A. Bilotaitė. Kai valstybė – paskutinėje vietoje?

 (69)
Lietuva „nuvaldyta“. Toks nelabai norminės kalbos žodis čia tinka geriausiai.
Agnė Bilotaitė
© DELFI / Tomas Vinickas

„Nuvaldyta“ švaistymo ir nekompetencijos, neatsakingo požiūrio, pagal kurį, reikia imti sau ir draugams, geriausia imti daug, o valstybė... Valstybė yra paskutinėje vietoje. Rinkėjai tai pastebėjo ir šiam valdančiųjų požiūriui tarė tokį aišku ne, kad valdančiosios partijos po pralaimėjimo nebespėja keisti lyderių ir skaičiuoti nuostolių. Būtent nuostolių, nes valdžia joms buvo lyg kapitalas praturtėjimui, ką geriausiai liudijo 2012 m. ministerijų dalybos pagal jų „pelningumą“.

Praėjo keturi prarasti metai, valdžia tikriausiai keisis, tačiau patys rinkimai tapo tarsi paminklu korupciniai švaistymo ir neprofesionalumo sistemai, kurią nuosekliai ir kantriai Lietuvai kūrė jos kairioji korupcinė koalicija. Įtarimai dėl masinio balsų pirkimo „Tvarkos ir teisingumo“ naudai, užstrigusi VRK rezultatų pateikimo sistema ir neapsaugoti rinkėjų duomenys – tai tik atspindys to, kaip Lietuva gyveno praėjusius ketvertą metų. Atspindys to, ką privalome pakeisti.
Viešieji pirkimai, valstybės turtas ir biurokratija

Nereikia pirkti bilieto, norint pasidairyti į švaistymą valstybės valdyme. Sunkiau jo nepastebėti. Kad nepaskęstume detalėse, išskirkime tris sritis.

Viešieji pirkimai. Apie neskaidrius ir neefektyvius viešuosius pirkimus teko rašyti ir kalbėti daug kartų. Nepamainomą darbą čia atlieka Viešųjų pirkimų tarnyba, kuri, nors turimais resursais gali patiktinti tik tris procentus (!) viešųjų pirkimų konkursų, daugumoje jų randa pažeidimų. Kai kurie jų iš tiesų didelio masto ir skandalingi – kelių įmonių nuolatinės pergalės konkursuose (statybų sektorius), milžiniškos permokos lyginant su rinkos kaina (krašto apsaugos ministerijos šaukštai), švogerizmas, kai pirkimus laimi valdžios artimųjų įmonės ir t.t. Pasak ekspertų, Lietuva kasmet viešiesiems pirkimams neefektyviai išleidžia milijardą eurų, kas prilygsta papildomiems 100 eurų pensijos kiekvieną senjorui kas mėnesį.

Valstybės turto valdymas. Nesena valstybės kontrolės analizė atskleidė, kad valstybės lėšos švaistomos daugelyje valstybės turto valdymo sričių. Valstybės žemė (870 tūkst. hektarų) nuomojama ir parduodama už simbolines sumas, neretai pernuomojama tretiesiems asmenims. Už tokį valdymą valstybė kasmet moka 28 mln. eurų. Nieko nestebins, kad pasigendama Nacionalinės žemės tarnybos kontrolės. 1,4 milijardo eurų apimties Valstybės investicijų programa vykdoma chaotiškai, pradėta projektų už 10 milijardų, kurių – jau dabar akivaizdu – nebus, už ką pabaigti. Du trečdaliai šių projektų net nebuvo deklaruoti, juos reikėjo „surasti“. Ignalinos atominės uždarymo fonde buvę 78 mln. eurų beveik išleisti, nors pats uždarymas nusikėlė kol kas iki 2036 metų. Ir taip toliau.

Biurokratinio aparato augimas. Per 2012-2015 metus praradome 105 tūkstančius gyventojų, bet valstybės tarnyba pasipildė 1710 darbuotojų. Papildomi etatai kainuoja 24 milijonus eurų. Tokios tendencijos būdingos ir ankstesnėms „kairiosios“ valdžios kadencijoms. 2004-2008 m. per 4 LSDP valdymo metus valdininkų skaičius išaugo net 10 tūkst., nors gyventojų skaičius po įstojimo į ES sparčiai mažėjo.

Laisvosios rinkos institutas neseniai atkreipė visų dėmesį į besipučiančią savivaldos lygmens biurokratiją. Mažėjant gyventojų 2015 m. savo administracijas plėtė beveik pusė visų savivaldybių. Paradoksaliai to nedaro tik nenykstančių didžiausių miestų vietos valdžia. Lyginant su gyventojų skaičiumi, pareigybių skaičius savivaldoje augo 2/3 savivaldybių. Tai ne tik švaistymas. Ši tendencija rodo, kad visur provincijoje vis labiau nyksta privatus sektorius, o gyventojai tampa vis labiau ir labiau priklausomi nuo vietos politikų malonės. Visoje šalyje dygsta nauji feodaliniai Šalčininkai, tik be etninių įtampų.

