Jau kurį laiką sklinda kalbos, jog sprendžiant per Šengeno išorinę sieną nelegaliai plūstančių migrantų iššūkį, ES valstybių narių interesus atstovaujančią Europos Vadovų Tarybą bandoma išstumti iš pagrindinių sprendimų priėmimo mechanizmo.
Jos vietą mėgina perimti kontraversiškais pareiškimais pagarsėjusio Jeano-Claude'o Junckerio vadovaujama Komisija, kurios veiksmus de facto nulemia Vokietijos politiniai sprendimai. Ką ši tendencija žada Lietuvai ir visai Vidurio-Rytų Europai, galima matyti iš paskutinių šios šalies atstovų politinių pareiškimų.
Sankcijos – ne Maskvai, o Vidurio-Rytų Europai?
Nenuvertinant teigiamo lyderystės vaidmens, kurio Angela Merkel prieš metus ryžosi imtis, priversdama ES vieningai reaguoti į Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, paskutinio meto vokiečių politikų kalbose – vis mažiau lyderystės ir vis mažiau atsakomybės. Dar rugsėjo mėnesį Vokietijos vidaus reikalų ministras Thomas de Maiziere pareikalavo padidinti spaudimą valstybėms, kurios priešinasi privalomam pabėgėlių paskirstymui, o tada apkaltino Vidurio-Rytų Europos valstybes egoizmu. Neva jos sėkmingai įsisavina dideles Europos Sąjungos struktūrines lėšas, o nuo pabėgėlių gręžiasi.
Visai neseniai kanclerės tarnybos vadovas ir pabėgėlių krizės koordinatorius P. Altmaier pareiškė, jog anksčiau ar vėliau bus siekiama visas ES valstybes nares įtraukti į naujų pabėgėlių „partijos“ dalybas. Šiam tikslui šiuo metu Vokietijos vedamos darybos su Turkija ir siekiama priimti vadinamąjį kontingentinį sprendimą, pagal kurį Turkija įsipareigos griežčiau kontroliuoti savo sienas, o ES valstybės narės – kasmet išsiskirstyti iki pusės milijono naujų pabėgėlių.
Didžiausią nerimą kelia tai, jog tiek ES institucijose, tiek Vokietijos kanclerės tarnyboje vis dažniau minima idėja dėl „mažojo Šengeno“ erdvės sukūrimo. Į šią erdvę nepatektų ne tik tokios šalys kaip Graikija, metai po metų pažeidinėjusios Šengeno sutarties nuostatas dėl sienų apsaugos, bet ir kai kurios Vidurio-Rytų Europos valstybės, kurios neva visos atsisako pritarti masinei migrantų priėmimo politikai.
Pati kanclerė yra pareiškusi, jog „teisingas pabėgėlių padalinimas yra Šengeno ilgalaikio išlikimo klausimas“. O tai, ką vadinti „teisingu pabėgėlių padalinimu“, spręs Vokietijos de facto kontroliuojama Europos Komisija. Pastaruoju metu Komisijos prezidentas Junckeris ir jo komanda pradėjo periminėti iš EVT prezidento D. Tusko tarnybos net ir labai svarbų valstybių vadovų patarėjų (taip vadinamųjų „sherpų“) susitikimų organizavimą. Susitikimų, kuriuose iš principo aptariama politinė ES darbotvarkė bei galimi sprendimai. Tai precedentas, kurio nebuvo net ir buvusio EVT prezidento Herman Van Rompuy laikais. Ir tai dar vienas įrodymas, jog politinių sprendimų priėmimo Europos Sąjungoje galia slysta iš Europos Vadovų Tarybos, taigi – ir iš mažiau įtakingų ES valstybių rankų.
Kas bus tomis šalimis, kurios priešinsis „mini Šengeno“ valstybių klubo nuostatoms, bene atviriausiai įvardino Nyderlandų premjeras Mark Rutte. Parlamento diskusijose jis pabrėžė, jog numatomos finansinės „sankcijos“ turi būti tokios skaudžios, kad šalys susiprotėtų ir sutiktų bendradarbiauti. Tokie pareiškimai apie sankcijas Rytų Europai skamba iš tiesų skandalingai. Juolab kai tuo pat metu svarbūs ES ir Vokietijos pareigūnai (EK prezidentas Jean-Claude Junckeris, dabartinis vicekancleris S. Gabriel, užsienio reikalų ministras F.W.Steinmeier ir kt.) siunčia žinią Putinui apie ketinimus suspenduoti ligšiolines sankcijas Maskvai.
Ieškokime lyderio, kol nevėlu
Aukščiau įvardintos tendencijos rodo šiandieninių ES politinių elitų nenorą matyti realios situacijos. Jei taip tęsis ir toliau, anksčiau ar vėliau juos praregėti privers demokratiniai rinkimai atskirose ES valstybėse. Stipriai augantis radikalios dešinės populiarumas Prancūzijoje, Nyderlanduose, Austrijoje ir kt. šalyse rodo aiškų faktą: ne tik Vidurio-Rytų Europos valstybės, bet ir pačios Vakarų Europos šalių visuomenės netiki dabartiniu politikų siūlomu migrantų-pabėgėlių krizės sprendimo metodu. Jei priverstinės naujų migrantų srautų dalybos bus ir toliau peršamos kaip panacėja, visai įmanoma, jog Europoje suvešės vietiniai „donaldai trumpai“, kurie vardan asmeninės sėkmės sutiktų patys savo rankomis sugriauti dešimtmečius kurtą ir iš esmės labai sėkmingą vieningos Europos Sąjungos projektą.
Kad taip neatsitiktų, Lietuva turi itin aktyviai ieškoti naujų sąlyčio taškų su Šiaurės ir Vidurio-Rytų Europos šalimis randant naują lyderystę Europos Sąjungoje. Lygiai prieš metus, D. Tuskui tapus Europos vadovų tarybos pirmininku, nuoširdžiai linkėjau, jog būtent jis taptų naujuoju Europą vienijančiu lyderiu. Gaila, jog taip neįvyko. Tačiau iki šiol esu įsitikinęs, jog politinės iniciatyvos ir lyderystės teisę turi ne tik galingiausių Europos valstybių atstovai – labai daug ką lemia atskiros politinės asmenybės, jei jos turi viziją, aiškią veiksmų programą, yra stipriai motyvuotos ir vardan bendro reikalo nebijo rizikuoti savo politine karjera. Apsidairykime. Lietuvai, kaip ir mūsų regiono partneriams, yra gyvybiškai svarbu išlaikyti Europos Sąjungos vienybę ir lemiamą politinį valstybių narių balsą.