Pagal pastarąją, be nuolatinių kalbų apie žmogaus teises ir demokratėjimą, Minskui taip pat numatomas savarankiškas vaidmuo kontinento geopolitinėse schemose. Kaip šis vaidmuo įsivaizduojamas ir kaip jo siekiama, matyti iš paskutiniųjų ES sprendimų: ne be Lietuvos pritarimo neseniai nuspręsta dar kartą avansu suspenduoti sankcijas autoritarinio režimo atstovams, deklaruojant, kad tai priartins Baltarusiją prie europinių vertybių ir padės ją atitraukti nuo Kremliaus.
Deja, tokia politika kertasi ne tik su logika ir faktais, bet ir su gyvybiniais Lietuvos poreikiais. Ligšiolinėje Lietuvos politikoje Baltarusijos atžvilgiu yra apskritai išplaunamas nacionalinis interesas, todėl ją būtina koreguoti.
Lietuvos interesas Baltarusijoje
Koks didžiausias Lietuvos interesas Baltarusijoje? Tie, kurie įvardina prekybą, klysta. Taip, krovinių gabenimo apsukos į/iš Klaipėdos uosto į Baltarusiją yra didžiulės (per 2014 m. - 12,8 mln. tonų) ir toliau augančios. Tačiau Baltarusija yra tik septinta pagal dydį Lietuvos prekybos partnerė. Mūsų eksportas į Baltarusiją tesudaro 4,5 proc., importas – tik 2,8 proc. viso šalies importo. Neabejotina, jog šių rodiklių gerinimas yra ir turėtų būti vienas iš mūsų tikslų, tačiau tai nenusveria žymiai svarbesnio gyvybinio tikslo: Lietuvai saugios kaimynystės.
Kokią gi kaimynystę Lietuvai teikia Minskas? Ji paremta dviem didžiausiais nacionalinio saugumo iššūkiais: kariniu ir energetiniu/branduoliniu.
Pirma, ne kur kitur, o Baltarusijoje matome augančią militarizaciją ir nuolatines bendras su Rusija karines pratybas „Zapad“ pagal Lietuvai agresyvius scenarijus. Šis faktas stipriai kertasi su kai kurių Lietuvos ir užsienio politikų bei analitikų samprotavimais apie esamą ar galimą Baltarusijos „neutralumą“ bei „savarankiškumą“ nuo Rusijos. Praėjusią savaitę vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Saugumo situacija Baltijos regione: grėsmės ir atsakas“ teko su nuostaba klausytis vieno užsienio eksperto minčių, esą iš A. Lukašenkos galima sukurti antrąjį Josipą Broz Tito, išsaugantį savarankiškumą ir nepaklūstantį Rusijos diktatui. Kodėl ir kuo šis pasiūlymas naivus, galima parašyti atskirą straipsnį...
Tačiau, viena vertus, jau vien tokio tikslo kėlimas būtų atvira Baltarusijos opozicijos išdavystė, tik patvirtinant, jog demokratiniai procesai šioje šalyje nėra ir niekada nebuvo pirminis europiečių prioritetas. Kita vertus, tokio tikslo siekis yra stipriai pavėluotas: ekonominiu požiūriu Baltarusijos suverenitetas jau šiandien yra stipriai išparduotas Rusijai (visą dujotiekių infrastruktūrą vienvaldiškai valdo „Gazprom“), o karinė Minsko integracija su Maskva (bendra oro erdvė, jau esamos karinės bazės, bendra Baltarusijos vakarinių sienų apsauga kartu su Rusijos FSB pasieniečiais ir kt.) Lukašenkos valstybę iš esmės jau pavertė pereinamuoju Rusijos takeliu į Europą. Dėl šių aplinkybių į kiekvieną Minsko projektą visiškai racionalu žiūrėti kaip į politinį Maskvos projektą, kuriuo įgyvendinami Rusijos geopolitiniai tikslai.
Kaip tai veikia, galima matyti aptariant antrąjį saugios kaimynystės iššūkį –Astravo atominės elektrinės projektą. Šiandien girdime daug pagrįsto susirūpinimo apie šiurkščiai pažeidžiamus aplinkosaugos standartus ir nepaisomus tarptautinius branduolinės energetikos reikalavimus. Tačiau tiksinti ekologinė branduolinė bomba šalia Vilniaus yra ne vienintelė problema. Akivaizdu, kad tai prieš Lietuvą ir kitas Baltijos šalis Kremliaus politiškai nukreiptas projektas, kuriuo siekiama sukelti tokias pasekmes:
- Paversti Lietuvą ir Baltijos šalis visiškai priklausomomis nuo elektros, importuojamos iš Astravo AE;
- Užkirsti kelią Baltijos šalių sinchroniniam prisijungimui prie ES elektros energetikos sistemos; išlaikyti Lietuvą Rusijos energetikos sistemoje;
- Paversti importuojamos elektros iš Astravo AE kainą Rusijos politinės įtakos Lietuvos valdžiai priemone.
