Kiekvienas bandymas ką nors pakeisti rinkimų procese iš karto įtariamas šališkais bandymais gerinti kažkieno padėtį arba „priešrinkiminiu populizmu“. To vengdami, rinkimų skaidrumo ir ypač – balsų pirkimo klausimus – turėtume svarstyti kuo anksčiau, iš karto po įvykusių rinkimų.
Darbymetis balsadėžių turguje
Svarstyti tikrai yra ką. Šiais metais per savivaldos rinkimus užfiksuota šimtai pažeidimų. Vien pirmojo turo rinkimų dieną policijos įstaigos gavo 132 įvairius pranešimus apie galimus rinkimų pažeidimus, daugiausiai – dėl neleistinos agitacijos, rinkėjų pavežimo ar balsų pirkimo. Dar apie 221 pažeidimą policijai šiais metais piliečiai pranešė iki rinkimų. 69 pažeidimai pranešti per dvi savaites tarp rinkimų turų, o galiausiai antrojo turo metu – dar 13. Nekuklūs rezultatai, prie kurių dar galima pridėti kaip niekada anksčiau organizuotai rinkimus stebėjusio judėjimo „Baltosios pirštinės“ statistiką: vien į juos žmonės dėl pažeidimų kreipėsi 156 kartus per pirmąjį ir 47 kartus per antrąjį turą.
Regis, niekas nesiginčija, kad tai nerimą keliantys skaičiai, tačiau kaip į tai reaguojame? Premjeras po rinkimų pareiškė, kad rinkimų pažeidimų daugiau, nes jie geriau gaudomi, o pats jų pobūdis tik į gera – masinius koncertus ir vaišes rinkėjams keičia subtilesni metodai. Pokyčiai vargu ar į naudą valstybei, bet tikrai į gera balsus parduodantiesiems – balsų rinkoje perkamo balso kaina išaugo iki 15 eurų. Tiesa, jog prekybininkai pasinaudodami euro įvedimu, kelia kainas be gailesčio.
Sunku pasakyti, kiek visko lieka neužfiksuota. Policijos departamento atstovai po rinkimų prakalbo apie balsų pirkimo virsmą savotiška verslo rūšimi: įtariami atvejai, kai grupės žmonių susiorganizuoja ir siūlo paslaugą pirkti balsus, naudodamiesi savo nelegalios prekybos patirtimi ir pažintimis. Esą, egzistuoja schema, kai po 5 eurus dalijasi balso pirkėjas, tarpininkas ir paslaugos organizatorius. Kainų kilimas vis dėlto turi pagrindo. Policija spaudos konferencijoje teigė, kad tokie atvejai bus tiriami kaip organizuotas nusikalstamumas, tad laukiame rezultatų.
Ramybė visuomenėje
Tuo metu visuomenė, kaip ir premjeras, neskaidraus elgesio rinkimuose pernelyg nesureikšmina. Žinau, jog su pilietiškai aktyviausia visuomenės dalimi bendradarbiaujantys „Baltųjų pirštinių“ atstovai su manimi nesutiks, nes kasmet auga jiems talkinančių savanorių gretos. Tačiau lyginant 2012 ir 2015 metų rinkimus, ko gero, svarbiausias skirtumas kitas. Šie rinkimai užbaigia 2012-aisiais prasidėjusį rinkiminį ciklą: prieš akis – jau nauji Seimo rinkimai, o per tą laiką šalyje įvyko šis tas verčiančio sunerimti. Viešojoje erdvėje tarsi nusiraminta ir susitaikyta su rinkimų pažeidimais ir neskaidrumu kaip neišvengiamu dalyku.
Galbūt spėjome pamiršti, kad 2012-aisiais pirmiausiai jaunimo iniciatyva buvo kaip niekada anksčiau pasipiktinta rinkimų neskaidrumu, kelti į viešumą pažeidimai, rengti mitingai, rezultatų atšaukimas apygardose buvo ne eilinė procedūra, o lūžis, pasiektas didžiulio visuomenės spaudimo dėka. Atsakingų institucijų veiksmų tada ypač reikalavo Vilniaus rajone rinkimus stebėję studentai, prie VRK ir Seimo net surengę masines demonstracijas. Būtent kaip reakcija į problemą tada atsirado ir „Baltosios pirštinės“, kvietusios žmones pačius įsitraukti į skaidresnių rinkimų užtikrinimą. Pasipiktinimas buvo didelis ir nuoširdus.
Vilniaus universiteto mokslininkai knygoje „Kaip renkasi Lietuvos rinkėjai“ rašė, jog „2012 m. Seimo rinkimai Lietuvos rinkimų proceso istorijoje ypatingi tuo, kad pirmą kartą aukščiausiu lygiu imta kalbėti apie balsų pirkimą. Ypač didelio atgarsio sulaukė kalinių balsų pirkimo skandalas. VRK pripažino negaliojančiais balsavimo rezultatus keliose apygardose. Dėl rinkimų rezultatų galiojimo kreiptasi net į Konstitucinį Teismą“. Atrodytų, iš to turėjo kilti kokybinių pokyčių, tačiau vėlesniuose rinkimuose visuomenės dėmesys šiai problemai greičiau tilo.
