvos darbo rinkai, kuri pastaraisiais metais auga lėčiau nei galėtų.
Norėdama išsklaidyti abejones dėl neveiklumo, Vyriausybė privalo laikytis pažado, išsakyto dėl darbo kodekso.
Priežastys, kodėl Lietuvai reikia pokyčių ir lankstesnės darbo rinkos, labai aiškios. Šiandieninis darbo kodeksas neveikia. Galima tai neigti, ką daugelis politikų ir profsąjungų ir daro. Tačiau jei situacija nesikeis, Lietuva ir toliau nyks. Mūsų jauni žmonės skuba į Airiją, kitas šalis, kuriose veikia lankstesnis darbo kodeksas. Darbdaviai ir darbuotojai negali dešimtmečius laukti, kada bus lengviau įdarbinti, dirbti, kiek nori ar reikia ir užsidirbti.
Diskusija apie ekonomikos perkrovą visoje ES, kelius naujoms darbo vietoms kurti, šalių narių konkurencingumo didinimą šiuos metus pradėjome ir Europos Parlamento ALDE frakcijoje.
Baltijos šalių (ne)konkurencingumas
Nors Lietuvos ekonomika jau ne vienerius metus auga gana sparčiai, nedarbo mažėjimo tempai lėtėja. „Danske Bank“ ekspertų vertinimu, viena pagrindinių to priežasčių yra lankstumo reguliuojant darbo santykius trūkumas.
Pasaulio ekonomikos forumo ataskaitoje Estija pagal darbo rinkos konkurencingumą žygiavo aukštoje 11-oje vietoje pasaulyje, Latvija buvo 17-ta, Lietuva – tik 53-ia.
Priminsiu, kad estai uždirba beveik dvigubai didesnį vidutinį atlyginimą ar trečdaliu didesnę senatvės pensiją. Pagarbą ir baltą pavydą kelia ir šios šalies viešojo sektoriaus pranašumas skaitmeninėje erdvėįe, investuotojų pritraukimo politika, lankstesnė darbo rinka, mažesnis nedarbas ir daugybė kitų sričių.
Lankstesnis įdarbinimas
Kad nedūsautumėme tik dėl Estijos, žvelkime plačiau, pavyzdžiui, į Lietuvos piliečių vieną mėgstamiausių emigracijos šalių – Airiją. Jei tiek žmonių plūsta į šią šalį dirbti ir užsidirbti, gal turime ko pasimokyti ir iš jų? Gal išmokę Airijos darbo rinkos pamokas parsiviliotume bent dalį išvykusių tautiečių. Turime paskubėti tai padaryti, nes Airija praėjusiais metais priėmė dar lankstesnes darbo rinkos reguliavimo pataisas, sudarydama sąlygas sparčiau kurti naujas darbo vietas.
Airijos darbo rinkos patrauklumas yra susijęs ir su gerokai didesniu abipusiu pasitikėjimu. Ir ne tik tarp darbdavio bei darbuotojo, bet ir tarp darbo vietas kuriančio verslo bei valstybinių institucijų.
Pavyzdžiui, darbo sutarties sudarymas grindžiamas sąžiningumu ir pasitikėjimu. Airijos įstatymai numato ir žodžiu sudaromą darbo sutartį – „paslaugų ar profesijos sutartis, kuri išreikšta aiškiai ar gali būti numanoma, jei išreikšta – gali būti tiek žodžiu, tiek raštu“.
Lietuvoje žodinės sutarties sudarymą siūlo ir Darbo santykių ir valstybinio socialinio draudimo modelį kūrusi bei pakeitimų paketą Vyriausybei pasiūliusi mokslininkų grupė. Jiems diskutuojant su Valstybinės darbo inspekcijos specialistais, kokių dokumentų kontrolieriams reikia tikrinant įtarimus dėl nelegalaus darbo, šie atsakė, kad jokių – jie jau turi duomenis iš „Sodros“ ir mato, kiek koks darbuotojas uždirba.
Dirbti daugiau negalima?
Kitas Airijos ir Lietuvos darbo rinkų lankstumo skirtumas – darbo trukmė. Airijoje daug lanksčiau skaičiuojamas darbo laikas (išskyrus Darbo sąlygų įstatyme numatytą išimtį – viršvalandinį darbą gamybos įmonėse). Užgriuvus darbų krūviui yra galimybė ir darbdaviams, ir darbuotojams laisviau paskirstyti darbo valandas.
