O apie daug svarbesnį dalyką – socialinio draudimo sistemos bei socialinės rūpybos ir paramos sistemos siūlomas reformas – beveik nekalbama... Nes jos, norima to ar nenorima (todėl nutylima), – yra susijusios su visos mokesčių sistemos reformos (tiksliau, mokesčių sistemos racionalaus, o ne liberalistinio) sutvarkymo būtinybe.
Prezidentė, komentuodama siūlomą socialinį / darbo santykių modelį, teisingai pastebėjo, kad mokesčius tektų didinti ir rimtai, o ne kosmetiškai... Bet juos reikės didinti bet kuriuo atveju (to Prezidentė kažkodėl nepasakė?!), nes valstybė, perskirstydama tik 28 proc. BVP, normaliai funkcionuoti negali (anksčiau ar vėliau kils rimtos problemos).
Taigi politikai tik kuria sau reklamą, o ne sprendžia esamas problemas. „Sodros“ milžiniška ~ 3,5 mlrd. eurų skola yra „protingai“ nutylima, o ji iš esmės viską labiausiai ir gadina.
Perkėlus bazinės pensijos mokėjimo naštą valstybės biudžetui ir smarkiai sumažinus darbdavių įnašus (nuo dabartinių ~ 31 % iki, rodos, 20 %), „Sodros“ pajamų ir išlaidų subalansavimas bus tik išorinis (formalus), nes išsibalansuos valstybės biudžetas...
Vienintelė išeitis – siekti ko nors panašaus į lenkišką variantą. Reikėtų darbdavių įnašus (pridedamus prie atlyginimo) sumažinti iki 25 % ir darbuotojų įnašus (išskaičiuojamus iš atlyginimo) padidinti nuo dabartinių 9 % iki 15 %; po to po 1 % kasmet didinti darbuotojų dalį ir mažinti darbdavių dalį, kol abi dalys susilygins – po 20 %. Tada ir bazinės pensijos išmokų nereikėtų perkelti valstybės biudžetui (o iš kokių pajamų jis bazinės pensijos išmokas mokėtų?!).
Būtina iš esmės didinti neapmokestinamąsias pajamas tiems, kurių mėnesinės pajamos yra mažesnės už vidutines.
Be to, reikėtų įvesti realius progresinius gyventojų pajamų mokesčio tarifus – t. y. nustatant, kad pajamos virš 1500 EUR/mėn. yra apmokestinamos 30 % tarifu, o ne 15 % taip, kaip yra dabar. Tačiau dabartinė valdančioji dauguma bijo net užsiminti apie šią būtinybę...
Kaip ir apie tai, jog reikia įvesti nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims, apmokestinti (pagal vertę) automobilius, įvesti paveldimo turto mokestį... Taigi siekti, kad perskirstomas BVP sudarytų bent 33–35 %. Prezidentė šiuo klausimu irgi „pasipustė padus“.
Esminis klausimas: kokią dalį BVP vis tik būtina perskirstyti, t. y. kiek mums reikia valstybės – DAUG (< 40% BVP perskirstymas) ar MAŽAI (< 30% BVP perskirstymas). Pasaulio patirtis sako, kad optimalus yra ~ 35% BVP perskirstymas...
O kaip yra Lietuvoje? Vien tik nuogas populizmas: tiek kairysis, tiek dešinysis...
Užbėgdamas už akių kai kurioms (galimoms) interpretacijoms, pasakysiu, kad gerai suvokiu, jog be darbo pajamų yra dar ir įvairių kitų fizinių asmenų (šeimos) pajamų: dividendai iš akcijų, pajamos iš turto nuomos (Lietuvoje paplitusios, bet dažniausiai neapmokestinamos), pajamos iš turto įsigijimo ir perpardavimo ir kitos; ir jos kartais būna kur kas didesnės už darbo pajamas.
Todėl reikalingas kasmetinis visuotinis šeimos turto ir (visų) pajamų deklaravimas bei (visų) pajamų, tenkančių 1 šeimos nariui, apmokestinimas progresiniais tarifais: 0 %, 15 % ir 30 (15+15) %.
Bet visi šitie klausimai – ne šio straipsnio tema.
Prof. Romas Lazutka darbo santykių ir užimtumo (skatinimo) dalies rengime praktiškai nedalyvavo, todėl jam nereikėtų prirašyti siūlymų šia tema „autorystės“ ir reikšti nepagrįstus priekaištus (kiekvienas atsako tik už savo atliktą darbą ir savo sukurtą produktą).
Darbo santykiais ir užimtumo (skatinimo) priemonėmis užsiėmė prof. Boguslavas Gruževskis ir jo komanda.
Naujo Darbo kodekso projekto ir Užimtumo įstatymo projekto esmė ta, kad darbo patirties neturinčiam jaunimui ir perkvalifikuotiems bedarbiams bei ilgalaikiams bedarbiams, ko gero, pagerėtų galimybės įsidarbinti. Bet darbdaviai įgytų neribojamą galimybę bet kada bet ką atleisti iš darbo, išmokant labai mažą kompensaciją. Taigi būtų lengviau įsidarbinti, bet ir lengviau tapti (būti) išmestam iš darbo... Darbo santykiai taptų liberaliai „lankstūs“. Kam tai naudinga – dirbantiesiems ar darbdaviams – spręskite patys. O profsąjungos tegul nežiopso ir ryžtingai kovoja už didesnes teises ir garantijas dirbantiesiems.
Visos valdžios kalbos dėl naujų įmonių steigimosi (net masinio atėjimo iš užsienio) ir naujų darbo vietų steigimo esamose įmonėse (neva modelis tai stipriai paskatins) yra tik pigi propaganda...
P.S.
Žmones, kurie dar modelio informacijos, prezentacijos ir ataskaitos neskaitė bei su pateiktų 7 įstatymų projektais nesusipažino, informuoju, jog mokslininkų atliktas darbas susideda iš 2-jų dalių:
1) Darbo santykių reformavimo (liberalizavimo) bei Užimtumo didinimo (skatinimo) priemonių (bet tik tų, kurių įgyvendinimą kuruoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija);
2) Socialinio draudimo sistemos bei socialinės paramos ir rūpybos sistemos pertvarkymo (reformos) priemonių (irgi žiūrint iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakomybės pozicijų).
P.P.S.
Kyla įspūdis, jog visos siūlomos priemonės apsiriboja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakomybės sritimi.
Siūlomame modelyje pasigedau sisteminio požiūrio – teikiamų pasiūlymų dėl „viršministerinių“ Vyriausybės veiksmų (priemonių) ir Finansų, Ūkio bei Žemės ūkio ministerijų vaidmens (jų siūlomų įgyvendinti veiksmų ir priemonių).