V.Valiušaitis. Minint „Kronikas“: kai nėra tikėjimo tiesa, išblėsta ir tikėjimas laisve

 (70)
Penktadienį Seime išklausiau konferenciją „Tiesos žodis – kelias į laisvę: 1972–1988 m. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Prieš du dešimtmečius girdėjau panašią konferenciją Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Tada buvo minimas LKB „Kronikos“ dvidešimtmetis. Abiem atvejais buvo pasakojamos istorijos: kaip viskas buvo. Tai gerai. Reikalinga. Tačiau nepakankama.
Vidmantas Valiušaitis
Vidmantas Valiušaitis
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Abiem atvejais pasigedau sąsajų su dabartimi. Ko ana pogrindžio leidybinė patirtis lietuvių visuomenę išmokė? Kas iš tos totalitarinio režimo sąveikos su sąžinės laisvės gynėjais tebėra aktualu šiandien? Ar LKB „Kronika“ turi reikšmės, kuri būtų nekintama, nepriklausanti nuo analizės perspektyvos? Jei taip, ar ta reikšmė visiems ta pati, nepaisant to, ar žmogus gyveno priespaudoje, ar laisvėje, pogrindyje ar prisitaikyme?

Didysis istorijos klausimas

Įstrigo atmintin šviesaus atminimo prof. Arvydo Žygo 1992-ųjų minėjime perduota detalė. Vieno lietuviško renginio Čikagoje metu, kai Lietuva dar gyveno už geležinės uždangos, priėjo prie kun. Kazimiero Kuzminsko, platinusio „Kronikos“ tomus, keli lietuviai intelektualai ir su pašaipa paklausė: „Tai ką, kunigėli, ar Lietuvoje žmonės tikrai jau tokie nelaimingi?“.

Nežinau ką jiems atsakė tada kun. Kuzminskas, tačiau suprasti šį požiūrį padeda buvusio „Kronikos“ redaktoriaus, arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pranešimas „Laimingas avantiūristas“. Žmogų, kuris aukojosi ir ginti iki savęs išsižadėjimo ryžosi visuotinai reikšmingas, civilizuotame pasaulyje įprastas ir savaime suprantamas vertybes, KGB kapitonas R. Rainys vadino „laimingu avantiuristu“. Kitais žodžiais, kabėbisto akimis jis buvo tik savotiškas aferistas, perėjūnas, nuotykių ieškotojas, darantis neapgalvotus, rizikingus veiksmus ir besikliaunantis atsitiktine sėkme.

Rezistencija prieš melą buvo didžioji „Kronikos“ žygio prasmė. Kadangi rezistencija prieš melą kartu buvo ir kova už laisvę. Pirmiausia - už sąžinės ir tikėjimo laisvę. Žmogiškąją asmens laisvę. O tuo pat metu - ir už krašto laisvę.
Vidmantas Valiušaitis

Filosofas Juozas Girnius savo veikale „Žmogus be Dievo“ pastebi, kad amžinoji tikėjimo ir netikėjimo kova siekia giliau už visus kitus konfliktus. Jis tvirtina, kad didysis visos istorijos klausimas yra žmonijos santykis su Dievu, ne politinės ar socialinės įtampos. Veik prieš 50 metų (1964) išleistoje knygoje, kada pasaulyje labiausiai buvo kalbama apie vadinamąjį Vakarų ir Rytų konfliktą, apie laisvojo pasaulio ir sovietinio komunizmo neišsprendžiamas problemas, J. Grinius įžvelgė, kad pirmasis dabarties rūpestis yra ateizmas, ne komunizmas, kaip kasdieniškai yra sprendžiama. Daug esmingiau dabartį lemia ne komunizmo, bet ateizmo plitimas.

Partizaninės kovos tęsinys

Būtent ateizmas ir iškyla kaip bendra ideologinė platforma, ant kurios susitinka KGB samdinys ir Vakarų intelektualas-liberalas, savo karingą nusistatymą nukreipę pirmiausiai į krikščionybę. Kadangi iš pradžių, nors ir kovojant prieš krikščionybę, krikščioniškoji moralė dar buvo pripažįstama kaip visiems bendras gyvenimo pagrindas. Ginčijama buvo ne pati moralė, bet jos kildinimas iš religijos. J. Girniaus žodžiais, „moralė buvo laisvinama iš religijos“. Tačiau nuo Nietschės prasidėjo jau „žmogaus laisvinimas iš pačios moralės“.

