A. Bielskis. Koalicija su konservatoriais būtų socdemų šūvis sau į kulną

 (109)
Didžiausia konservatorių ir liberalų svajonė nuo pat 16-osios Vyriausybės suformavimo pradžios buvo ją sugriauti.
Andrius Bielskis
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Pakanka prisiminti jų ir Prezidentės retoriką bei veiksmus formuojant koalicinę Vyriausybę, kad suprastume, jog konservatyvių politikos komentatorių argumentai už vaivorykštę yra nesusipratimas.

Teigti, kad socdemų koalicijos su konservatoriais ir liberalais „reikalauja valstybės gerovė“, yra ne tik šališka, bet ir neteisinga. Tokia koalicija socdemams reikštų šūvį sau į kulną, po kurio jie greitai neatsikeltų. 

Žinoma, kiekviena politinė partija siekia valdžios, todėl opozicijos noras išklibinti egzistuojančią valdančiąją koaliciją tam, kad taptų jos dalimi, yra daugiau nei suprantamas. Tačiau kam ji būtų labiausiai naudinga, o sykiu ar iš tikrųjų jos reikia Lietuvos visuomenei? 

Atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmis, o jo ieškoti reikia žvelgiant ne tik į Lietuvą, bet ir į Europos kontekstą. Didžiausia socialdemokratų klaida Vokietijoje po šių rinkimų buvo SPD sprendimas sudaryti vaivorykštės koaliciją su konservatoriais (beje, įdomu atkreipti dėmesį, kad Vokietijos rinkėjai liberalus išmetė už borto).

Vokietijos socialdemokratai pirmą kartą turėjo istorinę galimybę suformuoti nežymios daugumos koaliciją su kairiaisiais (Die Linke) ir žaliaisiais (Die Grünen). Tokia koalicija būtų leidusi Vokietijoje, o taip pat ir visoje Europoje, judėti progresyvesnės, teisingesnės ir labiau socialiai orientuotos viešosios politikos link. 

Angela Merkel ir krikščionių demokratų, o sykiu ir Troikos, vykdyta griežtos fiskalinės drausmės politika nesušvelnino, bet pagilino 2008-ųjų ekonominę krizę Europoje. SPD, sugulusi į lovą su Angelos CDU, prarado realią galimybę judėti į kairę ir tokiu būdu tapti tikrais, o ne šiaudiniais socialdemokratais. Būdami vaivorykštės koalicijoje su dešiniaisiais Vokietijos socdemai bus toliau priversti nuolaidžiauti vokiškajai Merkel neoliberalios politikos versijai.

Milžiniškų socialinių-ekonominių skirtumų ir jaunimo nedarbo, o taip pat augančio nusivylimo parlamentine politika laikais apginti lygias galimybes, socialinį teisingumą, tvarią ekonominę plėtrą, kuri skatintų kokybiškų darbo vietų kūrimą, galima tik kolektyviai priešinantis Europai pražūtingam neoliberaliam kapitalizmui. 

Konservatoriai ir liberalai negali to padaryti, nes pirmiausia jie yra atsakingi už neoliberalizmo įsigalėjimą Europoje. Būtent konservatoriai ir dešinieji liberalai nuo pat XX a. 8 dešimtmečio pabaigos naikino profesines sąjungas, mažino mokesčius kapitalui, privatizavo energetikos ir transporto sektorius, kūrė jų monopolizuotas „rinkas“, kuomet vartotojai už abejotinas paslaugas priversti mokėti daugiau nei turėtų, priešinosi žmogaus teisių plėtrai, karpė pensijas ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, vykdė ekonomikos dereguliaciją, o jos viena iš pasekmių – bankų savivalė ir 2008 metais sukelta finansų krizė.

Beje, tai, kad šis socialinis ir ekonominis status quo turi būti radikaliai keičiamas, byloja ir didžiausių religinių bendruomenių lyderių (dabartinio Katalikų bažnyčios popiežiaus ir anglikonų bažnyčios arkivyskupo Justino Welby) raginimas mesti iššūkį visuomenių skurdinimui, ekonominiam neteisingumui ir turto koncentravimui mažumos rankose. 

Tad socialdemokratų koalicijos su konservatoriais yra ir visuomet buvo nenaudingos patiems socialdemokratams. Jos vertė socdemus imtis neleistinų ideologinių ir politinių kompromisų, kurie ne tik paskatino kairiojo elektorato nusivylimą, bet ir populistinių, o taip pat labiau į kairę orientuotų ir priešiškai socialdemokratų atžvilgiu nusiteikusių partijų atsiradimą. Vaivorykštės koalicijos skatina ideologinių bei politinių skirtumų tarp kairės ir dešinės išplovimą, kuo visuomet pasinaudoja įvairiausio plauko populistai (kedininkai, protofašistai, uspaskichai, paksai ir t.t.).

