Tai tvirtinu ne todėl, kad suvažiavime dalyvavo teisingumo ir vidaus reikalų ministrai, policijos generalinis komisaras, svečiai iš Lenkijos pareigūnų profesinių sąjungų, Seimo politinių frakcijų atstovai.
Iškalbingiau už bet ką kalba šios profesinės organizacijos valdymas, patikimumo rodikliai ir viešoji raiška. Kitaip nei kai kurios kitos profsąjungos, NPPSS nebuvo apdovanota tarybiniais laikais sukauptu turtu, nes susikūrė 2002 m. Kitaip nei tos, kurios suskilusios tebesivaidija iki šiol ir vis dar nepabaigia dovanai gauto turto dalybų, NPPSS turtą kuria ir gausina pati. 2003 m. iš nario mokesčio ji surinko 37,3 tūkst. Lt. O štai 2011 m. jau vien nario mokestis profsąjungai davė 1 mln. 29,4 tūkst. Lt pajamų. O kur dar pareigūnų sukurtos ir sėkmingai veikiančios kredito unijos, interneto parduotuvės, tinklalapio veikla! Gautos pajamos skiriamos pareigūnams ir jų šeimoms ištikus nelaimei. Skaidrumas, atskaitingumas, vakarietiškai suprastas vadovybės lojalumas eiliniams profesinės sąjungos nariams - NPPSS sėkmės ir patikimumo raktas.
Bet šis straipsnis - ne apie NPPSS. Greičiau apie politinę nuovoką, gebėjimus orientuotis įvykių sraute, atitinkamai veikti. NPPSS prisiminiau čia tik kaip dienos aktualiją, būdingai liudijančią valdžios „pasirengimą“ bendrauti su visuomene.
Galima nemėgti vienos ar kitos organizacijos, to ar kito lyderio, bet vargu ar politiškai išmintinga nesiskaityti su tais, kurie šiaip ar taip turi visuomenės įtakos ir gerą vardą. NPPSS suvažiavimai vyksta kas ketveri metai. Vadinasi, vienos Seimo kadencijos metu tik kartą politikams gali susidaryti proga susitikti su pakankamai įtakingos profesinės sąjungos lyderiais iš visos Lietuvos. Vakarietiškomis kategorijomis mąstantis politikas, gavęs pakvietimą į šitokį forumą, būtinai išnaudotų progą kreiptis į rinktinę auditoriją ir savo politinės platformos rėmuose stengtųsi pelnyti jos simpatijas. Juo labiau - rinkimų išvakarėse!
Ką daro lietuviškos politinės mokyklos ugdytiniai? Jie spjauna į pakvietimą ir į renginį nesiteikia nieko pasiųsti net pro forma. Čia turiu galvoje pirmiausiai valdančiosios Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų frakcijos atstovus. Nepaisant to, kad pakvietimai buvo išsiųsti visoms Seimo frakcijoms, iš anksto pranešus, kad suvažiavime bus suteiktas žodis ir sudaryta galimybė dalyvauti politikų simpoziume, pakvietimu pasinaudojo tik opozicinės socialdemokratų, „tvarkiečių“ ir „darbiečių“ frakcijos. Tiesa, į suvažiavimo iškilmingąją dalį buvo atvykęs dar ir krikščionių frakcijos atstovas, tačiau politikų valandos nelaukęs išskubėjo kitur.
Spėkime iš vieno karto, ką galvos apie tokius susireikšminusius politikus ištisa armija policijos, pasienio, ugniagesių, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, jų šeimų nariai? Ir ką rinksis ateinančiuose Seimo rinkimuose žmonės, kurie gynė Seimo rūmus 2009 m. sausio 16-ąją, kai įtūžusi minia svaidė į pareigūnus iš grindinio išluptus akmenis ir kiaušinius? Ir pareigą vykdė nepaisant to, kad finansavimą toji valdžia jiems buvo sumažinusi labiau negu kitiems sektoriams - visu ketvirtadaliu.
Finansų ministerijos tvarkingos buhalterinės ataskaitos apie „subalansuotą biudžetą“, kuriuo ministras pirmininkas nepavargsta didžiuotis, žmonių nejaudina. Jie mato trigubai išaugusią valstybės skolą, žvėriškai pakilusius energijos kaštus, be perstojo augančias maisto, komunalinių ir socialinių paslaugų kainas, ant mažiausias pajamas gaunančių žmonių pečių užverstą mokestinę naštą. Ir daro išvadas. O jos - tragiškos.
Emigracijos mastais visas kitas ES šalis lenkiame taip, kad antroje vietoje esančią Airiją „pranokstame“ trigubai: vėliausiais „Eurostat“ duomenimis, Lietuvos koeficientas yra – 22.7, gi Airijos – 7.5. Tuo tarpu kaimyninės Latvijos vos - 3.5, o emigrantais visą Europą neva maitinančios Lenkijos vos – 0.1.
2010 m. emigracija pasiekė rekordinę aukštumą - iš Lietuvos išvyko 83 tūkst. žmonių! Tuo metu, kai per abu tarpukario nepriklausomybės dešimtmečius išvyko tik 100 tūkstančių. Bet ir to tada pakako, kad tai būtų vertinama kaip didelis iššūkis valstybei. Spaudoje virė diskusijos, kaip adekvačiai į jį atsakyti. Buvo įkurta Draugija užsienio lietuviams remti, 1935 m. Kaune įvyko pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas, su valstybės pagalba pastatytos kelios lietuvių mokyklos Pietų Amerikoje, siunčiami ten valstybės išlaikomi lietuvių mokytojai.
