Rinkimai čia pat, kova bus nuožmi. O pagrindinis, patikimas ir išbandytas, niekada nenuviliantis ginklas neatsakingų politikų-populistų ir kai kurių kitų veikėjų rankose – baimė.
Taip taip, būtent baimė yra jų didysis koziris lošime, kuriame lošiama iš mums visiems svarbių dalykų. Siekis įbauginti visuomenę ir paskatinti žmones pasijusti nesaugiais yra jų tikslas.
Šiandien noriu pakalbėti apie naująjį darbo kodeksą būtent šiuo aspektu – apie tai, kaip nesąžiningi žmonių, davusių priesaiką tarnauti savo valstybei, žaidimai užkerta kelią sukurti pažangesnę, modernesnę valstybę, tokią valstybę, apie kurią tie patys politikai taip mėgsta postringauti įvairiausiomis progomis.
Nors tiek valdantieji, tiek opozicijos atstovai yra ne kartą pareiškę, jog įstatymas, leidžiantis turėti lankstesnius darbo santykius, Lietuvai yra reikalingas, ko tik neišgirdome prasidėjus diskusijoms dėl naujojo darbo kodekso, kokiomis tik baisybėmis nebuvome gąsdinami: dar padidės emigracija, emigrantai niekada nebegrįš, darbdaviai su žmonėmis nesiskaitys, bus skatinama socialinė nelygybė, žmonės taps neapsaugoti ir t.t. ir t.t., o galiausiai driokstelėjo ir sunkioji artilerija – valdžios kaltinimas nužmogėjimu.
Palaukit, o kas čia nužmogėjo?
Gal būtent tie, kurie meluoja, kuria sąmokslo teorijas, sąmoningai kiršina ir gąsdina visuomenę baubais, kurių nėra, ir ciniškai piktnaudžiaudami žmonių neišmanymu, siekia savo politinių tikslų? Sunku patikėti, iki ko gali nusiristi politikai dėl siaurų asmeninių interesų.
Aš tai galiu paaiškinti tik vienu argumentu – kai pats negali sukurti, pasiūlyti nieko naujo, kai rinkimai čia pat ir tendencijos nedžiugina, beviltiška padėtis skatina imtis kraštutinių priemonių. Ir prie ko čia ta valstybės gerovė?
Nežinojimo, nesupratimo, nesusigaudymo faktorių visiškai atmetu. Kai žmogus yra tokioje pozicijoje, kad gali daryti įtaką, kai jo balsas yra girdimas ir gali formuoti visuomenės nuomonę, jis tiesiog neturi teisės nesusivokti.
Visi mėgsta pakalbėti apie geresnę ateitį, modernesnę valstybę, visuomenės gerovę, nedarbo mažinimą, socialinį saugumą ir t.t. Bet juk žinome, kad niekas neatsiranda savaime, nieko nedarant, neįdedant pastangų. Burtų lazdelės egzistuoja tik pasakose. O kad galėtum ištraukti triušį iš skrybėlės, pirmiausia jis turi ten būti.
O dabar apie plačiais mostais sėjamą baimę visuomenėje. Tie, kurie taip daro, neabejoju, puikiai suvokia, kad įbaugintus, pasijutusius nesaugiai žmones valdyti lengva, ypač jei apsimeti gelbėtoju, mesiju, nuskriaustųjų gynėju. Kai žmones tuo įtikini. Tuo ir naudojasi neatsakingi politikai ir kiti žmonių gąsdintojai.
Baimė yra nesėkmės motina. Ji išjungia protą. Išgąsdintas žmogus tikrovę suvokia ribotai ir pasiduoda gelbėtojų įtakai, t.y. balsuoja taip, kaip gelbėtojas liepia.
Rašytojas, verslo strategas ir asmenybės ugdymo specialistas Brian Tracy rašė „Baimė visuomet buvo didžiausias žmonijos priešas. Baimė stabdo labiau nei bet koks kitas faktorius. Baimė griauna geriausius ketinimus ir didžiausias viltis. Baimė parklupdo. Baimė neleidžia patikėti galimybėmis, siekti geresnio nei yra dabar.“
O JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas yra pasakęs auksinius žodžius: „Vienintelis dalykas, kurio mums reikia bijoti, yra pati baimė.“ Aš dar pridurčiau – ir tie, kurie tą baimę kursto.
Anot to paties Brian Tracy, pats didžiausias žmonių pasiekimų priešas yra komforto zona. Psichologai teigia, kad, bijodami su pokyčiais susijusios nežinios, kiekvienas mūsų natūraliai esame linkę pasitraukti į komforto zoną, kurioje jaučiamės patogiai ir kurioje nėra iššūkių. Požiūris, įprastas gyvenimo būdas, susikurtas gyvenimo standartas tampa mūsų komforto zona, kurioje norime būti ir dažniausiai pasiliekame.
Ir tuomet nustojame stengtis. Mes susitaikome su gerokai mažesniais pasiekimais, nei galime pasiekti. Palaipsniui įtikiname save, jog tai geriausia, ką sugebame. Ir čia į pagalbą mums ateina politiniai populistai ir jiems antrinantys, nes jiems labai gerai, kai dauguma žmonių tūno savo komforto zonose ir netgi tiki, kad toks yra jų pačių apsisprendimas. Tokius žmones lengva valdyti.
