Ž.Šilėnas. Į pagalbą valdžiai: iš kur paimti milijardą

 (163)
Dabar vykstanti taip vadinama antroji krizės banga arba valstybių skolų krizė turi panašumų su asmeninėmis skolų krizėmis: per daug prisiimtų įsipareigojimų gerais laikas ir per mažai pajamų blogais. Tačiau skirtingai nei žmonių atveju, dauguma valstybių yra chroniškai pripratusios išleisti daugiau, nei surinkti. Tad skolos auga bemaž visuomet – ir gerymečiu, ir sunkmečiu. Kaip ir žmonių norai, politikų norai irgi begaliniai, tačiau politikai neatsakingai leidžia ne savo, o mokesčių mokėtojų pinigus, tad jokie racionalumo stabdžiai išlaidavimui nesuveikia.
Žilvinas Šilėnas, S.Mačiulsko nuotr.

Tai suformavo net taip vadinamą „skolos filosofiją“. Kol ekonomika auga, o BVP prieaugis viršija naujas skolas ir palūkanas, atrodo, kad skolos našta nedidėja, ar net mažėja (tuo tikslu skola apibūdinama ne pinigais, o BVP procentu). Tai sukuria iliuziją, jog galima skolintis vis daugiau ir nesirūpinti, kaip atiduoti visą skolą.

Nemažai valstybių, pvz., Graikija, yra pratusios skolas perfinansuoti. Paprastai tariant, skolos net nebūdavo atiduodamos, o praeities skoloms dengti būdavo kuriamos naujos skolos. Tam ypač padėjo Euro įvedimas, kuris panaikino devalvacijos galimybę ir suteikė daug pasitikėjimo skolintojų akyse. Kol pinigai buvo pigūs, o pasitikėjimo daug – skolas perfinansuoti sekėsi. Tačiau pinigams pasibaigus, o pasitikėjimui išgaravus, tai daryti tapo per brangu ar neįmanoma.

Skolinti tokiai šaliai kaip Graikija, reiškia blogais laikais patikėti pinigus skolininkui, kuris skolų nesugebėjo atiduoti net tuomet, kuomet laikai buvo geri. Natūralu, kad reikia žadėti aukštas palūkanas, o gana greitai skolintis belieka įmanoma tik iš valstybinių skolintojų, kas labiau primena labdarą, nei verslo santykius.

Jei valdžia rimtai mano suvaldyti valstybės finansus, ignoruoti turto pardavimą yra neprotinga ir nenaudinga. Valstybei priklausančio turto pardavimas – tai ne šeimos brangenybių pardavimas, o greičiau atsikratymas ne pirmo būtinumo daiktais.
Žilvinas Šilėnas

Lietuva į krizę įžengė su palyginti maža skolų kupra, daugelis Vakarų šalių tokios galėjo tik pavydėti. Tačiau per rekordiškai trumpą laiką ją padvigubino: nuo 17 mlrd. 2008-aisiais iki 36 mlrd. 2010-aisiais, arba nuo 5000 iki 10 000 Lt vienam gyventojui per beveik dvejus metus. Svarbu pastebėti, kad valstybė Lietuvoje neperėmė privataus sektoriaus skolų, negelbėjo privačių pensijų fondų, bankų ar įmonių, kaip kitos šalys. Išskyrus, nebent, valstybinę „Sodrą“, kuri subyrėjo pirmaisiais krizės mėnesiai, o jos įsipareigojimai yra dengiami iš valstybės biudžeto. Nepaisant to, politikai ir toliau bando įtikinti visuomenę, kad „Sodra“ – geriausia sistema.

Skola taip pat auga dėl netaupymo ir netinkamo mokesčių mokėtojų pinigų naudojimo. Ištisos ūkio šakos, kuriose dominuoja valstybė: sveikatos apsauga, socialinė apsauga ir švietimas, kurios ilgą laiką nebuvo reformuotos, sunaudoja daugiausiai lėšų. Jei gerovės laikais trūkumus buvo tiesiog galima užkamšyti didesniu finansavimu, sunkmečiu tai vis sunkiau įmanoma. Bet kokioje veikloje, kurioje veikia viešasis sektorius, galima rasti vietos pertvarkai ir taupymui. Gerai, kad valdžia pagaliau sako, kad reikia taupyti, tačiau mokesčių mokėtojų pinigus taupyti reikia visuomet, ne tik tada, kai jų trūksta.

