Priešrinkiminiu periodu išgirdome tiek rinkiminių pažadų, lozungų apie būsimą šviesą, kad net Jungtinės Tautos mus išgirdo. Kaip kitaip, iš Rytų, Šiaurės Europos valstybe tapom. Ir, žinoma, poliarinę dieną dėl švietimo sistemos turėsime.
Esu už švietimo sistemos reformą. Ir švietimo sistemą suprantu pačia plačiausia prasme, tai yra, reformuoti reikia ne tik universitetus, kolegijas, profesinio ugdymo įstaigas, mokyklas ir t. t. Bet nuo ko pradėti tą reformą. Žinote, jeigu net viešojoje erdvėje klajoja keli aukštųjų mokyklų skaičiai nuo 47, 45 iki 22, 14 ar panašiai, tad gal pirma turime tas aukštąsias mokyklas suskaičiuoti. Nuo ko pradėti tą reformą? Ir ar reformos tikslas iš 47, 45, 22 ar 14 sukūrus matematinę formulę gauti ne daugiau kaip 5?
Labai įdomu, ar į tą numatomą galimai 5 po reformos liksiančių universitetų skaičių yra įskaičiuoti ir privatūs universitetai? Ar į šį skaičių įtraukti ir Lietuvoje veikiantys užsienio aukštųjų mokyklų filialai? Jeigu neįtraukti, o jie tikrai neįtraukti, kodėl tada manipuliuojama skaičiais? Tik kodėl nepasakoma, kad valstybė ketina reguliuoti ir reguliuos tik valstybinių aukštųjų mokyklų skaičių?
Privačių aukštųjų mokyklų ir užsienio aukštųjų mokyklų skaičių valstybė gali riboti tik netiesiogiai, ypač kai susiduriame su aukštosios mokyklos konstituciniu autonomijos principu. Valstybinio universiteto atveju Seimas yra jo steigėjas, tad tik Seimas ir turi įgalinimus priimti esminius sprendimus dėl savo įsteigto universiteto tolimesnės veiklos. Bet privačius universitetus ir kitų valstybių universitetų filialus gina minėtas konstitucinis autonomijos principas. Tad kaip čia bus reformuojama?
Kitas klausimas, ar „optimizuojant“ aukštųjų mokyklų skaičių bus einama tuo keliu, kaip eina privatūs juridiniai asmenys? Privatus juridinis asmuo, dalyvaujantis jungimosi, – nesvarbu, susijungimo ar apjungimo, – būdu atlieka savo veiklos ir finansinius auditus, inventorizuoja tiek turtą, tiek įsipareigojimus ir panašiai. Ar valstybinių aukštųjų mokyklų atveju bus daroma kitaip, tai yra kates maišuose „optimizuosim“?
Manau, bus laikas ir į šiuos klausimus gausime atsakymus. Bet ar gausime atsakymus, kodėl turime tokią švietimo ir mokslo sistemą, kurią kritiškai turime reformuoti? Ne, ne, ne. Neverskime visko demografiniams rodikliams. Taip, jie svarbūs, bet tikrai nėra esminiai. Žinoma, iš dalies į šį klausimą galėtų atsakyti išsamūs valstybiniai veiklos ir finansiniai auditai. Ar tikrai „optimizuojamų“ aukštųjų mokyklų valdymo organai priėmė savalaikius ir efektyvius sprendimus? Ar tie patys valdymo organai yra teisėti? Juk jeigu vertintume privataus juridinio asmens aspektu, jo vadovui, o pagal suformuotą teismų praktiką ir atskirais atvejais savininkams numatyta net baudžiamoji atsakomybė už netinkamą įmonės valdymą.
Taip. Akivaizdu, kad valstybės biudžetui dabar per didelė našta užtikrinti tinkamą švietimo sistemos finansavimą. Bet kodėl nepabandžius į valstybines aukštąsias mokyklas pritraukti ir privačias lėšas? Gal verta valstybinės aukštosios mokyklos dalininkams pritraukti ir privataus kapitalo? Čia formos gali būti įvairios. Arba aukštoji mokykla yra valdoma ir valstybės, ir privataus kapitalo, arba valstybė perleidžia savo turtines ir neturtines teises valstybinei aukštajai mokyklai.