Jei šis Rusijos projektas Baltarusijoje klostytųsi taip, kaip siekia jo autoriai, ilgainiui Baltijos šalyse išnyktų bet kuri nesubsidijuojama elektros gamyba (taip pat ir Vilniuje „Lietuvos energijos“ projektuojamos biokuro kogeneracinės jėgainės), elektros jungtys į Švediją ir Lenkiją tarnautų tik Astravo AE elektros eksportui, o įprastinių ar ekstremalių Astravo AE stabdymų atveju Lietuva, neturinti savos generacijos šaltinių, nuolat susidurtų su elektros sistemos užgesimo grėsmėmis.
Astravo AE projekto ekonominė logika labai paprasta. Kadangi AE statybai nekeliami nei aplinkosauginiai, nei pakankami saugos reikalavimai (stres testai), projekto kaštai mažėja. Be to, AE projekto sumanytojai tikisi pasinaudoti Lietuvos infrastruktūra (Ignalinos AE elektros perdavimo linijomis, Kruonio hidroakumuliacine elektrine) bei Lietuvos elektros perdavimo linijomis į Švediją ir Lenkiją (neskiriant tam jokių investicijų), kas taip pat mažintų bendrus projekto ir gaminamos elektros kaštus. Šiuo būdu mažesniais kaštais sukurtas projektas leistų dempinguoti elektros kainas mūsų elektros rinkoje, gautos pajamos užtikrintų projekto atsiperkamumą, o savos generacijos neturinti ir netgi rezervinių galių atsisakanti Lietuva ilgam liktų energetinėje priklausomybėje nuo Rusijos.
Lietuvos politika: ką keisti
Siekiant išvengti šių grėsmių, Lietuva privalo grąžinti į „bendraeuropinę“ politiką savo teisėtus nacionalinius interesus. Saugios kaimynystės tikrai neužtikrins Vyriausybės deklaruojamas susirūpinimas arba demokratėjimo lūkesčiai Baltarusijos atžvilgiu. Realistinė politika reikalauja realių priemonių, kurios neutralizuotų pagrindinius saugios kaimynystės iššūkius – karinį ir energetinį.
Karinį Baltarusijos iššūkį galime atremti tik patys aktyviai stiprindami Lietuvos gynybinius pajėgumus bei aiškiau informuodami savo NATO ir ES partnerius apie augančią militarizaciją mūsų pašonėje. Be to, Lietuva privalo atmesti „avansinę“ Europos politiką, kuomet vien už A. Lukašenkos pažadus Minskas maitinamas naujomis ES nuolaidomis, tarptautinių donorų parama ir naujais dvišaliais susitarimais. Vienas iš klausimų, kurį taip pat reikia persvarstyti - supaprastintas sienos režimas. Laiko perspektyvoje matome, jog ši Lietuvos dar 2010 metais pasiūlyta sutartis Minsko buvo panaudota tik kaip vienas iš „saldainiukų“ prieš Baltarusijos prezidento rinkimus, po kurių susitarimas buvo vienašališkai įšaldytas. Esame įsitikinę, kad įvertinus hibridinio karų grėsmes ir „žaliųjų žmogeliukų“ precedentus, turėtume persvarstyti, ar šiandien Lietuvai vis dar prasminga laikyti atviras duris, tikintis, kad kaimynas tai išnaudos tik taikiems tikslams ir savo visuomenės labui.
Sprendžiant antrąjį – energetinį/branduolinį – saugios kaimynystės iššūkį, jau šiandien reikia planuoti ir pasirengti nepirkti elektros energijos iš Baltarusijos. Lietuva pilnai gali apsieiti be elektros energijos importo iš Baltarusijos, juolab kad šiuo metu iš Baltarusijos vidutiniškai importuojame tik iki 5% Lietuvoje suvartojamos elektros energijos. Pagrindas atsisakyti elektros importo iš Baltarusijos yra ir Astravo AE statyba, kurią reikia įvardinti tarp grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui. Toks scenarijus yra įgyvendinamas tik išjungus elektros perdavimo linijas į Baltarusiją.
Be abejo, tam reikia pasiruošti tiek teisiškai (atsižvelgiant į BRELL sutartį ir tarptautines normas) tiek techniškai (nutiesiant reikalingas elektros linijas). Elektros linijų su Baltarusija išjungimas stipriai palengvintų Baltijos šalių sinchroninį prisijungimą prie Europos elektros energetinės sistemos ir sustiprintų Lietuvos energetinį saugumą.
„Nueinančią“ Vyriausybę raginame suspėti žengti bent pirmąjį žingsnį šia linkme. Vietoje neaiškaus dvišalio susitarimo įgyvendinant ESPO konvenciją, kurį propaguoja Aplinkos ministras K. Trečiokas, Vyriausybė privalo inicijuoti specialų įstatymo projektą, uždraudžiantį šalies subjektams pirkti elektros energiją iš Rosatomo Baltarusijoje statomos atominės elektrinės bei uždraudžiantį tokios energijos tranzitą per Lietuvos valstybės teritoriją.