Ž.Šilėnas. Kas nutiktų, jei Lietuvoje būtų atrasta daug naftos, aukso ir deimantų?

Turbūt ne kartą girdėjote pajuokavimą, kad Lietuvoje naudingosios iškasenos yra bulvės. Tai atspindi mūsų nelabai pagrįstą padūsavimą, kad kitos šalys turi daugiau ir brangesnių iškasenų; spėju, ne vienas esame pasvajoję gyventi nafta turtingoje šalyje. Bet ir Lietuvoje yra daug įvairių išteklių (nors ir nebrangių), kuriuos galima būtų naudoti gerovei kurti. Tačiau nuo panaudojimo juos saugo valstybės politika, kurios vienas iš nerašytų tikslų, matyt, yra „geriau nieko nedaryti“.

Mokesčiai

Lietuvoje išgaunamų iškasenų pardavimo kaina yra santykinai žema (pvz., žvyras ar durpės, palyginti su auksu ar nafta), o jų išgavimui reikalingos ir nemažos pradinės investicijos. Žemės išteklių išgavimo verslo realybė yra visiškai priešinga nusistovėjusiam (ir, beje, klaidingam) įsivaizdavimui, kad išgauti iškasenas yra beveik tas pats, kas ekskavatoriumi semti pinigus. Kainuoja ir samdyti žmones, ir degalai, ir kt. Šiuos verslus lygiai taip pat spaudžia ir visi kiti mokesčiai, pradedant „Sodros“, baigiant pelno. Tačiau gavybos kompanijos moka dar ir išteklių mokestį: jos turi valstybei sumokėti už tai, kad iškasė žvyrą ar durpes ir pan.

Įprasta argumentuoti, kad iškasenos yra valstybės nuosavybė, o už nuosavybės paėmimą turi būti atlyginta. Tačiau logiškai teisingas yra tik antras argumentas. Tiesiog pasakyti, kad „tai priklauso man“, yra toks pat nuosavybės įtvirtinimas, kaip ir kieno nors teiginys, kad Mėnulis priklauso tam, kas pirmas tai pasakė.

Bet net ir situacijoje, kai iškasenos priklauso valstybei, reikia suprasti, kad jos savo nepaliesta forma nieko nekuria. Rūda rūdija, vanduo čiurlena, o gipsas išplaunamas. Kitaip tariant, materialinės naudos beveik jokios, jau net nekalbant apie tokias iškasenas kaip apie apmokestinimo objektą. Ir atvirkščiai, durpės ar žvyras naudą įgauna tada, kai yra iškasamos ir supakuojamos. Pasidžiaukim bent jau tuo, kad yra žmonių ir verslų, kurie kuria naudingus dalykus.

Tačiau turime priešingą situaciją: mokesčiai už gamtos išteklius nuo 2012 m. yra padidinti du-tris kartus, dėl išaugusių išlaidų įmonės susiduria su sunkumais. Nepaisant to, atsiranda teigiančių, kad aukšti mokesčiai padeda išsaugoti išteklius ateities kartoms! Jei ateities kartos ir yra dėkojusios, tai už sukurtą gerovę (namus, kelius ir turtingą gyvenimą), o ne už nieko neveikimą.

Perdėtas rūpestis medžiais (ir krūmais)

Aukšti mokesčiai, lėtas teritorijų planavimas, biurokratija – visi daugmaž sutaria, kad tai stabdo ūkinę veiklą ir investicijas. Tačiau pro vertintojų akis praslysta tai, kiek plėtrą stabdo medžiai ir krūmai, kurių šiukštu nevalia liesti. Net miestuose, kur medžiai yra sodinti, persodinti ir pan., paliesti medį prie savo namo yra sudėtinga. Krūmų ir šabakštynų parkuose – taip pat. Tai, matyt, irgi viena iš priežasčių, kodėl miestuose turime ne „žaliuosius plotus“, o šabakštynus.

Ne miesto teritorijose šie suvaržymai dar didesni. Miškai yra apskritai neliečiami. Ekonominė nauda visiškai ignoruojama, net jei po tais miškais glūdi naudingos iškasenos. Mišką būtų galima iškirsti, medieną ir iškasenas – parduoti, po to – mišką atsodinti (pvz., karjerų įmonės šiam tikslui net saugo nukastą juodžemį). 

Galima padiskutuoti ir apie visų taip mėgstamą viešąjį interesą. Kas svarbiau? Žmonėms sukurta gerovė, darbo vietos ir vėliau atsodintas miškas (ar sukurta kita ekosistema)? Ar tai, kad pasodintas miškas tiesiog galės netrukdomai augti 15 metų?

