Iki šiol Lietuva visad buvo priekinėse Europos Sąjungos solidarumo linijose ir bendriems sprendimams paprastai pritardavo besąlygiškai. Tačiau pastarojo meto įvykiai ir ypač – ES institucijų požiūris bei siūlomi sprendimai pabėgėlių krizės akivaizdoje dar labiau padidina apdairumo ir pusiausvyros aktualumą Lietuvos valstybės Europos politikoje.
Pabėgėlių krizė atvėrė simptominę problemą: Europos Sąjungos institucijos kartais apvilia valstybių narių lūkesčius, kurie dedami perleidžiant supranacionalinėms institucijoms svarbius vidaus ir išorės politikos klausimus.
Pagrindinės ES institucijos tiesiogine to žodžio prasme pramiegojo įsisenėjusią „kiaurų“ ES sienų problemą. Metai iš metų mes girdėjome informaciją apie be jokios kontrolės per Graikijos sieną plūstančius nelegalius imigrantus. Tačiau Europos Komisija, kuri prižiūri, kaip laikomasi ES teisės aktų, nepasinaudojo savo išskirtinėmis galiomis, kad Šengeno sutarties įsipareigojimai būtų besąlygiškai vykdomi. Tiek atitinkamos valstybės narės, tiek Europos Komisija aliarmo signalą paspaudė tik tada, kai deramai įvertinti problemą ir kovoti su jos priežastimis jau trūksta ir laiko, ir pajėgumų.
Pabėgėlių imigrantų krizė nebuvo laiku identifikuota, krizei sutikti nebuvo pasiruošta, o šiandien nesugebama teikti racionalių kompromisinių siūlymų jos sprendimui. Ne dėl to, kad Europos Komisija ir Tarybos turi per mažai galių. O dėl to, kad nesugebama kompetentingai išnaudoti esamų. Ši situacija yra užprogramuota kartotis, nes tai ES demokratijos problema. Po iš ES institucijų pareigūnų sklindančia demokratine retorika neretai slepiama paprasčiausia valdininkų atsakomybės stoka. Neleistina ES politinio gyvenimo norma tapo nuolatinis Rytų ir Vidurio Europos šalių atsilikimo akcentavimas. Naudojant šią įžeidžiančią ideologinę klišę, pridengiamas nesugebėjimas spręsti problemas. Vis aktualesnis tampa ES politikų atotrūkio nuo piliečių valios klausimas.
Dėmesį būtina atkreipti ne tik į dažną ES institucijų sprendimų neefektyvumą, bet ir į susidariusios padėties demoralizuojantį poveikį suverenių valstybių demokratijai. ES demokratijos deficitas suverenias valstybes paverčia neatskaitingų eurobiurokratių sprendimų įkaitais. ES valstybės vis dažniau pastatomos į bekompromisines „arba-arba“ situacijas. Valstybės narės neturi priemonių Europos Komisijos kontrolei, nes Komisija yra atskaitinga Europos Parlamentui, dėl kurio gebėjimų kad ir prižiūrėti Komisiją Šengeno sutarties klausimu kyla rimtų abejonių.
Šiose situacijose pagrindiniu Lietuvos piliečių klausimu tampa „Ką gali Lietuva?“ su nuviliančiu atsakymu apie prisitaikymo prie aplinkybių būtinybę. Turime klausti, kiek svarbi piliečių nuomonė, kiek jie patys valdo save? Turi būti atmesta piliečių nesavarankiškumo, pilietinės valios praradimo ir fatalizmo kultūra. Lietuvos aukščiausi pareigūnai negali tapti prisitaikėliais prie ES institucijų spaudimo ir turi išlikti į piliečių valią ir nuomonę atsižvelgiančiais jų atstovais. Demokratinę Lietuvą galima kurti tik demokratijos nestokojančioje Europos Sąjungoje.
Dėl to būtina nauja demokratinės pusiausvyros tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos interesų politika. Būtina permąstyti, kaip valstybės narės galėtų aktyvinti Europos Sąjungos institucijų veiklą, priverčiant jas efektyviau dirbti ir išsamiai laiku atsiskaityti atitinkamais klausimais valstybėms narėms.
Kaip atsaką šiandieninei krizei Europos Sąjungos institucijų elitas siūlo tolesnį supranacionalinių institucijų galių didinimą, balsavimą kvalifikuotos daugumos principu (kas numatyta Lisabonos sutartyje, tačiau tik kaip išimtinė priemonė) bei kitus federalinius instrumentus. Kitaip tariant, siūloma gilinti Europos federalizaciją valstybių narių suverenumo sąskaita. Čia būtina paminėti ir paskutinį Komisijos bei Europos Parlamento pirmininko remiamą siūlymą – Dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatomas krizinis perkėlimo mechanizmas, paprastai kalbant, Komisijai suteikiama galia pačiai, reikalui esant, skirstyti privalomas pabėgėlių kvotas valstybėms narėms.
Siūlomas federalizacijos gilinimas reiškia, jog dabartiniai valstybių nesutarimai būtų sprendžiami ne diskusijų Taryboje metodu, o centralizuotu sprendimų priėmimo mechanizmu. Toks mechanizmas ne tik neišspręstų, bet tik dar labiau padidintų demokratijos deficitą. Neatsižvelgiant į suverenių demokratiškų valstybių piliečių interesus, neįmanoma sukurti demokratinės Europos. Būtina prisiminti, kad demokratijos pagrindas yra tautos valia. Nykstant politinės tautos valiai, nyksta demokratija.