Šiemet vėl turime pakartotinius rinkimus keliose apygardose, taip pat didžiulius pažeidimų skaičius. Tačiau viešumoje tai tarsi nebelaikoma tragišku reiškiniu. Priešingai, visuomenėje vėl – kaip ir iki 2012-ųjų – reaguojama į rinkimų ydas kaip į savotišką lietuviškos politikos „normą“, su nusivylimu ir skepsiu. Nebematome nei mitingų, nei peticijų. Svarbiausias rodiklis, liudijantis, jog balsų pirkimas ir kiti pažeidimai yra toleruojami, yra pats rinkėjų pasirinkimas. O jie toliau balsuoja už balsus pirkusius politikus. Valstybė leidžia, o piliečiai atleidžia – metai po metų savo kandidatūras kelia ir paramos sulaukia plačiai žinomi balsų pirkėjai. Koks dar faktas gali geriau pademonstruoti mūsų abejingumą?
Ką gali valstybė?
Nors dažnai ginčijamas, valstybei visada išlieka auklėjamasis vaidmuo. Jei visuomenė toleruoja patyčias ar korupciją, valstybė gali įsikišti formuodama kitokį požiūrį arba užkirsdama kelią žalingiems pasirinkimams. Konkrečiai rinkimų pažeidėjų atveju, galime kalbėti apie platų veiksmų planą.
Visi specialistai konstatuoja, jog šiuo metu Lietuvoje nėra deramai atgrasoma nuo balso pardavimo. Nors VRK įgijo nemažai naujų galių, tarp kurių svarbiausia – galimybė anuliuoti visos apygardos rinkimų rezultatus ar jų dalį, – balsų pardavėjui ar kitokio pobūdžio pažeidėjui vis dar gresia palyginti menki rūpesčiai. Pardavęs balsą asmuo šiandien rizikuoja sumokėti 289-579 eurų baudą, tačiau ši rizika visada pasiteisina, ką geriausiai liudija etatinių balsų pardavėjų, į kuriuos kreipiamasi metai po metų, gausa. Atitinkamai ir pripažinus kandidatą kaltu dėl balsų pirkimo, jis tiesiog išbraukiamas iš kandidatų ir gali bandyti kitą kartą, ką dažniausiai ir daro. Teoriškai už balsų pirkimą gresia net kalėjimas iki penkerių metų, tačiau ši nuostata toliau gyvena tik popieriuje.
Neturėtume bijoti minties teismo pripažintiems balsų pirkėjams ir pardavėjams ribotam laikui atimti atitinkamai pasyvią ir aktyvią rinkimų teisę, t.y. teisę kandidatuoti ir balsuoti. Politiką, kuris ryžtasi pirkti balsus, nuo to atgrasyti gali tikrai ne piniginės baudos ar nuostoliai reputacijai, o pačios valdžios perspektyvos praradimas. Rinkėjui, kuris parduoda balsą, ant savo balso ir taip nusispjauti, tačiau pati valstybė ir visuomenė suinteresuota, kad jis nebeturėtų ko parduoti balsų turguje.
Šį „turtą“ teismo sprendimu valstybė iš jo galėtų atimti įstatymų leidėjų nustatytam laikotarpiui.
VRK įsitikinusi, kad reikėtų ryžtis kriminalizuoti su politinės kampanijos finansavimu susijusius pažeidimus, kurie šiandien laikomi viso labo buhalteriniais, o patiems politinės kampanijos dalyviams netaikoma baudžiamoji atsakomybė. Trūksta ir sankcijų, kurios skatintų sąžiningai deklaruoti politinę reklamą, nes šiandien to nepadarius reklama tiesiog sunaikinama, tačiau atsakomybės už tai nėra. Seime vykusioje diskusijoje pastebėta, kad prasminga būtų rinkimų dienai įvesti policininkų rotaciją tarp skirtingų rinkimų apygardų – būdami savivaldybės gyventojais ir pažeidžiami vietos politikų įtakos jie dažnai asmeniškai rizikuoja kišdamiesi į pažeidimus gyvenamojoje apygardoje, o įvedus rotaciją nuo šios įtakos būtų laisvi.
Su rinkimų pažeidimais kovojančios institucijos ir neabejingi politikai sutaria, jog reikalinga bent diskusija šiais klausimais. Esu tikra, kad atitinkamų įstatymų pataisų pateikimas yra geriausias būdas tas diskusijas sukelti. Būtent todėl artimiausiu metu inicijuosiu aptartas įstatymų pataisas.