Visa tai nereiškia, kad dabar reikia pulti kirsti miškus ir kasti žvyrą, ypač jei, savininko nuomone, medienos gavyba yra labiau apsimokantis verslas nei kasyba. Tačiau situacijos, kai telkinio teritorijoje keletas išaugusių medelių yra pavadinama „valstybiniu mišku“ ir tuo motyvuojant kasybos įmonė turi nuo medelių pasitraukti, palikdama keletą hektarų neeksploatuoto telkinio, yra prasilenkiančios su logika. Viena ūkinė veikla yra iškeliama prieš kitą, o valstybės nuosavybė triumfuoja prieš privačią.

Manipuliacijos žala

Bene labiausiai pagrįstas argumentas prieš plėtrą yra susijęs su nuosavybės teisėmis, pavyzdžiui, kai dėl šalia vykdomos veiklos sumažės turto vertė. Žvelgiant be emocijų, šis argumentas yra nepagrįstas. Vertės sumažėjimas dėl šalia tavo nuosavybės vykdomos veiklos nesuteikia teisės į kompensaciją, lygiai taip pat, kaip vertės padidėjimas nesuteikia pagrindo reikalauti „primokėti“.

Emociškai šias situacijas galima suprasti, ypač tuomet, kai nuosavybės vertė sumažėja. Galima sutikti, kad čia galėtų veikti kompensacinis mechanizmas. Tačiau tai yra visiškai kitokia situacija nei dabarinė. Mokesčiai už taršą keliauja į bendrą valstybės biudžetą, o ne tiems žmonėms, kurie patiria taršą ar triukšmą. Kuo nusipelnė valstybės biudžetas, jei nuo taršos kenčia konkretus žmogus kaime? Tad jei kompensacija už taršą ar nepatogumus ir priklausytų, tai ji turėtų atitekti tiems, kieno nuosavybės teisės yra pažeistos, o ne valstybės biudžetui.

Kitas pavyzdys, kaip centralizavimas kenkia, yra tam tikras valstybinių interesų konfliktas dėl išteklių gavybos. Didžioji mokesčio už gamtos išteklių gavybą lėšų dalis keliauja į valstybės biudžetą (90 proc.), mažoji (10 proc.) – į savivaldybių. Natūralu, kad vietinė valdžia daug mažiau suinteresuota, kad jų teritorijoje būtų kasama, ypač kai naudą pasiima centrinė valdžia. Kodėl negalėtų būti atvirkščiai – tarkim, 90 proc. lėšų savivaldybėms, o 10 proc. – valstybei?

Jei kas nori mesti akmenį į privatų sektorių ir kurti istorijas apie tai, kad valstybės pareiga – apsaugoti nuo hipotetinės nežabotos plėtros, užtenka prisiminti, kad tik valstybė turi mechanizmus, kaip apeiti savo pačios sukurtas taisykles. Pamąstykite – kam kitam, jei ne valstybės įmonei, būtų leista per mišką tiesti elektros energijos linijas? Valstybė labai uoliai „saugo“ tik nuo privačios iniciatyvos.

Užsikonservavimo strategija

Sutinku, kad kiekviena iš čia paminėtų aktualijų reikalauja platesnių diskusijų, kad situacijos dažnai būna sudėtingesnes, nei čia aprašytos. Tačiau taip pat reikia sutikti, kad politiniame ir administravimo lygmenyse, ypač kai tai susiję su plėtra, spėjo išvešėti principas: jei galima nedaryti – geriau ir nedaryti (žinoma, atskiros analizės reikalauja ir atvirkštinė situacija, kai valdžia daro, nors geriau jau nedarytų).

Kalba eina ne apie tai, ar naudoti Stelmužės ąžuolą biokurui ir ar kasti durpes Čepkelių raiste. Bet tvari (subalansuota) plėtra nėra nieko nedarymas. Balanso tarp plėtros ir nieko nedarymo seniai nebėra, nes jis nustumtas į „nieko nedarymo“ pusę (tai, beje, galioja ne tik gamtai, bet ir pastatams: kas susilaukia daugiau visuomenės simpatijų – statybininkai ar griuvėsių saugotojai?).

Šaržavimas straipsnio pradžioje, net jei perdėtas, yra būtinas. Susidaro įspūdis, kad šalies ekonominę politiką formuoja kelios priešingos kryptys. Viena – investicijų ir plėtros, kita – užsikonservavimo ir nieko nedarymo. Dar daugiau, konservuojama ne tik valstybės, bet ir privati nuosavybė. Nepastatyti namai, nepritrauktos investicijos, nesukurtos darbo vietos ir ekonominės gėrybės – visa tai yra kaina, kurią sumokame už nesuprantamą nieko nedarymo strategiją. Nesvarbu, kiek žmogiškųjų, gamtinių ar kitų išteklių turėtume, jie nekurs gerovės, jei jais bus draudžiama naudotis.