Kaip šis mechanizmas veiktų, parodė šio meto Šengeno sutarties krizė. Pats faktas, kad buvo pasitelktas kvalifikuotos daugumos balsavimas, o „didžiųjų“ nuomonei nepaklususios valstybės buvo atvirai sukritikuotos ir apkaltintos už kitamintiškumą, nenuteikia optimistiškai. Optimistiškai nenuteikia ir pasigirdę jokio teisinio pagrindo neturintys grasinimai dėl ES struktūrinės paramos nutraukimo bei kitų sankcijų „nepaklusnioms“ valstybėms. Juolab kad net ir didžiosios valstybės savo poziciją pabėgėlių krizės klausimais nuolatos keitė ir priiminėjo sprendimus nesikonsultuodamos su kitais „didžiaisiais“.
Bandymai demonizuoti prieš privalomas pabėgėlių kvotas balsavusias Vyšegrado valstybių Vyriausybes, susiejant jas su Putino Rusija, taip pat yra visiškai atmestini, nes reiškia neatsakingą dviejų visiškai skirtingų klausimų suplakimą į vieną. Be to jie tik dar kartą paliudija, jog jėgos ir daugumos valios primetimo formulė veda ne į sprendimus, o į dar didesnį ir gilesnį valstybių susipriešinimą. Nes tie, kurie turi galią, tuomet gali dominuoti prieš jos stokojančius.
Dėl šių tendencijų Lietuvai reikia peržiūrėti savo strategines Europos politikos gaires ir numatyti galimas korekcijas suverenitetui apsaugoti.
Lietuva buvo, yra ir turi išlikti viena iš didžiausių tvirtos, vieningos ir augančios ES rėmėja, tačiau privalo atsargiai vertinti bet kokių naujų galių perleidimą Europos suprastruktūroms. Nes, kaip parodė pabėgėlių krizės, atvejis - kuo mažiau galių liks valstybėms narėms, tuo mažesnė ir kompromiso bei konsensuso paieškos tikimybė Sąjungoje. Diskusijos apie ES federalizaciją turėtų kilti iš apačios – suverenių valstybių piliečių, o ne iš ES politikų.
Lietuva privalo siekti, kad klausimų Europos Sąjungos lygmeniu sprendimas nepažeistų esminio subsidiarumo principo ir išliktų ne teisinės prievolės, o konsensuso ir savanoriškų tarpnacionalinių susitarimų reikalas. Tai nereiškia, jog, kad konkrečiu pabėgėlių krizės atveju Lietuva gali atsisakyti dalintis krizės našta. Padėti nelaimės ištiktiems yra kiekvienos valstybės ir visuomenės moralinė pareiga. Tačiau ši moralinė pareiga negali tapti teisine prievole, nustatyta be mūsų dalyvavimo ir mūsų pačių apsisprendimo.
Turime įsisąmoninti, kad Europos Sąjungos kūrimas yra tebesitęsiantis ir nesibaigiantis procesas. Tai nėra Lisabonos sutartimi užbaigtas procesas. Nes daugelis dalykų, kaip matome, yra tobulintini, keistini. Jei Lietuva nori savo valstybinėmis galiomis prisidėti prie Europos Sąjungos veiklos efektyvumo, pirmiausia patys turime atlikti gilią ES sutarčių ir direktyvų ekspertizę išryškinant šiandienines Bendrijos sutartimis nustatytas Komisijos ir Tarybų įgaliojimų ribas.
Europos Sąjungos atitinkamu lygmeniu siūlytina inicijuoti Europos Komisijos įgaliojimų peržvalgą ne tik tos pačios Šengeno sutarties klausimais, bet ir identifikuojant kitas sritis, kuriose esami pakankami Europos Sąjungos institucijų įgaliojimai nepilnai jų (institucijų) išnaudojami, kas kas jau šiandieną kelia realias grėsmes Sąjungos stabilumui.
Dabar apie mūsų diplomatijos veikimą. Šiandien esame liudininkai situacijos, kuomet gilias dvišales arba trišales konsultacijas su artimiausiais Lietuvos partneriais pakeičia ministrų ar valstybės vadovų daugiašaliai susitikimai Briuselio institucijose. Tokie masiniai „diplomatijos prabėgomis“ formatai yra patogūs, nes reikalauja mažiau laiko ir pastangų, tačiau jų neužtenka rimtai tarpvalstybinių klausimų analizei ir diskusijai. Pastaroji įmanoma tik atgaivinant sumenkusią klasikinę gilių tarpvalstybinių diplomatinių santykių kultūrą, o su ja – ir tarpvalstybinių santykių kokybę su regiono ir visos ES partneriais.
Lietuva privalo atgaivinti glaudžias Baltijos Tarybos diskusijas ir tradiciją rasti bendras pozicijas, grįžti prie efektyvių konsultacijų su „Šiaurės lanko“ valstybėmis (Baltijos ir Skandinavijos valstybės, Didžioji Britanija) bei atkurti prie sistemingą diplomatinį dialogą su Vyšegrado šalimis. Kažkas turi tai pradėti, kodėl ne mes?