A. Čaplikas. Kodėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadai savo tautiečius pasmerkė juodadarbių daliai?

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadas Valdemaras Tomaševskis (ypatingai suaktyvėjęs prieš šiuos savivaldos rinkimus) ne kartą skundėsi dėl nepatenkinamos lenkų padėties Lietuvoje, tuo tarpu kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus vis rasdavo progą papriekaištauti dabartiniams valstybės vadovams esą šie „per vieną naktį“ sugriovė Lietuvos santykius su Lenkija, kurie net dešimtmetį, jo įsitikinimu, buvę „auksiniai“.

Be abejo, įmanoma neatsargiai, dėl neišmanymo ar netgi tyčia sugriauti tai, kas kurta metų metus, bet būkime sąžiningi ir atsakykime į pagrindinį klausimą: kada įsiplieskė lenkų nepasitenkinimas dėl asmenvardžių ir vietovardžių rašymo, dėl kultūros puoselėjimo, nuosavybės teisių į žemę grąžinimo, dėl lenkams skirtos žiniasklaidos bei įstatymų leidybos – šiandien, prieš dešimtmetį ar taip buvo visada?

1990-1995 metais Lietuva gyveno išsilaisvinimu iš sovietų imperijos, buvome solidarūs su lenkais, vieni kitus rėmėme ir ėjome išvien. 1995-2000 metais ėmė rastis normalūs tarpvalstybiniai santykiai su Lenkija – tuomet jau nebebuvo pakilių emocijų ir kiekviena valstybė atskirai tvirtinosi bendroje tarptautinėje ekonominėje erdvėje, rengėsi stojimui į Europos Sąjungą ir NATO. Nuo 2000-ųjų prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos santykių dešimtmetis, kurį V. Adamkus prisimena kaip „aukso amžių“, ir kuris staiga baigėsi.

Tačiau ar tikrai tautinės lenkų mažumos problemos Lietuvoje prasidėjo tik dabar ir staiga, ir ar šilti dviejų prezidentų santykiai, dažni vizitai, rankų paspaudimai susitikus Briuselyje ir vienas kitam siunčiami Kalėdų atvirukai atspindi tikruosius valstybių santykius ir lenkų padėtį Lietuvoje?

Mano galva, lenkų problema kilo būtent su nostalgija minimame „aukso amžiuje“, kai visa Lietuvoje gyvenančių lenkų bendruomenė tapo maksimų pardavėjomis, vairuotojais ir turgaus prekeiviais (teneįsižeidžia minėtų profesijų atstovai). Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje vyko ne lenkų integracija, o segregacija, taigi nematau pagrindo buvusiam šalies vadovui džiaugtis puikiais santykiais. Per „auksinį“ santykių dešimtmetį lenkų pavardžių ar vietovardžių rašymo klausimai nepajudėjo iš vietos, tuo tarpu Švietimo įstatymas galutinai buvo supainiotas.

Noriu pabrėžti, kad mano ir Jono Liesio pateiktos ir Seimo priimtos Švietimo įstatymo pataisos, kurioms taip priešinosi V. Tomaševskis, nediskriminuos lenkų, o kaip tik padės jiems neprarandant tautiškumo integruotis į visuomenės gyvenimą, lengviau įgyti aukštąjį mokslą, susirasti gerai apmokamą darbą ir konkuruoti visose darbo rinkos srityje.

Algis Čaplikas

Visai neaišku, kodėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadai savo tautiečių neskatina integruotis, o atvirkščiai – ragina užsisklęsti nuo pasaulio, „gimdo“ ištisas juodadarbių kartas ir pasmerkia savo tautiečius tik sunkiems ir mažai apmokamiems darbams.

Turbūt visiems aišku, kodėl lenkui, užaugusiam tik lenkiškai kalbančioje bendruomenėje ir net baigusiam vidurinę puikiais pažymiais, sunku ištrūkti iš Šalčininkų, Dieveniškių ar Paberžės, kodėl lenkui, gavusiam Balstogės universiteto diplomą, praktiškai neįmanoma susirasti labai gerai apmokamą darbą Vilniuje. Tačiau visai neaišku, kodėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadai savo tautiečių neskatina integruotis, o atvirkščiai – ragina užsisklęsti nuo pasaulio, „gimdo“ ištisas juodadarbių kartas ir pasmerkia savo tautiečius tik sunkiems ir mažai apmokamiems darbams. Per emocijas išsprūdęs V. Tomaševskio desperatiškas siūlymas patiems lietuviams integruotis Vilniaus krašte tik patvirtina jo norą tuščiai kurstyti nesantaiką ir nenorą padėti savo tautiečiams.

Per šį dešimtmetį lietuvių ir lenkų santykiai visai nepasikeitė. Kažin, ar lietuviai labai pasipiktintų lokalioje teritorijoje gatvių pavadinimus leidus rašyti abiem kalbomis. Ar lietuvių kalba nuskurstų ir kiltų koks kitas pavojus, jei lenkai asmens dokumentuose pavardes rašytų savo gimtąja kalba – manau, kad ne. Tačiau esu įsitikinęs, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai pagrindinius mokslus turėtų baigti lietuvių kalba. Deja, kol politikai kapstėsi smulkmenose, visa lenkų karta užaugo atsiskyrusi ir šiandien bent jau karjera tikrai negali pasidžiaugti.

Nereikėtų pamiršti, kad lenkų bendruomenė visuomet turėjo savo atstovus savivaldybių tarybose, o Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose – absoliučią daugumą. Artėja Seimo rinkimai ir neabejoju, kad lenkai turės bent keturis mandatus parlamente – ir tai yra labai gerai. Jei būtų mano valia, tautinėms mažumoms sumažinčiau kvotą, nes jų buvimas parlamente ne asimiliuoja, o integruoja tiek į visuomeninį, tiek politinį gyvenimą.

Taigi, dirbtinė isterija dėl tariamos lenkų diskriminacijos neišspręs problemų, kurios kaupėsi dešimtmetį.

P.S. Klausimą, kodėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadai labai nemyli savo tautiečių, stumdami juos į aklavietę, „uždarydami“ maksimose ir kodėl painioja integraciją su asimiliacija, palieku atvirą.