„Emigracija - pati radikaliausia nepritarimo vykdomai politikai forma“, - sako prof. Gintautas Mažeikis. Valdžios tai nejaudina. Premjeras A. Kubilius per Amerikos prekybos rūmų organizuotą diskusiją, pasak Dainiaus Paukštės, Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojo, pareiškė, kad „prieš 22 metus Lietuva iškovojo laisvę tautai ir laisvę emigruoti“. O premjero patarėja Milda Dargužaitė aiškinusi, esą „būdami mažos šalies piliečiai turime galvoti globaliai, suprasti kitas kultūras, būti tolerantiški, <...> žiūrėti kaip integruotis į globalų pasaulį“.
O kas yra svarbu? Svarbu premjerui energetika. Energetinė nepriklausomybė. Vargiai kas dėl to ginčytųsi. Nesiimu vertinti ir spėlioti gerai ar blogai statyti naująją Visagino atominę elektrinę (VAE). Matau tik tai, kad patys konservatoriai negali dėl to tarpusavyje išsiaiškinti. Jeigu statomas toks galingas - galingiausias pasaulyje! - 1350 MW VAE reaktorius, pasak Algimanto Sėjūno, buvusio konservatorių frakcijos Seimo nario, elektros energijos sistema (EES) „reikalauja 15 kartų galingesnių tinklų, negu gali užtikrinti Lietuvos EES. Tokia galinga yra tik Rusijos energetinė sistema, į kurią mes būtume priversti įsijungti. Su tokios didelės galios agregatu mes niekada nebūsime nepriklausomi“.
Kas nors iš energetine nepriklausomybe besirūpinančiųjų tokius teiginius turėtų paneigti stipresniais argumentais negu tie, kuriais paprastai operuojama: visi, kurie jų politine linija abejoja - „papirkti rusų“. Šitas „argumentas“ įtikinamai neatrodo. Priešingai. Žinant, kad pačių konservatorių partijos kai kurie įtakingi nariai naudojasi Rusijos energetikos struktūrų prielankumu, stambiu mastu ir ilgalaikėmis sutartimis verslauja su Rusija, toks planuojamas generuoti energijos perteklius kažin ar būtų tam bizniui nuostolingas. Čia, žinoma, tik mano prielaida, tikriausiai klaidinga.
O buvo momentas, kai A. Kubilius, kaip atrodė, turėjo progą parodyti politinį stuburą ir laimėti rinkėjų simpatijas. Ne tik sau, visai partijai. Po FNTT skandalo. Kada drąsiai pasielgė ir ministras Arūnas Gelūnas. To momento neišnaudojo. Nors buvo atkakliai ir primygtinai raginamas. Jo paties partijos narių. Progą praleido. Prie visos pagarbos Artūro Meliano žmogiškosioms savybėms ir asmeniniam žavesiui. Naujojo vidaus reikalų ministro ir jo visuomeninio patarėjo pasisakymai NPPSS suvažiavime paliudijo, kad tikėtis permainų VRM sistemoje negalima. Padėties šeimininkai ir toliau ten lieka tie patys. Krata Vytauto Giržado bute tai patvirtina.
Premjeras, spėju, skaičiavo, kad šitaip elgdamasis - aukodamas Vitalijų Gailių, Vytautą Giržadą, teisingumą ir politinę reputaciją (kaip kažkada aukojo Vytautą Damulį ir Kastytį Braziulį) - gelbsti energetinius projektus. Kitaip tariant, sutiko nusilenkti liberalcentristų lyderio ir koalicijos partnerio Algio Čapliko viešai išsakytam šantažui projektus sužlugdyti, jeigu premjeras sumanytų veikti ne pagal jo norą.
Rinkimai parodys tokios politikos laimėjimus. Vienos iš koalicijos partnerių „ne spaudai“ atliktos vėliausios viešosios nuomonės apklausos duomenys šiek tiek skiriasi nuo tų, kurie pateikiami iš anksto apmokėtuose plotuose. Jeigu Seimo rinkimai vyktų dabar, daugiausiai balsų surinktų kaip tik tos trys partijos, kurioms rūpėjo atsiųsti savo atstovus ir į NPPSS suvažiavimą. O būtent, socialdemokratai, „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partija. Visos trys surinktų maždaug po 12 proc. balsų. Konservatoriai su 8 proc. liktų ketvirti. Kitos partijos į Seimą nepatektų, įskaitant Liberalų sąjūdį (4,3 proc.) ir liberalcentristus (4,2 proc.).
Aišku, kad iki rinkimų padėtis dar keisis. Tačiau jeigu premjeras ir toliau taip šaudys sau į kojas, kažin ar ta kaita vyks konservatoriams palankia linkme. Kadangi situacija Lietuvoje šiaip ar taip, V. Landsbergio žodžiais, „yra situacija Garliavoje“. Plačiąja prasme taip pat. Kadangi neteisingumas nebeleidžia žmonėms gyventi. Jie tai „per skūrą jaučia“. Bet net ir Garliavoje veikia V. Landsbergis, dar pora konservatorių „marginalų“. Kiti - „sėdi po žiedais, akcijos baltos“.
Ne energetiniai projektai rudenį lems rinkėjų apsisprendimą. Prof. Povilas Gylys NPPSS suvažiavime davė pavyzdį. Verslininkė įsigijo dvi vasaros rezidencijas šiltuose kraštuose. Pasiteiravus kiek turi darbuotojų, atsakė: 35. O kiek jiems mokama? Minimumas.
Čia yra visos mūsų socialinės sanklodos kvintesencija.