Ž.Šilėnas. Dujų terminalas – jau triguba našta vartotojams

 (314)
Apie tai, kad už Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą sumokės vartotojai, daug žmonių yra sakę daug kartų. Kaip įprasta, paaiškėja, kad taip ir bus. Ir tai įvyks labai paprastai – įtraukiant terminalo pastatymo išlaidas į dujų perdavimo kainą. Naudoji dujas – moki tiesiogiai. Naudoji šilumą ar elektrą – moki netiesiogiai, per pabrangusią šilumos ar elektros energiją.
Žilvinas Šilėnas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Nenori pirkti dujų iš terminalo, nes per brangu? Privalai, nes taip liepia Suskystintų gamtinių dujų įstatymas. Bandysi apeliuoti, kad tai pažeidžia vartotojų teises, prieštarauja ES teisės principams ir apskritai visiems principams, kurie buvo deklaruojami priimant Gamtinių dujų įstatymą? Bus bakstelta į įstatymo tekstą, kad valdžios statomam terminalui galioja visai kitos taisyklės, kuriose joks vartotojų pasirinkimas niekam net nerūpi (SGD terminalo įstatyme aiškiai pasakyta, kad jis turi viršenybę prieš kitus įstatymus).

Prieš įstatymo priėmimą šias žinias buvo bandoma užglaistyti. Dabar gi apie tai šnekama laisvai. Matyt, manoma, kad visuomenės nuomonė „priprato“ prie minties, kad vis tiek reikės susimokėti. Taip kaip dirbantys ir kuriantys žmonės „pripranta“ prie naujų mokesčių. Žiūrint valdžios akimis – „pabambės ir nustos“. Lietuvių liaudies išmintis apie pastovų ir dėl to priimtinu tampantį smurtą prieš keturkojus, yra puiki valdžios cinizmo žmonių atžvilgiu iliustracija.

Nepaisant to, kad vartotojams jau yra liepta užmokėti už terminalą ir pirkti iš jo dujas, jas reikės pirkti tokia tvarka, kad patogiau būtų SGD terminalui, o ne vartotojams.
Žilvinas Šilėnas

Na, o jei jau „priprato“, tai galima krauti toliau. Naujausias ministro įsakymas turėtų priversti sunerimti net ir įtikėjusius Vyriausybės energetikos politikos neklystamumu. Nepaisant to, kad vartotojams jau yra liepta užmokėti už terminalą ir pirkti iš jo dujas, jas reikės pirkti tokia tvarka, kad patogiau būtų SGD terminalui, o ne vartotojams. Vartotojai ir įmonės privalės pateikti įrodymus, kad rinkoje suskystintų dujų iš pardavėjų yra užsisakę penkiems metams į priekį. Be to, iš terminalo dujas reikia pirkti tolygiai, t.y. po tiek pat kiekvieną mėnesį, pvz., sausį tiek pat kiek ir liepą. Įdomu, ką apie tokį dujų vartojimą Lietuvos klimato sąlygomis mano šilumos gamintojai?

Sąlygos drakoniškos ir neįgyvendinamos? Tuomet valdžia maloniai pasiūlo kreiptis į „garantinį tiekėją“. Iš jo gamtines dujas galima pirkti kas metus (nereikia penkis metus į priekį). Be to, jei garantinis tiekėjas leidžia, sausio mėnesį pirkti daugiau dujų nei liepą. Paprastu popieriumi (t.y. ministro įsakymu), viena valstybės įmonė įgauna galios prieš visas dujas vartojančias įmones ir žmones: nuo pramonės iki šilumos gamybos. Ką daro valdžios institucijos, paprastai nepraleidžiančios progos pasisakyti prieš monopolijas? Tyli. Valstybinės vartotojų apsaugos institucijos – taip pat. Tiesa, pastarųjų nereikėtų kaltinti. Kuomet didžiausius konkurencijos pažeidimus daro pati valdžia, valdiškoms vartotojų gynimo institucijoms nebeleidžiama nieko kito, kaip gilintis į jogurto galiojimo datą ar kitas smulkmenas.