Padiskutuokime, už ką gi iš tiesų kovoja naujojo darbo kodekso priešininkai, garsiai rėkiantys apie rūpestį žmonėmis, bet gudriai nutylintys apie tai, kad, pavyzdžiui, esama darbo santykių sistema prisideda prie šešėlinės ekonomikos skatinimo? Ogi už dokumentą, įsigaliojusį 2003-iaisiais, į kurį maždaug pusė nuostatų buvo tiesiogiai perkeltos iš 1972 metų sovietinio teisės akto, pritaikyto tuometei ekonominei realybei.
O prieš ką gi jie kovoja? Vienareikšmiškai – prieš pažangą. Darbdaviai skaičiuoja, kad per kelerius metus, jeigu būtų priimtas naujasis DK, galėtų būti sukurta apie 85.000 naujų darbo vietų. Ką čia ir bepridursi ...
O mes norime pažangos? Nebenorime pagal konkurencingumą darbo santykių srityje būti antrame pasaulio šimtuke, kai Latvija ir Estija patenka į pirmąjį penkiasdešimtuką? Pernai, kaip teigia statistika, Lietuva Pasaulio ekonomikos forumo reitinge pagal darbo santykių lankstumą užėmė tik 106 vietą, kai kaimyninės Latvija ir Estija – atitinkamai 24-ą ir 9-ą pozicijas. Ar čia ne atsakymas populistams?
Turime žengti žingsnį į priekį, kad mūsų vakarykštė diena nebūtų mūsų rytojumi, kad praeitis netaptų mūsų ateitimi.
O norėdami žengti į priekį, kad ir mažais žingsneliais, turime nebijoti pokyčių. Jeigu prie kažko esame pripratę, su kažkuo esame susigyvenę ir tai mums atrodo visai gerai, nebūtinai tai iš tiesų yra gerai, galbūt tai tik yra gerai pažįstama? Kai žmogus bijo, jaučiasi nesaugus, jis, be abejo, renkasi tą, ką gerai žino.
Nenuostabu, kad populizmo ir įvairiausių spekuliacijų liūne permainos skinasi kelią labai nelengvai.
Bet gal įsiklausykime ir į proto, patirties ir argumentų balsą.
Isteriška populistų kakofonija vis dėlto leido išgirsti neginčijamo autoriteto Europos Komisijos viceprezidento Valdžio Dombrovskio argumentus. Patyręs politikas, buvęs Latvijos ministras pirmininkas išreiškė palaikymą Lietuvos socialiniam modeliui, kurio dalis yra naujasis Darbo kodeksas, pavadinęs jį labai svarbia reforma, kuri galėtų būti pavyzdžiu ir kitoms Europos Sąjungos šalims narėms. Lietuvai darbo santykių reguliavimą padaryti lankstesniu, išplėsti terminuotų darbo sutarčių taikymą, supaprastinti priėmimo ir atleidimo iš darbo tvarką ne kartą yra rekomendavusi ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kurios narystės intensyviai siekia Lietuva. Ar puolantys naująjį darbo kodeksą nori tam sutrukdyti?
Priėmus parengtas naujoves, anot EK viceprezidento, tikimasi, būtų žengtas esminis žingsnis įgyvendinant Europos Komisijos rekomendacijas. Patyrę ekonomikos ekspertai, užsienio investuotojai taip pat neabejoja naujojo darbo kodekso būtinumu ir svarba šalies tolesnei pažangai.
Taigi, galime būti pavyzdžiu kitoms šalims, bet taipogi galime visam pasauliui pademonstruoti, kaip galima kenkti savo šaliai, trukdyti žengti pirmyn, siekiant siaurų politinių tikslų.
Sudėti ginklus nusileidžiant neatsakingiems populistams, nenorintiems išgirsti mokslininkų, pažangaus verslo atstovų, tarptautinių institucijų, Lietuvos jaunimo organizacijų, darbdavių ir visoms politinėms jėgoms atstovaujančių parlamentarų argumentuoto balso bei
norintiems palikti Lietuvą prie sovietinio relikto, būtų daugiau, negu neteisinga. O jei kartais atsitiktų taip, kad vis dėlto laimėtų populistai, jų sėkmė būtų grįsta melu. Nes jų tiesos grįstos melu. Nes jiems tikrai nerūpi, kad Lietuva žengtų pirmyn.
„Nebeatidėliokime pažangos. Juk ir taip vėluojame bent dešimtmetį“, – kreipimesi į prezidentę rašė aštuonių jaunimo organizacijų atstovai, ragindami nevetuoti naujojo darbo kodekso bei leisti jam įsigalioti nuo kitų metų. Jaunų žmonių balsas, deja, nebuvo išgirstas.
Neabejoju, kad tie, kurie bando įbaugintą visuomenę užliūliuoti jos komforto zonoje, vadovaujasi itin siaurais interesais ir tegalvoja apie savo asmeninį komfortą – politinių oponentų nustūmimą, išgąsdintų rinkėjų balsais išsikovotą šiltą kėdę ketveriems metams ar numylėtos politinės jėgos pastatymą prie valdžios vairo.
O paskui – kaip bus, taip. Kam rūpi?
Bet ar kas nors iš tų, savąjį komfortą bekuriančių, pasakys, kad V.Dombrovskis čia yra ne prie ko?