Reaguodama į tikrai prastą situaciją, kuriai pati leido suvešėti, net Vidaus reikalų ministerija Seimui visai neseniai pristatė rekomendacijas dėl bendro darbuotojų skaičiaus, taip pat neužimtų arba vadovaujančių pareigybių skaičiaus savivaldybėse mažinimo.

VRK spindesys ir skurdas kaip valdžios veidrodis

Kokia kadencija, tokia ir jos pabaiga. Valdančiųjų balsais poste akivaizdžiai per ilgai paliktas VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas per šiuos rinkimus nevengė klaidų. Rinkimų naktį visa Lietuva laukė pirmųjų rezultatų iki vidurnakčio. Visi girdėjo ir apie rinkėjų duomenų nutekėjimą, kai prisijungę vartotojai galėjo matyti prieš juos buvusiųjų duomenis.

Rezultatų pateikti ir duomenų apsaugoti nesugebėjo 5 mln. eurų kainavusi sistema. Laimėti VRK konkurso jai nesutrukdė ir tai, kad kitas dalyvis tas pačias paslaugas paslaugas siūlė dvigubai pigiau, už 2,57 mln. Pagal ekonominio naudingumo kriterijų siūlymai buvo iš esmės lygiaverčiai. Atmestoji įmonė esą dempinguoja kainas ir po to nesugeba vykdyti įsipareigojimų. Gal dar įdomiau tai, kad prieš tai vyko kitas konkursas, kuriame ta pati laimėjusi įmonė pateikė siūlymą už 3,44 mln. eurų, bet tąkart konkursas nutrauktas. VRK pirkimų logika sveikam protui nepasiduoda. Ekspertų vertinimu, VRK tiesiog „taškėsi pinigais“. Įtariama, kad pinigais taškėsi ir Šilutėje masiškai balsus galimai pirkusi „Tvarkos ir teisingumo“ partija, dėl kurios surinktų balsų autentiškumo jau antrus rinkimus iš eilės sprendžia ta pati VRK.

Pats socialdemokratų balsais „įšaldytos“ VRK darbas niekuo ne ypatingas. Priešingai, aptarimo jis vertas kaip labai simptomiškas šios vyriausybės darbo atspindys. Švaistymo ir neefektyvaus valdymo odisėją pabaigė taip pat efektyviai suorganizuoti rinkimai. Z. Vaigauskas pasitrauks, bet dar negalime būti tikri, kad pasitrauks ir Lietuvą valdę ir „nuvaldę“ socialdemokratai. Valstiečių lyderiai, nors ir žadėdami permainas, iki šiol neatmetė koalicijos su socialdemokratais galimybės. Tai turėtų neraminti valstiečių pergalės atveju. Piliečiai aiškiai parodė, kad nori pokyčių. Juos garantuoti gali tik TS-LKD kandidatų pergalė antrajame rinkimų ture. Valstybei užtenka būti paskutinėje vietoje.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

V. Čmilytė-Nielsen. Reali, o ne popierinė pagalba nevaisingoms poroms (18)

Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimas buvo didžiulis žingsnis pirmyn vaisingumo sutrikimų turinčioms poroms. Praėjus pusmečiui atėjo laikas apžvelgti, ar nevaisingoms poroms teikiama pagalba yra efektyvi, kaip įstatymas veikia praktikoje.

R. Žakaitienė. Ar tikrai reikalinga aukštojo mokslo reforma? (51)

Dažnai šiuo metu kalbame apie talentų pritraukimą, bet dar per retai apie talentų išlaikymą. Lietuvių, pasirenkančių studijuoti užsienio universitetuose, skaičius kasmet auga. Pagrindinė to priežastis – aukštesnė studijų kokybė.

A. Maldeikienė. Valdžios kurtumo kaina (133)

Birželio pradžioje Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje finansų ministrui Viliui Šapokai uždaviau, atrodytų, paprastą klausimą: kokia pajamų suma keturių asmenų šeimą (tėveliai ir du vaikai) jau padaro pakankamai turtinga, kad ji galėtų pradėti mokėti didesnius mokesčius.

R.J. Dagys. Strategiškai siekiame proveržio mokslo srityje? Ne. (30)

Kalbos apie vykstantį ir būsimą proveržį technologijų, biomedicinos, fizinių mokslų srityse yra tapęs beveik gero skonio ženklu tarp aukštesnio rango šalies politikų.

A. Kontrimienė. Vilniaus savivaldybė rodo pavyzdį kovoje su smurtu (5)

Smurtaujančių artimoje aplinkoje atvejų vis daugėja - 2015 m. užfiksuoti 38 510 pranešimai policijai dėl smurto artimoje aplinkoje, o tai beveik trečdaliu daugiau negu 2014 m. Dažniausiai dėl smurto artimoje aplinkoje kenčiame mes, moterys.