Tenka tik apgailestauti, jog ši byla Lietuvoje netruko tapti politinių sąskaitų suvedinėjimo, tariamų prorusiškų politinių ištikimybių „atskleidimo“ ar tik valstybinio „įvaizdžio“ išsaugojimo reikalu. Sveikintinas NSGK tyrimas iškėlė daugiau klausimų, nei rado į juos atsakymų. Ne tik su šia byla susijusiam valstybininkui, bet ir tūlam piliečiui vis dar liko abejonių, ar tie CŽV kalėjimai Lietuvoje buvo, ar jų nebuvo? Tokio atvejo šiuo valstybinės nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje dar nebūta.
Kas šiuo atveju yra kalėjimas, arba „sulaikymo centras“: sudarytos sąlygos (sutartys, pastatai, įranga, skrydžiai ir pan.) pervežti ir kalinti asmenį ar tik pastarojo asmens įkalinimas sutartoje ir įrengtoje vietoje? NSGK pateiktose išvadose skelbiama, kad “Komiteto turimais duomenimis, patalpos nebuvo panaudotos sulaikytiems asmenims laikyti“ (išskirta mano – V. Š.).
Tačiau slapti CŽV lėktuvų skrydžiai ir asmenų sulaikymui užsakyta patalpų įranga, anot išvadų, sukūrė „sąlygas“ tiek valstybės pasienio kontrolierių netikrinamam nenustatytos tapatybės keleivių bei nenustatytos paskirties krovinių pervežimui, tiek kitos valstybės saugumo tarnybos pareigūnų sulaikytųjų asmenų kalinimui Lietuvos valstybinėje teritorijoje, leidžiant „atlikti VSD nekontroliuojamus partnerių pareigūnų veiksmus ir naudoti infrastruktūrą savo nuožiūra“ (žr. NSGK Išvadas).
Todėl CŽV kalėjimams sukurtų sąlygų teisinis išaiškinimas ir atsakomybės nustatymas visiškai nereiškia nei Lietuvos valstybinių pamatų, nei bendradarbiavimo su NATO ir JAV sąjungininkais silpninimo. Atvirkščiai, mėginimai trikdyti šį tyrimą vardan tariamai smunkančio valstybės įvaizdžio tarptautinėje bendrijoje, reiškia nedėmesingumą patiems konstituciniams Lietuvos pagrindams, o pastariesiems visų pirma ir meta iššūkį CŽV kalėjimų Lietuvoje skandalas.
Lietuvos Konstitucijos VI skirsnio 84 straipsnio 14-oji pastraipa skelbia, jog prezidentas „Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą“. Valstybės saugumo departamento internetinėje svetainėje aiškiai patvirtinama atsakomybė prieš šį konstitucinį įstatymą: „Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas yra Lietuvos Respublikos Seimui ir Respublikos Prezidentui atskaitinga valstybės institucija, kurios paskirtis - saugoti Lietuvos Respublikos suverenitetą ir konstitucinę jos santvarką“.
Tuo tarpu apie tarptautinės slaptųjų valstybinių tarnybų bendradarbiavimo programos tikslus ir turinį, pasak NSGK išvadų, „tuometinė VSD vadovybė nei vieno šalies aukščiausiojo pareigūno neinformavo“. Todėl priekaištauti dabartinei Lietuvos prezidentei, reikalavusiai aukščiausiuoju valstybiniu lygiu ištirti CŽV kalėjimų Lietuvoje bylą, dėl tariamo jos pačios asmeninių ambicijų tenkinimo yra daugiau nei trumparegiška. Šiomis jos pastangomis yra kuriama ne tik teisinė valstybė, bet ir pati lietuviškoji prezidentūra, kuriai ji šiuo metu atstovauja.
Būtų klaidinga manyti, jog CŽV slaptųjų kalėjimų byla Lietuvoje yra nukreipta prieš VSD ir CŽV bendradarbiavimą. Apibendrinant, CŽV kalėjimų byloje pagrindinė problema yra ne tai, ar VSD turi ar neturi bendradarbiauti su CŽV, bet ar tam tikros bendradarbiavimo programos, jų tikslai ir priemonės, yra teisėtos. JAV teritorijoje tokie „sulaikymo centrai“, kokie CŽV užsakymu buvo sukurti Rytų Europos šalyse, yra neteisėti. Neteisėti yra ne svetimos šalies asmenų kalinimai ir tardymai JAV teritorijoje, bet sąlygos ir būdai, kuriais buvo manoma kalinti ir tardyti slaptuose CŽV kalėjimuose įkalintus sulaikytuosius asmenis. Todėl įtarimai, jog Lietuvos valstybinėje teritorijoje CŽV užsakymu buvo sukurtos sąlygos tam, kas JAV teritorijoje yra neteisėta, turėjo būti Seimo tyrimo branduolys.
Kadangi, kaip minėta, sąlygos CŽV sulaikytųjų asmenų pervežimui ir kalinimui Lietuvos teritorijoje sukurtos buvo, komitetas labiau rūpinosi VSD vadovybės sprendimų, kurie aukščiausiųjų Lietuvos pareigūnų atžvilgiu buvo priimti vienašališkai, teisėtumu. Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, tuometinės VSD vadovybės pareigūnų nusižengimo Lietuvos įstatymams NSGK nerado, kadangi Lietuvos žvalgybos įstatymas tiesiogiai nereikalavo, jog VSD vadovybė iš aukščiausiųjų Lietuvos valstybinių pareigūnų privalėtų gauti tarptautinio bendradarbiavimo užduočių politinį patvirtinimą. Štai čia ir glūdi teisinis „neskaidrumas“, svarbius sprendimus nacionalinio saugumo klausimais paliekantis galimybių, o ne privalomybių lygmenyje.