Biudžeto įplaukų didinimas mokesčiais yra ribota galimybė žiūrint net ir iš siauros „žūt būt reikia surinkti daugiau mokesčių“ perspektyvos. Pirma, pasiekus tam tikrą lygį pajamų ar pelno mokesčiais, tarifo kėlimas nebedidina pajamų. Mokesčių didinimas vartojimo prekėms, pvz., alkoholiui, tabakui ir degalams, Lietuvoje yra problematiškas, nes iš dviejų pusių yra Rusija ir Baltarusija, kurios nedalyvauja ES akcizo mokesčio kartelyje. O tai reiškia, kad šešėlinė rinka gali lengvai parūpinti prekių iš viso be mokesčių į Lietuvos biudžetą. Bandymas apmokestinti naujus dalykus, pvz., nekilnojamą turtą, automobilius ir pan. – tai jau desperacija, kurios piniginė išraiška bus minimali, o sukeltos problemos – didelės.

Kai kada politikai norą surinkti daugiau mokesčių grindžia būtinybe daryti išlaidas, kurios, savo ruožtu, turėtų stimuliuoti ekonomiką. Tačiau čia yra ne tik uždaro rato logikos pavyzdys, bet ir akivaizdus pinigų srauto dėsnio ignoravimas. Mokesčiais pinigai yra „išimami“ iš apyvartos ir „įleidžiami“ atgal per išlaidas. Net žiūrint optimistiškai, tai ne skatina ekonomiką, o tik didina perskirstymą.

Žiūrint realistiškai, paimti pinigai yra naudojami neefektyviai, o dalį pinigų sunaudoja pats pinigų paėmimas. Ir tai jau nekalbant apie korupciją ir kitus kasdienio gyvenimo palydovus. Valdžios minimi keli milijardai, kuriuos būtų galima sutaupyti viešuosiuose pirkimuose – tai tik neefektyvaus mokesčių mokėtojų pinigų naudojimo aisbergo viršūnė.

Lietuva į krizę įžengė su palyginti maža skolų kupra, daugelis Vakarų šalių tokios galėjo tik pavydėti. Tačiau per rekordiškai trumpą laiką ją padvigubino.
Žilvinas Šilėnas

Galiausiai, atrodo, valdžiai nėra naujiena, kad mokesčiai blogina verslo sąlygas; ne veltui norėdama pritraukti investicijų ar skatinti verslą valdžia siūlo mokesčių lengvatas.

Jei dabartinė valdžia iš tikro visa tai supranta, o mokesčius didina ne iš ideologinių paskatų, o tik dėl to, kad katastrofiškai reikia pinigų, tuomet visiškai nesuprantama, kodėl nėra parduodamas valstybei priklausantis turtas, kurio yra apsčiai: nuo pastatų, iki įmonių. Jei iš tikro yra taip blogai, kad valdžia griebiasi kiekvieno fiskalinio šiaudo, kodėl turto pardavimas yra tabu?

Vien administracinių pastatų, t.y. neskaičiuojant švietimo, gydymo ar kultūros įstaigų, valstybė turi už 2,8 mlrd. Lt (2008 m. duomenys). Kažkokiu būdu valstybė dar valdo gyvenamojo būsto už dar pusę milijardo. Žinoma, šiuo metu vertė yra kažkiek kritusi, bet rezervų čia apsčiai.

Be to valstybė turi akcijų įmonėse, kurios iš esmės veikia kaip privačios bendrovės, o jų akcijomis yra laisvai prekiaujama biržoje. Jei šių įmonių visiškai neparduotų, neva dėl saugumo ar kitų priežasčių, ir čia yra išeitis – parduoti tik dalį akcijų. Norint įmonėje išlaikyti visišką kontrolę (net neatiduoti blokuojančio akcijų paketo), užtenka turėti 67 proc. akcijų. Taigi pardavus apie 30 proc. valstybei priklausančių „Lietuvos energijos“, „Lietuvos elektrinės“ ir VST akcijų, net dabartinėmis kainomis būtų galima gauti virš 900 mln. litų.

Už kelis procentus Rytų skirstomųjų tinklų ir „Klaipėdos naftos“ - dar 70 mln. Lietuvos dujose valdžia turi tik 17,7 proc. Pardavus 7 proc. valdžia išlaikytų 10 proc. ir jų suteikiamą teisę gauti svarbią informaciją – dar 72 mln. litų. Jau beveik milijardas! Ir čia tik užmetus žvilgsnį į biržoje listinguojamas bendroves!

Toks dalies akcijų pardavimas (deja) išlaiko visišką valstybės kontrolę ir teisę energetikos sektorių dėlioti kaip tik nori, tad kontraargumentas, kad šių įmonių negalima parduoti dėl jų svarbos ar vykdomų pertvarkų, čia netinka. Kartais išgirstami svarstymai, kad dabar neapsimoka parduoti, nes kaina yra kritusi, sufleruotų, kad valdžia su turtu elgiasi kaip finansinis investuotojas.

