Įdomu, kad šiuo savo apolitišikumu daug kas dar ir sugeba didžiuotis. Lyg su pasididžiavimu būtų galima ištarti: "Aš neturiu nuomonės reikšmingais klausimais", "Man nusispjauti į mano šalies ateitį", "Labai tingiu kažką keisti gyvenime".

Tiesa, kai kurie apolitiški, bet savo valstybei, visuomenei, aplinkai lyg ir neabejingi žmonės sugeba save apgauti, teigdami, kad jie vis vien yra patriotai, nes kažką bando keisti, bet ne politinėmis, o pilietinėmis priemonėmis - dalyvaudami įvairiose itin taikingose akcijose, talkose, stovyklose - tokiose, per kurias neįmanoma užsigyventi priešų. Visa tai tikrai nėra blogai. Tačiau stebina, kad jie smerkia bandančius elgtis kitaip, nes jie "lenda į politiką", t.y. į "purvinus reikalus".

Visa tai primena absurdo pasaką.

Gyvename su didele šeima savo gražiame, sename, nors ir kiek apleistame name. Labai didžiuojamės, kad namą pavyko išvaduoti iš plėšikų. Nuo tada virš namo plevėsuoja trijų spalvų šeimos herbas.

Bet namuose - netvarka. Ne, ne visame name, o daugiausia tik virtuvėje. Jos niekas nenori tvarkyti - todėl ten nuolat labai purvina. Tačiau namo gyventojai išdidžiai sau ir kitiems sako: "Nieko bendro nenoriu turėti su virtuvės tvarkymu", "Visiškai nemoku gaminti, ir tingiu mokytis", todėl virtuvėje jau daug metų karaliauja šeimos gyventojų pasamdyti virėjai, o patiems namo gyventojams ten net nelabai pavyksta koją įkelti. Jie ir nenori - tai labai purvinas reikalas.

Virėjai reguliariai paduoda namo gyventojams maisto, kurį jie patys apmoka, bet maistas labai prastas, ir kasmet vis prastėja. Gyventojai nekenčia savo virėjų, mano, kad visi jie yra vagys ir melagiai, tačiau toliau juos samdosi, nes geresnių neranda, ir klusniai valgo jų patiekiamą maistą. Kam maistas visai netinka ar jo tiesiog nelieka - išsikrausto iš namų, laimei, niekas nebelaiko. Bet visi bijo ką nors pasakyti virėjams, o jeigu ir pasako - tai po vieną, nedrąsiai, o kiti nepalaiko, galvoja - tas tai tik sau nori gardesnio kąsnio.

Virėjai taip suįžūlėjo, kad kai kuriems gyventojams išvis nebeduoda maisto, būna, kad nepatenkintus ir pamuša, nesiteikia pasirūpinti alkaniausiais, bet kiti sėdi tyliai savo kambariukuose ir džiaugiasi, kad jiems kol kas visko užtenka, ne taip kaip šeimos "padugnėms" – rūsio gyventojams. Ir didžiuojasi tuo, kad bent jau jų kambarėlyje - ne tokia ir bloga tvarka. O kad iš virtuvės sklinda smarvė - tai ne jų reikalas, jie didžiuojasi nieko neišmaną apie maisto gaminimą ir smerkia kiekvieną, kuris bando patekti į virtuvę ir tenai bent ką nors sutvarkyti.

Daug kas įtaria, kad niekšai jų pasamdyti virėjai geriausią už šeimos pinigus pagamintą maistą tiekia šalia esančiam prabangiam privačiam restoranui, o šeimai belieka tenkintis tuo, kas lieka. Nenuostabu, kad maistas toks prastas - čia dėl to, kad nuolat auga kainos, aiškina virėjai. Tačiau šeimininkai tuo nesidomi - jie labai nepatenkinti, bet mieliau žaidžia žaisliukais savo kambarėliuose, tarpusavyje beveik nesikalba, ar bent jau visaip vengia virtuvės temos, nes domėtis maisto gaminimu - ne lygis, tai vagių ir melagių reikalas.

Tiesa, vyresnius namo gyventojus galima suprasti. Anksčiau jie net negalėjo samdytis savo virėjų, virtuvę buvo okupavę svetimi maisto gamintojai. Sako, jie gal net gamino ne ką blogiau, kai kuriems ir sočiau buvo. Tačiau jeigu kas bandydavo ką prieš anuos virėjus pasakyti - tie be ceremonijų tokį gyventoją šaudydavo ar išveždavo kur toli toli. Todėl seni namo gyventojai turi labai daug pykčio, bet mirtinai bijo artintis prie virtuvės - net ir dabar, kai tenai dirba ne įsiveržėliai plėšikai, o paprasčiausi suįžūlėję ar apsileidę samdiniai. Kuris nors iš jų gal ne taip ir blogai dirba, bet kiti viską pagadina, kas ten žino, kuris geresnis, kuris blogesnis, bala nematė.

O jaunimas? Tas mieliau renkasi gyventi kitose šeimose, kur yra kiek daugiau tvarkos ir skaniau maitina. Ar bando virėjams įsiteikti, visaip pluša, kad kiek geriau jį pamaitintų. Geriausiu atveju – pasidaro ekodarželį savo kambaryje ir vegetuoja, misdamas natūraliais ant palangės užaugintais produktais. Džiaugiasi, kad virėjai leidžia, nors pusę derliaus ir nusavina. Bet jaunimą labiau už visus kitus slegia virtuvės tarša, ir jam labai nejauku šiuose namuose.

Atsiimti virtuvę ir kartu ją išvalyti šeimai kol kas tiesiog neateina į galvą, nes ji pripratusi, kad virtuvė - ne jos reikalas. Niekas nenori prisiimti atsakomybės už bendrą namų ruošą. Niekas nenori atsirinkti, kurį virėją palikti virtuvėje, o kurį - tiesiog atleisti. Niekas nenori pasidomėti, iš ko ir kaip gaminami jiems ant stalo už jų pinigus tiekiami produktai. Kiekvienam svarbiau atrodo tvarkyti tik savo nuosavą kamputį, todėl niekas nenori dalyvauti sudarant šeimos valgiaraštį.

Bet kaip manote, ar kas nors padarys visa tai už šią keistą šeimynėlę? Kiekvienas tikrai rastų, kaip prisidėti, receptų yra įvairių, juos galima derinti ir pasirinkti demokratiniu būdu, bet svarbu – pakelti užpakalį nuo kėdės.