Bet grįžkime prie taip vadinamo garantinio tiekėjo. Žinoma, jų yra ir Europoje. Skirtumas tik tas, kad Europoje „garantinis tiekėjas“ steigiamas tam, kad ypač pažeidžiami, buitiniai vartotojai, gyventojai būtų aprūpinti dujomis; ne veltui jis dar vadinamas „paskutiniosios vilties tiekėju“. Lietuvoje gi „garantinį tiekėją“ tiksliau būtų vadinti „paskutinės vilties pirkėju“, t.y. sukurtu užtikrinti dujų nupirkimą iš terminalo.

Reikia panaikinti abejotino teisėtumo įpareigojimą vartotojams 25 proc. dujų pirkti iš SGD terminalo. Lygiagrečiai, panaikinti ir logikos stokojantį įpareigojimą dujas pirkti vamzdynais.
Žilvinas Šilėnas

Būti „garantiniu tiekėju“ turėtų apsimokėti. Veiklą, pajamas ir rinką garantuoja ypač patogiai sukonstruoti teisės aktai. Parduodamų dujų kaina reguliuojama, bet gana palankiai: dujų kaina plius garantinio tiekėjo išlaidos, viskas padauginta iš 1,1. Verslo rizikos beveik nėra, pajamos garantuojamos. Užsiėmimas irgi ne per sunkiausias – pardavinėti dujas iš terminalo vartotojams, kurie dujas pirkti privalo. Dar daugiau, prie realių dujų tiekimo greičiausiai niekada net nereiks prisiliesti, užteks patarpininkauti įmonėms ir terminalui keičiantis popieriais.

Tokia tarpininkavimo veikla galėtų užsiimti daugybė įmonių ir už kur kas mažesnę kainą. Gal net sutiktų tai daryti be jokių valstybės suteikiamų monopolinių teisių ar privilegijų. Tačiau nėra nei konkurso, nei pirkimo, nei apskritai derybų dėl mažiausios kainos vartotojams. Garantiniu tiekėju be kalbų ar diskusijų yra paskiriama valstybės įmonė Lietuvos naftos produktų agentūra.

Žiniasklaidoje nuskambėjęs ministerijos argumentas, kad „efektyviau ir ekonomiškiau būtų plėsti agentūros funkcijas negu steigti naują įmonę“ yra net nejuokingas. Kodėl tada nepavedus gamtinių dujų tiekimo bet kokiai kitai valstybės institucijai, pvz., Lietuvos bankui? Kalbant rimčiau, apie skaidrumą ir atskaitomybę valstybės sektoriuje kalbėjusi (ir teigiamus pokyčius vykdžiusi) Vyriausybė elgiasi kaip primityvus Šiaurės Afrikos autoritarinis režimas.

Kiek Lietuvoje yra su situacija susipažinusių žmonių, kurie yra ne prieš SGD terminalą, bet prieš tai, kaip šis projektas yra įgyvendinamas? Susidaro įspūdis, kad dabartinei vyriausybei svarbu ne vartotojai, bet prieš išeinant „užsikalti kuoliukus“.

Rinkimus laimėję politikai dabartinę valdžią būtent dėl tokių veiksmų ir kritikavo. Dabar jie turi puikią galimybę parodyti, kad kalbėjo ne tuščiai. Ką reikėtų padaryti, kad SGD terminalas taptų keliu į pigesnes dujas, o ne tiesiog našta vartotojams?

Pirma, reikia panaikinti abejotino teisėtumo įpareigojimą vartotojams 25 proc. dujų pirkti iš SGD terminalo. Lygiagrečiai, panaikinti ir logikos stokojantį įpareigojimą dujas pirkti vamzdynais. Taip, SGD terminalo įstatyme yra ir tokia nuostata – liepti vartotojams pirkti dujas iš taip nemėgstamo rusiško vamzdžio. Spėju, ruošusieji projektą, manė, kad čia yra teisinio apsukrumo išraiška – suprask, ne vien SGD terminalui yra sudaromos išskirtinės sąlygos, todėl jokia Europos Komisija ar Pasaulio prekybos organizacija neprisikabins.