Lietuvos socialdemokratams koalicija su konservatoriais būtų nenaudinga dėl daugelio priežasčių. Nepaisant to, kad euro įvedimas yra svarbus šios Vyriausybės strateginis tikslas (o svarių argumentų, kodėl euro nereikėtų, iš tikrųjų nėra), jis yra tik priemonė siekiant socialiai orientuotų politinių tikslų. Seimo pirmininkės ir Rolando Pakso pareiškimai bei veiksmai, kad ir kokie neracionalūs būtų, yra kur kas mažiau kenksmingi nei vaizduoja konservatoriai ir juos palaikantys komentatoriai. Tai, beje, patvirtina ir koalicijoje pasiektas sutarimas dėl euro. 

Sudarydami aljansą su konservatoriais socdemai būtų priversti tęsti konservatorių politiką, kurią opozicijoje teisėtai kritikavo. Ilgainiui tai nenusilpnintų, bet sustiprintų Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijas. Darbo partija, net jei nėra patikimas ir lengvai prognozuojamas koalicijos partneris, buvo išrinkta socialiai marginalizuotų rinkėjų, kurių intereso ji, tiesa, beveik neatstovauja. Tik būdama koalicijoje su Darbo partija LSDP gali tikėtis jos rinkėjų paramos.

Be to, gindami darbiečių rinkėją socdemai daro tai, ką turi daryti kairioji partija – atstovauti sunkiausiai gyvenančių Lietuvos piliečių interesams. To daryti negalėtų būdami koalicijoje su konservatoriais, politine jėga, kuri mažino pensijas, nukarpė viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, panaikino PVM lengvatas, padidino, o po to vėl sumažino pelno mokestį. Rinkėjai šito neužmiršo, net jei tariame, kad kai kurios iš šių priemonių galbūt buvo būtinos. Europietiškos parlamentinės politikos logika byloja, kad tolesnė socdemų sėkmė priklausys nuo sugebėjimo perimti rinkėjus iš Darbo partijos. Tai bus neįmanoma esant koalicijoje su konservatoriais, kurių (ne)populiarumas šiandien yra beveik toks pats kaip skandalingosios Darbo partijos (!), tuo tarpu elektoratas labai skirtingas. 

Pagaliau vaivorykštės koalicija socialdemokratams būtų ypač nenaudinga per Prezidento rinkimus. Zigmantas Balčytis sėkmės gali tikėtis tik tuomet, jei įtikins rinkėjus, kad jis yra populiariausios partijos atstovas, o Dalia Grybauskaitė – nepopuliarios konservatorių ir liberalų opozicijos kandidatė. 

Trumpai tariant, vaivorykštės koalicija su konservatoriais socialdemokratams reikštų priešo gelbėjimą, kuris vėliau juos nuskandintų. Kaip tik tokio išsigelbėjimo konservatoriai labiausiai ir nori.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

A. Sakalas. Ar dar gali LSDP tapti patikima kairiąja partija? (25)

Publikacijose ir komentaruose kartais svarstomas klausimas, ar Lietuvai reikalinga kairioji partija. Iš tiesų, ar reikalinga partija, kuri gintų samdomųjų ir sunkiai gyvenančių žmonių interesus ir nebūtų apsikrėtusi neo-liberalizmo virusu, manant, kad pakanka tik remti verslą (ypač stambųjį), ir jis taps dosnesnis samdiniams bei rems labdaringas organizacijas, padedančias bedarbiams ir mažas pajamas gaunantiems išvengti bado šmėklos gniaužtų.

V. Mazuronis: neskubėkime naikinti visų urėdijų (62)

Pirmoji naujojo aplinkos ministro Kęstučio Navicko iniciatyva apmokestinti vienkartinius kavos puodelius, švelniai tariant, ėjo pro šalį, antroji – reformuoti valstybinių miškų valdymą – mano nuomone, taip pat nežiba. Ministro lengvų pergalių paieška – suprantama, bet juk šnekame ne tik apie pinigus.

Ž. Pavilionis. Lūžis (102)

2016 metais ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje demokratinių šalių įvyko lūžis. Neoliberalus pasaulis patyrė smūgį, kurio iki šiol nepripažįsta.

G. Landsbergis. Nauja misija Tėvynės Sąjungai (168)

Įsibėgėjantys partijos pirmininko rinkimai leidžia kalbėti keletu temų. Viena jų – kas laukia Tėvynės Sąjungos. Kokia mūsų politinės bendruomenės ateitis, kaip telksime žmones, bursime skyrius, koks bus Prezidiumas bei Taryba, ar kas bus naujieji pirmininko pavaduotojai.

G. Skaistė. Tautinis kostiumas – emigranto lagamine? (80)

Šie metai Lietuvos statistikoje bus įrašyti kaip metai, kuomet svetur laimės ieškoti išvyko milijoninis lietuvis. Įdomu, ar išvykdami į užsienį Lietuvos piliečiai lagamine palieka vietos tautiniam kostiumui?