Airijoje vieną savaitę galima dirbti 40 val., kitą 56 val. ar daugiau. Be to, Airijoje, kitaip nei Lietuvoje, nėra ribos, kiek per dieną, savaitę ir metus maksimaliai galima dirbti viršvalandžių. Todėl per metus čia galima dirbti daugiau nei 400 valandų papildomo darbo, kai Lietuvoje – iki 120 val. (180 val., jei tai numato kolektyvinė sutartis). Deja, Lietuvoje galimybė dirbti ir užsidirbti papildomai yra pernelyg suvaržyta. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų. Ir taškas.
Draudimas dirbti daugiau valandų nesprendžia problemos, o darbuotojams tiesiog nėra teisingai atlyginama – viršvalandžiai nėra apskaitomi. Be to, tai sukuria labai keistus mechanizmus paslaugų sektoriuje, pvz., viešbučių, restoranų, kur be pamaininio darbo išsiversti neįmanoma. Lanksčiau darbuotojas ir darbdavys Airijoje gali susitarti ir dėl teisės atostogauti.
Europos darbo teisės tinklo duomenimis, Lietuva lyderiauja pagal įspėjimo termino dėl atleidimo ilgumą. Deja, neigiama prasme. Tai didelė finansinė bei biurokratinė našta smulkiam ir vidutiniam verslui, kuris yra šalies ekonomikos variklis. Airijoje – šis terminas yra nuo savaitės iki aštuonių (priklauso nuo išdirbtų metų), Lietuvoje – nuo dviejų iki keturių mėnesių. Kas pas mus yra minimalus reikalavimas, Airijoje – lubos. Bet ne pagal atleidimo terminą žmonės vertina darbo vietą. Žmonėms svarbu tobulėti ir užsidirbti. Be to, ne kiekvienas potencialus darbdavys kurs verslą net ir turėdamas fantastišką idėją, bijodamas nesėkmės atveju įklimpti giliau. Nėra naujų verslų – nėra naujų darbo vietų.
Visgi turbūt aktualiausiu išlieka darbo laiko lankstesnis reguliavimas. Juk jeigu susitaria abi pusės, už darbą apmokama teisingai ir sąžiningai, kodėl norintis daugiau užsidirbti žmogus negalėtų dirbti daugiau?
Vietoj pažadų – įsipareigojimai
Sukurti paskatas kurtis naujoms darbo vietoms, lanksčiau reguliuoti darbo laiką norintiems dirbti ir užsidirbti, suteikti daugiau erdvės darbo rinkos dalyvių tarpusavio pasitikėjimui – iš tiesų galėtų būti idėja Vyriausybės Naujųjų metų pasižadėjimui.
Dalis kelio jau nueita – duotas viešas premjero pažadas radikaliai keisti darbo rinkos reguliavimą. Padarytas didelis mokslininkų analitinis darbas. Pastarieji akcentuoja, kad Vyriausybei pateiktas pasiūlymų paketas yra palankesnis darbuotojams, o ne darbdaviams, nepaisant to, kad jis viešojoje erdvėje yra pakrikštytas liberaliu.
Jei norime, kad didėtų šalies konkurencingumas, kurtųsi nauji verslai, augtų pensijos, skubiai būtinos darbo rinkos reformos. Kad Lietuva galėtų klestėti, reikia priimti nepopuliarius sprendimus. Tik užtikrindami palankias sąlygas kurti naujas darbo vietas, steigti ir išlaikyti verslą, mes garantuosime, kad bus, kas moka mokesčius ir uždirba pensijas.
Išjudinti darbo rinkos stagnaciją reikia drąsos ir ryžto. Tikiuosi, kad artėjantys savivaldos rinkimai premjero A. Butkevičiaus neišgąsdins ir ryžtas spręsti realias darbo rinkos problemas neliks užkastas dar giliau nei skalūnų dujos. Lietuvoje dirbantys ir grįžti į Lietuvą svarstantys dirbantieji bei darbdaviai laukia konkrečių teisės aktų.