Jei garsiausiai šnekantieji apie energetinę nepriklausomybę, jos iš tikro nori, o ne naudojasi šiuo argumentu kaip politine korta, tuomet ir planai turi remtis į ekonominę realybę. Dujos ar elektra, gamyba ar importas – visa tai turi būti paremta finansiniu atsiperkamumu, o ne abejotino teisėtumo teisės aktais.
Žilvinas Šilėnas

Antra, kuo skubiau į projektą pritraukti investuotojų. Ne statybininkų, įrangos pardavėjų ar dujų tiekėjų, bet realių investuotojų, kurie į statybą investuotų realias lėšas. Kam to reikia? Tam, kad pastatymo išlaidos nebūtų tiesiog permetamos susimokėti vartotojams. Šitoje vietoje užtenka pakeisti SGD terminalo įstatymo nuostatas, kurios riboja investicijas, ir kelias pritraukti investuotojų – atviras. Kodėl dalies akcijų neišplatinus paprasčiausiame aukcione, akcijų biržoje? Būtų puikus skaidraus ir atviro investuotojų pritraukimo pavyzdys.

Trečia, tam, kad investuotojų iš tikro atsirastų, įmonei įgyvendinančiai projektą reikia kelti uždavinius, reikalauti rezultatų ir atsakomybės. Strateginių projektų negalima bandyti vykdyti valdiško šiltnamio sąlygomis. Juolab, kad šios kadencijos vyriausybė (spėju, ir ateinanti) visokeriopai bando įrodyti, kad valdiškos įmonės gali dirbti taip pat efektyviai, kaip ir privačios.

Jei garsiausiai šnekantieji apie energetinę nepriklausomybę, jos iš tikro nori, o ne naudojasi šiuo argumentu kaip politine korta, tuomet ir planai turi remtis į ekonominę realybę. Dujos ar elektra, gamyba ar importas – visa tai turi būti paremta finansiniu atsiperkamumu, o ne abejotino teisėtumo teisės aktais. Rinkos sąlygomis apsimokančių energetikos projektų nesužlugdys jokie valdžios pasikeitimai, nesvarbu, čia ar už sienos. O popierinės, vien teisės aktais sukonstruotos energetinės nepriklausomybės, iliuzijos sugrius nuo menkiausio pūstelėjimo.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Jovaišas. Skurdo Lietuva pati kalta dėl savo skurdo (621)

Ar yra veiksmingų būdų, kurie leistų radikaliai pakeisti situaciją skurdo Lietuvoje? Taip, iš esmės jų yra du – realus ir fantastinis. Realus būdas – organizuoti tokią loteriją, kurioje kiekvienas visuomenės išlaikytinis kiekvienais metais laimėtų po aukso puodą. Fantastinis būdas – pasiekti, kad toks asmuo liautųsi girtauti bei lėbauti ir pradėtų dirbti.

D. Leinartė. Patriarchaliniai stereotipai – smurto prieš moteris priežastis (187)

Patriarchaliniai stereotipai yra esminė smurto prieš moteris priežastis. Neatsitiktinai JT CEDAW Konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m., smurto ir stereotipų mažinimo ir naikinimo klausimams skirtas bendras straipsnis.

I. Makaraitytė. Sauliaus Skvernelio Pakso manevras? (354)

Kuo viskas baigsis? Tai yra klausimas, kuris tiesiog tvyro ore. Nes nesibaigti tiesiog negali.

P. Baršauskas. Ne akademikų norai, o kokybiniai kriterijai turi sudėlioti, kam su kuo jungtis (193)

Kaip klostosi aukštojo mokslo pertvarka? Išgirdęs tokį klausimą atsakau, kad džiaugiuosi ryžtu padaryti tai, ko nedarėme per visus 27 atkurtos nepriklausomybės metus. Tačiau ar džiaugiuosi pačiu pertvarkos procesu – tikrai ne.

A. Užkalnis. Aš irgi truputį rasistas (443)

Žinote, kas yra negražiau už žodžius, pasakytus apie juodaodžių žaidėjų normavimą lietuviškoje krepšinio komandoje? Na, šiaip jau, daug kas yra negražiau, bet man šiuo atveju tylų žiaugčiojimą kelia teisuoliškumo varžybos, kas greičiau ir išmaniau pasmerks negerai pašnekėjusį buvusį krepšinio klubo prezidentą.