Komunizmas buvo viena kraštutinių žmogaus „laisvinimo iš moralės“ formų. Tuo tarpu „Kronika“ - priešingai: žūtbūtinė defenzyva prieš žmogaus moralinę kapituliaciją. Juozas Brazaitis
„Kronikos“ pasirodymą Vakaruose prilygino 1948 m. Juozo Lukšos-Daumanto pro geležinę uždangą į Vakarus išneštam ir popiežiui Pijui XII įteiktam lietuvių katalikų laiškui, kuriame buvo išsakytos pavergtos tautos kančios ir lūkesčiai. „Kronikos“ dokumentinė reikšmė anam istoriniam laikotarpiui, pasak J. Brazaičio, tokia pati, kaip J. Daumanto „Partizanų“ ankstesniems laikams - 5 ir 6 dešimtmečiui, kada ėjo kova dėl krašto laisvės ir dėl lietuviškos gyvenimo sistemos. „Kroniką“ J. Brazaitis laikė partizaninės kovos tęsiniu. Tik partizanai priešinosi fiziniam, o „Kronikos“ leidėjai - dvasiniam tautos naikinimui. Ir „Kronika“ ėjo plačiau - jos informacija virto kovos priemone bendroje kovoje už žmogaus teises.

J. Girnius tvirtina, kad Dievo išpažinimo ir paneigimo priešybė yra nelygstama, ir todėl „nėra įmanoma jokia santara tarp tikėjimo į Dievą ir netikėjimo“. Tačiau filosofas čia pat pažymi, kad liesdamas „pačią polemiškiausią temą“, jokiu būdu nesiekia „žiebti vienų prieš kitus savitarpio priešiškumo“. Priešingai. Jis tiki, kad gilesnis „idėjinių priešininkų pažinimas neleidžia jų aklai niekinti ir laikyti savo priešais kasdienine šio žodžio reikšme“.

Instrukcija galiojo iki Kovo 11-osios

Galima suprasti Vakarų intelektualus, kurie anuomet daug ko galėjo nežinoti. Dabar tuo teisintis nebegalima. Nei Rytuose, nei Vakaruose. Birutė Burauskaitė, Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė, penktadienį citavo SSSR vidaus reikalų komisaro L. Berijos ir NKVD vyriausiosios valdybos viršininko V. Merkulovo instrukciją: „Su priešiška dvasininkijos veikla NKVD organai turi kovoti gerai organizuotu agentūriniu-operatyviniu darbu, kad per trumpiausią laiką Lietuvos katalikų vadovybė susilauktų daug rimtų smūgių. Turime sunaikinti jos bazę, diskredituoti ją katalikų akyse, suskaldyti dvasininkijos vadovybę ir sumenkinti jos įtaką tikintiesiems. Todėl SSSR NKVD siūlo:

a) verbuojant kunigus ir katalikų autoritetus panaudoti visas jų silpnybes. Patirtis rodo, kad tokia kompromituojanti medžiaga verbavimui efektyviausia;
b) verbuojant ir dirbant su agentūra atkreipti dėmesį į įvairiausius prieštaravimus tarp Bažnyčios vadovų. Kruopščiai išnagrinėti šių prieštaravimų esmę ir išnaudoti juos skaldant ir diskredituojant Bažnyčios vadovybę, ypač pasitelkiant karjerizmo ir pavydo elementus;
c) kad įsigytume kvalifikuotų agentų dvasininkų, reikia maksimaliai panaudoti suimtus kunigus ir religinius veikėjus;
d) dvasininkus, užsiimančius aktyvia antisovietine veikla, suimti, prieš tai gavus SSSR NKVD sankciją."

Darosi suprantama ką turėjo galvoje Lietuvos tikintieji, kai savo laiške Popiežiui rašė: „Jau nuo 1944 m. daromas didžiausias spaudimas įsteigti tautinę bažnyčią, panašiai kaip padarė atimtoje iš Lenkijos Ukrainos dalyje. Pažadais, intrigomis, pagaliau baisiais šantažais ir suėmimais gundė ypač veiklesnius kunigus, kad jie pradėtų vesti propagandą prieš bažnytinę vyriausybę, neva už jos neveiklumą, keltų naujų bendradarbiavimo minčių ir tuo sudarytų aktyvistų būrelį - tautinės bažnyčios branduolį. Tuo pačiu laiku valdžios spauda nuolat rašo apie popiežiaus išdavystes“.

L. Berijos ir V. Merkulovo instrukcija, pasak B. Burauskaitės, Lietuvoje buvo vykdoma visą sovietmetį, iki pat atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.