CŽV kalėjimų Lietuvoje byla mūsų valstybei iškėlė ne tik teisinius ir moralinius, bet ir strateginius priekaištus. Ne vienerius metus Lietuva savo vykdoma užsienio politika dalyvauja JAV prezidento George W. Busho ir jo vyriausybės paskelbtame ir vykdytame „kare su teroru“, kurį yra paveldėjęs, bet kartu jo esmę bei kryptis pakeisti įsipareigojęs, dabartinis JAV prezidentas Barackas Obama. Pragmatiškai dalyvavimas „kare su teroru“ dažniausiai Lietuvoje yra aiškinamas ne kaip tiesioginis rūpinimasis nacionaliniu saugumu, bet visų pirma kaip partnerystės ir integracijos tarptautinėse karinėse bei ekonominėse sąjungose stiprinimu.
Tiek pats karo pobūdis ir apimtis, tiek paties priešo, su kuriuo kariaujama, teisinis apibrėžimas išvengia ne tik atsakingų valstybininkų, bet ir viešosios kritikos dėmesio. Todėl nenuostabu, jog su CŽV kalėjimų byla susiję tuometiniai VSD vadovai ir kiti aukštesnieji pareigūnai didele dalimi elgėsi kaip George W. Busho prezidentinės doktrinos, Senąjį žemyną padalinusios į Amerikai prieštaraujančią „senąją“ ir jai pritariančią „naująją“ Europas, ištikimi tikratikiai.
Dažnai tiek Lietuvos oficialioje valstybinėje, tiek populiarioje tautinėje versijoje mūsų šalies dalyvavimo „kare su teroru“ aplinkybės apibrėžiamos ideologinio vienmatiškumo neišvengiančiuose Lietuvos valstybės bei tautinės kultūros sugrįžimo į Vakarų civilizaciją bei civilizacinių susirėmimų tarp Rytų ir Vakarų rėmais. Pastarųjų aprėptyje bandymai spręsti politinio smurto ir terorizmo problemas yra grindžiami ne informuotais ir kritiškais sprendimais, bet keršto psichologija. Tačiau taip kyla pavojus pamiršti, jog laisvą visuomenę steigiantys ir ją saugantys rėmai yra teisinė valstybė, kurioje asmens atsakomybė prieš įstatymą, o taip pat asmenį sauganti bei ginanti įstatymo galia, yra privaloma visiems be išimčių ar išskirtinių privilegijų. Todėl vienašališkas sprendimas šalyje sukurti sąlygas „juodosioms vietoms“, kuriose, kaip įtariama, įstatymą pakeičia viršįstatyminės kalinimo ir tardymo priemonės žvalgybinei informacijai išgauti, nurodo į teisinę „barbarybę“.
Kitas ne mažiau svarbus strateginis klausimas, kurį Lietuvai iškėlė CŽV kalėjimų byla, yra valstybinio slaptumo ir atviros visuomenės klausimas. Valstybinis slaptumas dažnai yra ne tik nacionalinio saugumo, bet ir už jį atsakingo pareigūno įgalinimo reikalas – kuo mažiau slaptumo, tuo silpnesnė galia, ir atvirkščiai. Tuo būdu, saugumo tarnybų pareigūnų „užsižaidimas valdžia“ yra ne tik Lietuvos, bet ir kitų pasaulio valstybių problema.
Žinoma, visuomet yra ir bus dalykų, kurių neatsakingas ir nesavalaikis viešinimas gali turėti griaunančių pasekmių. Tačiau tai nėra pagrindas absoliutinti slaptumą ir visuomenės informavimą laikyti valstybine išdavyste ar valstybinio įvaizdžio juodinimu. Atviroje informacinėje visuomenėje slaptumas yra ir turi būti ne absoliutus ir savitikslis, bet kritiškas ir santykinis dydis, kurio apimtį valdo ne tik saugumo tarnybos, bet ir pati pilietinė visuomenė.
Kaip bebūtų, tačiau pusiau juokais ne vienas pripažįstame, kad šiemetinė buvusio prezidento George W. Busho kalėdinė dovana Lietuvai buvo itin nemaloni. Gal neatsitiktinai 2002 metų rudens prakalboje Vilniuje, kurią tuometinė Vakarų žiniasklaida įvertino itin prastai, garbingą svečią sveikinusiai Lietuvos pilietijai skirtas George W. Busho padėkos žodis „welcome“ lietuviškai prabilo tariamai vertime pasiklydusios reikšmės aidu „nėra už ką“. Koks yra G.W. Busho prezidentinės doktrinos palikimas, Lietuvoje spręsti palieku tiems, kuriems tai rūpi. Ne puodui juoktis, jog katilas juodas. O ir ne mus tą katilą šveisti bei grandyti. Savame prisivirėme košės, ją patiems teks ir išvalgyti, karčiai prisimenant nebūtus dalykus Antaviliuose. Todėl naująjį šio tūkstantmečio dešimtmetį gyventi pradėjusiems bendrapiliečiams linkiu ne pagiežos ir dantų griežimo, bet informuoto ir kritinio sprendimo galios.
Autorius yra lituanistas, judėjimo „Santara-Šviesa“ dalyvis.