Pasirodo, į lygą patys braunasi ne tik Vilniaus, Klaipėdos, bet jau ir Alytaus, Panevėžio ir Kėdainių krepšinio klubai.
Kitaip tariant, Rusija surengė tikras Lietuvos krepšinio supirktuves, o mūsų krepšinio vidutiniokai, susigundę lengvesniais pinigais, besąlygiškai lenda po agresoriaus padu ir, ignoruodami invaziją Ukrainoje, naiviai teisinasi: „Nepainiokime sporto su politika“.
Sunku pripažinti, jog sporto šaka, kuri per visą okupacijos laikotarpį simbolizavo nepalaužiamą lietuvių dvasią, kuri tapo tikru nacionaliniu pasididžiavimu bei mūsų savimonės ir orumo simboliu, šiandien tampa simboliu mūsų pačių trumparegiškumo ir abejingumo vertybėms, dėl kurių tiek kovota ir tiek skanduota krepšinio salėse ir už jų ribų.
Bet būtent tokią išvadą galima daryti pasiklausius klubų atstovų pranešimų apie „didesnes galimybes užsidirbti“ nei žaidžiant pagrindinėje lygoje Lietuvoje.
Jei Lietuvos krepšinio federacija tiki savarankiškos Lietuvos krepšinio lygos ateitimi, jos vadovai turėtų nedelsdami imtis priemonių, kad Lietuvos krepšinio reintegracija į sovietinį bloką būtų sustabdyta.
O jei tam neužtenka paskatų ir svertų, pabusti iš miego turėtų Lietuvos Vyriausybė.
Nes tai, kas šiandien vyksta su Lietuvos krepšiniu, tikrai nėra vien sportas. Tai yra sąmoningas ir gerai organizuotas planas nukreipti mūsų dėmesį nuo agresoriaus veiksmų, kad tuo metu, kai Ukrainoje žudomi nekalti žmonės, prieš akis matytume tik oranžinį kamuolį. Ir garsiai plotume.