Tiek vienu, tiek kitu atveju privataus kapitalo pritraukimas turi būti skaidrus ir racionalus. Bet norint pritraukti privatų kapitalą, tikrai būtina tiksliai suskaičiuoti, kokį materialų ir nematerialų turtą valdo kiekviena „optimizacijos“ procese dalyvausianti aukštoji mokykla.
Kas gi faktiškai yra aukštoji mokykla? Plačiai tariant, tai – ilgalaikis ir trumpalaikis aukštosios mokyklos turtas, studijų programos ir kitas nematerialusis turtas, žmogiškieji ištekliai ir valstybės aukštajai mokyklai patikėjimo teise perduotas nekilnojamasis turtas. Čia aš visiškai sutinku su Švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės pozicija, kad aukštųjų mokyklų ateitis negali būti jų pačių klausimas.
Dabar mes girdime, kad nori jungtis viena ar kita valstybinė aukštoji mokykla. Bet savo norui jungtis paskatinti nori lėšų (atskirais atvejais net labai didelių) iš valstybės biudžeto. Tai dabar, ar mes pildome tuos norus, ar einame kitu keliu?
Galimos įvairios alternatyvos.
Pavyzdys paprastas. Universiteto steigėjas – Seimas – viešai paskelbia, kad X aukštoji mokykla bus pertvarkoma. Tada visos kitos suinteresuotos aukštosios mokyklos, o galbūt ir privatus kapitalas pateikia savo pasiūlymus, kokiomis sąlygomis jos dalyvautų pertvarkoje. Žinoma, laimėtoją nustatome vadovaudamiesi ne mažiausios kainos kriterijumi. Žiūrėkime, kad jeigu toks procesas bus viešas ir skaidrus, pertvarkos procese ne valstybės lėšas turėsime išleisti, bet į biudžetą gauti lėšų.
Tokia situacija visiškai tikėtina. Ir tai rodo, pavyzdžiui, privačių aukštųjų mokyklų atvejis. Juk privačios aukštosios mokyklos turi gerokai mažesnį studentų skaičių. Jos neturi neatlygintinai iš valstybės perduotų pastatų, o juos nuomojasi arba pačios pasistato, įsirengia. Jos taip pat negauna lėšų iš valstybės biudžeto darbuotojų darbo užmokesčiui. Ir tai dar ne viskas. Studentų krepšelius iš biudžeto gauna tik tuo atveju, jeigu valstybė užsako konkrečių specialistų rengimą. Tai kur tada problema, kai valstybinės aukštosios mokyklos turi visas geresnes sąlygas, bet negali ar nenori dirbti racionaliai?
Visa tai leidžia manyti, kad su atskirų aukštųjų mokyklų valdymu kažkas negerai. Jeigu jos turėdamos valstybės paramą veikia blogiau už privačias aukštąsias mokyklas.
Todėl turiu viltį, kad numatomos reformos autoriai, jos vykdytojai į galimą situacijos sprendimą pažvelgs plačiau. Pirmas ir neatidėliotinas žingsnis atlikti numatomų pertvarkyti aukštųjų mokyklų išsamus valstybinis veiklos ir finansiniai auditai.
Nežiūrėkime į viską per siaurai. Pasakysite, sumažinsim aukštųjų mokyklų skaičių ir taip pakelsim studijų ir mokslo kokybę. Neapgaudinėkite savęs, mūsų. Sumažinsit valstybinių aukštųjų mokyklų skaičių. Gerai. Dar priversite valstybines aukštąsias mokyklas pakelti priėmimo balą. Bet natūralioje gamtoje vakuumo nebūna.
Jei nebus sisteminių pokyčių, pakeitus valstybinių aukštųjų mokyklų skaičių tas bendras aukštųjų mokyklų skaičius gali atsistatyti laikui bėgant. Įsisteigs naujos arba sustiprės studentų skaičiumi esamos privačios aukštosios mokyklos. Ir ne tik privačios, bet ir tos aukštosios mokyklos, kurių steigėjai ar savininkai bus valstybinės aukštosios mokyklos. Juk privačioms aukštosioms mokykloms nustatant minimalų priimamąjį stojamąjį balą, jeigu nepretenduojama į valstybinį finansavimą, jokių teisinių svertų nėra.
Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad jeigu aukštosios mokyklos dėstytojas ar tyrėjas po pedagoginio darbo bus priverstas ieškoti kito darbo, pvz., taksisto, aukštųjų mokyklų skaičiaus reforma rezultatų neduos.