Užsienio politika, kuriai vadovauja prezidentė, o vykdo Vyriausybė su Užsienio reikalų ministerija (URM) priešakyje, yra esminė valstybės saugumo sąlyga. Nes kad ir kiek investuotume į karį ir jo „geležį“ gynybai, nacionaliniam saugumui užtikrinti reikalingos ir akys, ausys, balsas, derybiniai gebėjimai ir, be abejonės, stiprūs sąjungininkai. Viso to nebūtų, jei neturėtume profesionalios, koncentruotai veikiančios Lietuvos diplomatinės tarnybos.
Tačiau vertinant Seime svarstomą 2015 m. biudžetą, nepanašu, kad valstybės vyrai adekvačiai suvoktų išskirtinę Užsienio reikalų ministerijos vietą valstybės sąrangoje. Premjeras su pasididžiavimu kalba, kad saugumas tarptautinėje bendrijoje tampa vienu iš pagrindinių jo vyriausybės prioritetų, kuriam skiriamas dėmesys esą atsispindi ir naujajame biudžete. Neteisybė.
Nors Europos Sąjungos užsienio ir gynybos politikos stiprinimas oficialiai įrašytas kaip vienas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. veiklos prioritetų, tiek absoliučiais skaičiais, tiek pagal finansavimo pokytį, diplomatinė tarnyba, lyginant su šakinėmis ministerijomis, lieka paskutinė. Mažiausi šios ministerijos finansavimo rodikliai, lyginant su visomis kitomis ministerijomis puikiai atskleidžia šios vyriausybės požiūrį į užsienio politikos reikšmę. Tai ne tik neteisinga, bet pirmiausia – neišmintinga jau vien dėl „horizontalaus“ Užsienio reikalų ministerijos statuso valstybės valdyme: juk URM ne tik atlieka savo tiesiogines funkcijas, bet ir koordinuoja visų Vyriausybės institucijų veiklą santykiuose su visais užsienio subjektais. Ne veltui ši tarnyba dėl savo išskirtinio vaidmens valstybės institucinėje sąrangoje JAV vadinama ne kitaip, o Valstybės departamentu.
Nesvarbu, ar tai būtų transatlantinis bendradarbiavimas, ES Rytų kaimynystės politika, kovos įvairiose ES tarybose (nuo žemės ūkio iki vidaus reikalų ar energetikos), strateginių investuotojų pritraukimas, mūsų diplomatų darbas svarbiausiose NATO ir ES platformose, parama kitoms institucijoms vykdant derybas, sprendžiant komercinius ar ūkinius klausimus su kitų valstybių subjektais – visa, kas ateina į ir išeina iš Lietuvos, tampa URM atsakomybe. Atsakomybe, kuri kasmet auga neproporcingai diplomatinės tarnybos finansavimui. O menkas finansavimas, beje, dar ir netolygiai paskirstytas.
Štai šios Vyriausybės vadovai mėgsta pakalbėti apie ekonominę diplomatiją. Galima pritarti, jog tai iš tiesų viena iš reikšmingiausių diplomatinės tarnybos veiklos sričių, A. Kubiliaus Vyriausybės laikotarpiu leidusių į Lietuvą pritraukti triženklį skaičių rimtų investuotojų. Tačiau žvelgiant į 2015 m. planus, lėšos diplomatų-ekonomistų pozicijoms stiprinti užsienio atstovybėse tėra simbolinės. Iš buvusių 18 „prieškrizinių“ diplomatų-ekonomistų šiuo metu ambasadose telikę keturi, o 2015 m. planuojama atstatyti tik tris.
Atrodytų, 8 mln. Lt bendras ministerijos finansinis prieaugis – toks, koks numatytas kitąmet, – yra tam tikra pažanga, siekiant atstatyti per krizę susitraukusius strategiškai svarbiausių Lietuvos atstovybių pajėgumus. Bėda ta, kad šias lėšas planuojama panaudoti antraeiliams tikslams: vietoje to, kad stiprintume pagrindines savo ambasadas Vokietijoje, Skandinavijoje, Rytų Europoje, fantazuojama ir tęsiama ekstensyvi diplomatinės tarnybos plėtra, žvalgantis į saulėtus PAR, Los Andželo ir Australijos kraštus.
Nenuvertinant ministro Lino Linkevičiaus argumentų dėl ypatingos šių atokių regionų reikšmės bei saitų su Lietuva, akivaizdu, kad normaliam naujųjų atstovybių funkcionavimui numatytų lėšų šiuo metu vis tiek neužteks. Kitaip tariant, eilinį kartą atstovybės statusas bus veikiau simbolinis, kuomet už valstybinės vėliavos dirbs po vieną kitą diplomatą su sekretore. Kokių realių tikslų šiuose plačiuose ir įdirbio reikalaujančiuose kraštuose galima pasiekti minėtais pajėgumais? Atsakymą žinome iš liūdnos patirties Portugalijoje, Bulgarijoje ar Slovėnijoje.
Žinoma, nėra nieko blogo net ir minimaliomis sąnaudomis reikalauti maksimumo. Tačiau kuomet net svarbiausiose Europos valstybėse Lietuvos ambasados finansiniai pajėgumai grynajai veiklai tesiekia apie 50 tūkstančių litų, o liūto dalį lėšų, skirtų ambasadoms, suryja ūkinės išlaidos, dažnu atveju ne diplomatai turi būti kaltinami dėl to, kad ambicingi tikslai lieka nepasiekti arba realizuojami ne taip greitai ir sklandžiai, kaip norėtųsi. Nes atsakymas į „liaudišką“ klausimą „ką jie ten daro?“ yra akivaizdus: didžiąją dalį laiko jie praleidžia kaulydami lėšų iš Lietuvos garbės konsulų ir verslininkų savo atstovybės veiklai, rutininiams renginiams ar net valstybinei šventei paminėti. Tad ką bekalbėti apie rimtesnį darbą ekonominės ir saugumo politikos baruose?
Nepaisant minėtų sisteminių problemų, Lietuvos diplomatinė tarnyba tebėra ir išliks svarbiausias valstybės įrankis pristatant, realizuojant ir ginant valstybės interesus sąjungose ir tarptautinėse organizacijose, regione ir visame pasaulyje. O valstybės saugumo dedamoji jos veikloje yra pati svarbiausia. Kol kas, deja, gražūs ir teisingi Vyriausybės bei URM vadovo žodžiai apie Lietuvos užsienio politiką siekia toliau nei praktiniai veiksmai. Kai ateina laikas kažką inicijuoti, o ne tik atkartoti politologų mintis, veiksmo pritrūksta – tai įrodo kad ir paskutinis Ukrainos pavyzdys. Mūsų premjeras Stokholme Šiaurės ir Baltijos šalių premjerų susitikime eilinį kartą gražiai paragino partnerius kaip tik galima padėti Ukrainai. Tačiau mūsų su A. Kubiliumi pristatyta ilgalaikės paramos Ukrainai strategija, kuri jau bemaž mėnesį perduota finansų ministerijos įvertinimui, iki šiol dulka stalčiuose.
Taigi, jei saugumas, kaip šiandien jau pripažįsta patys valdantieji, yra Lietuvos prioritetas, Vyriausybė anksčiau ar vėliau turės keisti savo požiūrį ir atsigręžti į Lietuvos diplomatinę tarnybą. O užsienio reikalų ministras – į tas diplomatinės veikos sritis ir tuos regionus, kurie šiandien Lietuvai yra aktualiausi.