Bet jei valdžia yra investuotojas – tuomet labai prastas. Jei tos pačios akcijos būtų parduotos piko metu, už jas būtų gauta ne vienas, o trys milijardai. Galiausiai „Lietuvos elektrinės“ ir „Klaipėdos naftos“ akcijų kurso pikas pasiektas būtent šiais 2010-aisiais metais. Jei valdžia sakosi besielgianti kaip investicinis fondas – kaina tikrai palanki.

Kiti kontraargumentai, esą parduodama gali būti neskaidriai – tai jau valdžios kritika savo atžvilgiu. Kuomet aukcione leidžiama dalyvauti visiems, o parduodama už didžiausią kainą, tuomet vietos korupcijai lieka mažai. Galų gale, jei valdžia teigtų, esanti nepajėgi organizuoti skaidrų dalies akcijų pardavimą, kaip tokia valdžia iš viso galėtų teigti esanti pajėgi skaidriai valdyti valstybės turtą?

Turto pardavimas, skirtingai nei skolinimasis, turi ir papildomų pliusų. Pirma, gautos lėšos sumažina skolinimosi poreikį, o už mažesnę skolą reikia mokėti mažiau palūkanų. Antra, ir svarbiausia, į valstybinį sektorių yra pritraukiamos privačios praktikos. Tačiau apie planus parduoti dalį akcijų girdėti neteko. Nei dabar, kai teigiama, kad katastrofiškai trūksta pinigų, nei ateityje, kuomet pasibaigs energetikos sektoriaus perdėliojimas. Tai sufleruoja, kad valdžia paprasčiausiai nenori atsisakyti net menkiausios savo turto kontrolės.

Jei valdžia rimtai mano suvaldyti valstybės finansus, ignoruoti turto pardavimą yra neprotinga ir nenaudinga. Valstybei priklausančio turto pardavimas – tai ne šeimos brangenybių pardavimas, o greičiau atsikratymas ne pirmo būtinumo daiktais. Tai duotų taip reikalingų lėšų, sumažintų, ar net iš vis eliminuotų skolinimosi poreikį, ir tokiu būdu neužkrautų skolų ateities kartoms. Žinoma, taupyti vis tiek reiks. Tačiau bent jau nereikėtų mokesčių naštos didinti iki visiškai verslą ir šalies ūkį žlugdančio lygio, o žmonėms – pardavinėti tikrųjų šeimos relikvijų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Jovaišas. Skurdo Lietuva pati kalta dėl savo skurdo (621)

Ar yra veiksmingų būdų, kurie leistų radikaliai pakeisti situaciją skurdo Lietuvoje? Taip, iš esmės jų yra du – realus ir fantastinis. Realus būdas – organizuoti tokią loteriją, kurioje kiekvienas visuomenės išlaikytinis kiekvienais metais laimėtų po aukso puodą. Fantastinis būdas – pasiekti, kad toks asmuo liautųsi girtauti bei lėbauti ir pradėtų dirbti.

D. Leinartė. Patriarchaliniai stereotipai – smurto prieš moteris priežastis (187)

Patriarchaliniai stereotipai yra esminė smurto prieš moteris priežastis. Neatsitiktinai JT CEDAW Konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m., smurto ir stereotipų mažinimo ir naikinimo klausimams skirtas bendras straipsnis.

I. Makaraitytė. Sauliaus Skvernelio Pakso manevras? (354)

Kuo viskas baigsis? Tai yra klausimas, kuris tiesiog tvyro ore. Nes nesibaigti tiesiog negali.

P. Baršauskas. Ne akademikų norai, o kokybiniai kriterijai turi sudėlioti, kam su kuo jungtis (193)

Kaip klostosi aukštojo mokslo pertvarka? Išgirdęs tokį klausimą atsakau, kad džiaugiuosi ryžtu padaryti tai, ko nedarėme per visus 27 atkurtos nepriklausomybės metus. Tačiau ar džiaugiuosi pačiu pertvarkos procesu – tikrai ne.

A. Užkalnis. Aš irgi truputį rasistas (443)

Žinote, kas yra negražiau už žodžius, pasakytus apie juodaodžių žaidėjų normavimą lietuviškoje krepšinio komandoje? Na, šiaip jau, daug kas yra negražiau, bet man šiuo atveju tylų žiaugčiojimą kelia teisuoliškumo varžybos, kas greičiau ir išmaniau pasmerks negerai pašnekėjusį buvusį krepšinio klubo prezidentą.