Laukė geresnių laikų

Komunistinis sovietų režimas nužudė ar ištrėmė didžiąją dalį visų religijų dvasininkų, įskaitant stačiatikius ir žydus. Suvaržė iki kraštutinumo dvasininkų rengimą. Sunaikino visas religines draugijas ir vienuolijas. Uždraudė religinę spaudą. Tuo pat metu per komunistinę žiniasklaidą religiją, tikinčiuosius ir kunigus agresyviai puolė, siekdami išjuokti ir naikinti religines praktikas bei tradicijas. Persekiojo kunigus už vaikų religinį mokymą. Tačiau drauge įvedė privalomą ateizmo mokymą visų rūšių ir visų laipsnių mokyklose bei už jų sienų. Ne be pagrindo Maskvos „Pravda“ jau 1954 m. gyrėsi: „Mūsų socialistinėje visuomenėje sudarytos visos objektyvios prielaidos ir galimybės visiškai įveikti religinius prietarus“ (1954-07-24).

Komunistinis sovietų režimas nužudė ar ištrėmė didžiąją dalį visų religijų dvasininkų, įskaitant stačiatikius ir žydus. Suvaržė iki kraštutinumo dvasininkų rengimą. Sunaikino visas religines draugijas ir vienuolijas. Uždraudė religinę spaudą.

Kai 1983 m. gegužės 6 d. LTSR Aukščiausiasis Teismas kun. Alfonsui Svarinskui paskelbė nuosprendį - 7-erių metų griežto režimo lagerio ir trejų tremties bausmę - teismo salėje buvo suimtas ir Kybartų klebonas, tuometinis „Kronikos“ redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius. Apie savo bendražygį teisme jis taip liudijo: „Negalima kaltinti kun. Alfonso Svarinsko šmeižtų ir prasimanymų platinimu, nes jis visur sakė tiesą ir tik tiesą. O jei toji tiesa kažkam akis bado - ne kun. Svarinsko kaltė. Ginti tikinčiųjų teises - ne nusikaltimas“.

Iki paskutinės akimirkos, mainais už savęs sukompromitavimą, A. Svarinskui buvo siūloma laisvė. Prisimena: „Tardytojas E. Bičkauskas gundė: penkios minutės per televiziją - ir eini namo. Du sakinius turi pasakyti savais žodžiais: esu neteisus ir ateity nelaužysiu tarybinių įstatymų“.

Parapijos vaikus kunigas mokęs kovoti už tiesą ir nebijoti nieko, išskyrus Dievą. A. Svarinskas: „Jeigu žūčiau, vaikai, žinojau, mane atsimintų. Bet jeigu išeičiau į televiziją, sakytų: štai, mokino mus būti drąsius, o pats papuolė ir iš karto kapituliavo. Sakiau sau, geriau žūsiu, bet gink, Dieve, vaikelių nepapiktinsiu“.

Pesimizmo ar nevilties, pasak A. Svarinsko, tada jis nejautęs. Gailėjęsis tik vieno: padaryta per mažai. Nebuvo pakankamai parodyta ir aukos dvasios. „Mes labai mažai nukentėjom, - sakė triskart gulago kalinys, daugiau kaip du dešimtmečius už spygliuotos vielos praleidęs kunigas. - Jei būtų kasmet nuteisę bent po 2-3 kunigus, tada būtų tautoje iššaukę pasipriešinimo dvasią. Tauta apsnūdo. Visi laukė geresnių laikų, kad galėtų pradėti kovoti. O dabar, kai tie geresni laikai atėjo, pasirodė, kad nebemokam nei kovoti, nei dirbti. Jeigu tada būtume kovoję, šiandien mūsų žmonės būtų kitokie“.

Kentėjo už tautą

Rezistencija prieš melą buvo didžioji „Kronikos“ žygio prasmė. Kadangi rezistencija prieš melą kartu buvo ir kova už laisvę. Pirmiausia - už sąžinės ir tikėjimo laisvę. Žmogiškąją asmens laisvę. O tuo pat metu - ir už krašto laisvę. Pogrindžio leidinys kone pažodžiui, nors nebūtinai sąmoningai, vykdė filosofo Antano Maceinos dar iki jo pasirodymo suformuluotą priesaką: prieš kiekvieną iškreiptą krikščioniškai tautinę vertybę pastatyti teisingą šios vertybės atskleidimą; į melą istorijoje atsakyti giliu jos pažinimu; į melą kultūroje atsakyti tikru jos atskleidimu; į asmenų dergimą jų darbų nušvietimu; į religijos žeminimą atsakyti jos vertės kėlimu.

