Suprantama, šiame ekonomikos skatinimo procese didžiausią vaidmenį vaidina Lietuvos sostinė, kuri sukuria apie 40 proc. bendro Lietuvos vidaus produkto (BVP) ir pritraukia daugiausiai užsienio investicijų ne tik į sostinę, bet kartu yra investuotojų vartai į Lietuvą.
Kai randamas Vilnius, atrandami ir Lietuvos regionai.
Kaip ne kartą sakydavo ilgametis Vilniaus meras Artūras Zuokas: „Vilnius – Lietuvos ekonomikos variklis. Jei variklis mažina apsukas, stoja ir šalies ekonomikos augimas.“
Ar yra tam pagrindo? Pažvelkime į faktus ir tam tikrus Vilniaus valdančiosios daugumos, kurios pagrindą sudaro Liberalų sąjūdis ir konservatoriai, veiksmus.
Pirma, Vilnaus meras Remigijus Šimašius ir miesto administracija garsiai pareiškia, kad kyla abejonių dėl ankstesnių Miesto tarybos sprendimų, pagal kuriuos teritorijoje šalia Šeimyniškių ir Rinktinės gatvių (buvusio Žalgirio futbolo stadiono vieta) greičiausiai negalima statyti planuojamų biurų bei kitų pastatų, nes ši vieta turi būti palikta stadionui. Miesto valdžia mano, kad būtina keisti Bendrąjį planą.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad investuotojas, sumokėjęs valstybei už šį sklypą 40 mln. eurų, ir kurio pinigais kompensuojami bankrutavusio Ūkio banko indėlininkų pinigai, turės laukti dvejus metus. Planuojamos 400 mln. eurų investicijos į šią svarbią vietą sostinės centre nusikelia į neapibrėžtą ateitį.
Antra, visus nustebino R. Šimašiaus kreipimasis į Generalinę prokuratūrą dėl 12 statomų ar jau pastatytų objektų, kur leidimai išduoti statyti viešbučiams ar svečių namams, tačiau daugeliu atveju statomi butai. Miesto valdžia susirūpino, kad gal taip apgaudinėjami gyventojai. Keisčiausia tai, kad daugiausia tokių leidimų išduota būtent R. Šimašiaus vadovavimo laikotarpiu. Tačiau ne dėl visų kreiptasi į prokurorus.
Merui buvo pateikta pažyma, kurioje nuo 2014 iki 2016 m. vidurio buvo išduota apie 30 tokių statybos leidimų, tačiau kreiptasi buvo tik dėl 12. Kodėl? Pasirinktinis teisingumas, o gal likusieji tiesiog mero ir jo aplinkos draugai? Keisčiausia, kad liberalas, kaip dažnai mėgsta tą pabrėžti R. Šimašius, nekalba apie tai, kad įstatymai tokią statybą leidžia. Gal tai ir nėra tobula, tačiau teisėta.
Liberalus meras nekalba, kad reikia mažinti absurdiškus apribojimus ir ieškoti būdų, kaip pagreitinti žemės panaudojimo keitimo procedūras, bet tiesiog permeta atsakomybę prokurorams. Kaip buvęs Aplinkos ministras priminsiu, kad planavimo procedūras kontroliuoja ir valdo miestų savivaldybių administracijos, todėl atvejus, kai statomi gyvenamieji namai pagal viešbučio reglamentą galima lengvai sukontroliuoti, kaip kad buvo daroma anksčiau. Valdžios rūpestis dėl galimai apgaunamų gyventojų – taip pat apsimestinis, nes prieš sudarant buto pirkimo ar nuomos sutartį, dažniausiai pirkėją atstovauja advokatai, kurie tokius dalykus įvertina. Koks šio kreipimosi rezultatas – stiprus smūgis komercinio būsto statybai ir nepasitikėjimo statytojais didinimas, stabdysiantis nekilnojamojo turto plėtrą.
Trečia, beviltiškai įstrigę svarbūs sostinės objektai, kuriems pažadėta europinė parama. Vienas tokių – Daugiafunkcinis centras su stadionu ant Šeškinės kalno. Spalio mėnesį nei vienas dalyvis nepateikė jokio pasiūlymo, terminas teikti pasiūlymus nukeltas iki 2017 m. sausio pabaigos. O jei net ir įvyktų konkursas, Vilnius nacionalinį stadioną turės geriausiu atveju 2021 metais. Štai tau ir darbų greitis. Kitas pavyzdys – Nacionalinis vandens ir sporto centras Lazdynuose. Statybos turėjo prasidėti dar 2015 m. pabaigoje, tačiau, deja deja...
Ketvirta, beviltiškai vėluojama su kelių infrastruktūros projektavimu ir paraiškų teikimu finansavimui gauti. Šiais metais bus praktiškai baigtas Vakarinis aplinkkelis, kurio visas projektavimas ir finansavimas užtikrintas dar mero A. Zuoko laikais. Šiaurinės ir kitos labai svarbios gatvės, kurios sumažintų kamščius mieste, planavimo darbai stovi vietoje, metams sustabdyti kelio atkarpos nuo Antakalnio iki Nemenčinės projektavimo darbai. Valstybė šioje atkarpoje savo kelio plėtros darbus baigė, o Vilniaus teritorijoje taip ir liko ,,butelio kakliukas“. O kur dar kiti planuoti darbai.
Penkta, su skaičiais nepasiginčysi. Pagal Infostatybos duomenis, Vilniuje iki šių metų lapkričio 18 d. išduota daugiau nei perpus mažiau leidimų statybai lyginant su 2015 m. – tik 646 (palyginimui nuo 2013 iki 2015 m. vidutiniškai per metus Vilniuje buvo išduodama apie 1200-1700 leidimų statybai). Sumažėjo dvigubai! Nors turėjo būti priešingai – dauguma statytojų turėjo skubėti išsiimti leidimus iki lapkričio 1 d., kada įsigaliojo griežtesni energetinio efektyvumo standartai, kurie brangina pačią statybą. Labiau paranojiški apžvalgininkai turėtų šaukti, kad tai panašu jau į ekonominę diversiją. Tačiau priežastys paprastesnės, realiai susijusios su politikais ir administravimo gebėjimais.
Vilniuje per nepilnus dvejus metus įvyko net trys administracijos reformos, buvo prarasti geri specialistai, o likę bijo priimti sprendimus ir laukia, kol nurodymus duos miesto vadovai ar koalicijos partneriai. Kita svarbi priežastis – visur vėluojama, pavyzdžiui, Bendrojo plano pakeitimai bus patvirtinti geriausiu atveju tik 2018 metais, o tai realus stabdys daugeliui investicijų.
Vilnius stoja, o kartu ir Lietuva. Apie tai jau garsiai kalba ir ekonomikos apžvalgininkai.