Petras Plumpa, vienas iš „Kronikos“ bendradarbių pasauliečių, penktadienį konferencijoje sakė, kad melas pasaulyje neišnyko, „melo demonas nemiršta ir nenurimsta, tik užsimaskuoja naujais, moderniais pavidalais“. Sąjūdžio metais žmonės tiesą gėrė kaip vandenį. Šiandien - nugrimzdę rezignacijoje ir neviltyje. Melo per daug. Melas, pasak P. Plumpos, visų nusikaltimų skydas. Todėl melo atskleidimas ne tik nusikaltėlių nuginklavimas, bet ir žmogaus išlaisvinimas. Pasakyta: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins“ (Jn 8, 32).

Nepaisant to, kad „Kronikos“ aprašyti veikėjai - paprasti miestų ir miestelių žmonės, tikintys tėvai ir jų vaikai, idealistai jaunuoliai, kaimo kunigėliai ir seselės - tegu ir nebuvo išprusę teologai ar dideli filosofai, jų ištikimybės ir įsipareigojimo tiesai pamokos - neįkainojamos.

Tauta, sakoma, nelaisvės metais kentėjo. Bet prof. Arvydas Žygas prieš 20 metų klausė: „Ar tai nereiškia, kad buvo asmenų, kurie kentėjo už tautą ir per šią auką ją atpirko, kad tauta galėtų prisikelti naujam gyvenimui? Ar nėra tiesa, kad mūsų tautoje buvo žmonių, kurie žengė į Siono kalną, kurie kalbėjo su Degančiu krūmu, ir kurie, grįžę, nešdami Dievo teisę, rado tautą garbinančią Aukso veršį? Ar nesame dabar ir mes tauta, kuri dar ilgai klajos dykumose, kol pasieks Pažadėtąją žemę, paklusę Kūrėjo įstatymui?“.

Netiesa pavergia

„Kronikos“ redaktoriaus pranešimo paskutinė pastraipa 40-mečio konferencijoje - įsidėmėtina: „Norėčiau palinkėti mūsų dienų žiniasklaidai būti tiek sąžiningai, kiek mes buvome sąžiningi net savo priešų atžvilgiu. Tiesos žodis yra tarsi Dievo žodis: geruosius jis drąsina, nusikaltėlius verčia susigūžti. Evangelijoje skaitome: „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų (Jn 3, 20). Taip veikė ir „Kronikos“ žodis: vienus drąsino, žadino laisvės viltį, o kitus vertė atsargiau vairuoti prievartos mašiną. Ir taip visi pamažu ėjome į Kovo 11-ąją.“

„Kronikos“ prasmė - ne istorijos, o šiandienos. Jos žinia dabarties laikams: tiesa - nedaloma, gyvenimas be meilės ir aukos - beprasmis. Netiesa pavergia. Kur nėra tikėjimo tiesa, netrunka išblėsti ir tikėjimas laisve.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

L. Kojala. Sukilimas prieš elitą arba kodėl britai taip supyko ant ES (55)

Europos Sąjunga niekada nebebus tokia, kokia buvo iki šiol.

J. Šireika: Europa tapo mažiau svarbi, mažiau stabili ir mažiau saugi (42)

Šįryt Europa tapo mažiau svarbi, mažiau stabili ir mažiau saugi. Todėl prisisekite saugos diržus, nes po šiandien jau tik vienas Dievas težino, kur Europa ir Lietuva nučiuoš griūvančių domino kauliukų takeliu.

A. Užkalnis: Lietuvius pradeda deportuoti iš Britanijos (1902)

Tokios sumaišties ryto Jungtinė Karalystė nematė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Šalyje prasidėjo atsisveikinimas su atvykėliais iš rytų Europos, kurių mandagiai prašo krautis daiktus ir palikti karalystės teritoriją. Jungtinė Karalystė paliko Europos Sąjungą, ir žaibiškai imasi priemonių.

I. Makaraitytė. Butkevičius renovavo tūkstantį namų, tai kam jam eiti į gėjų paradą? (630)

„Ei, žiūrėk, eina su vaiku ir dar nešasi pederastų vėliavą“, – sakyčiau, vidutinio amžiaus ponia, rūkiusi lauko kavinėje, nužiūrėjo mano seserį su pusantrų metų sūnumi ant pečių ir pusbalsiu ištarė savo verdiktą. Vyriškiui, kuris rūkė šalia jos.

A. Troickis. Hibridinis futbolas ar alternatyvus karas? (276)

Europoje jau daugiau nei septyniasdešimt metų nebuvo didelio karo, ir panašu, kad įvairiose žemyno dalyse jau daug kam niežti nagus. Pastaruoju metu karingos nuotaikos labai pastebimai sustiprėjo dėl tam tikrų priežasčių ir stiprių katalizatorių.