„Visi susirūpinę, kaip sustabdyti terorizmą. Ką gi, iš tiesų yra nesunkus būdas: liaukitės jame dalyvavę“. Noamas Chomsky.
Vygandas Šiurkus
© Asmeninio archyvo nuotr.

Vis audringiau kylančių protestų prieš amerikiečių dalyvavimą Vietnamo kare akivaizdoje 37-asis JAV prezidentas Richardas Nixonas siekė platesnės visuomenės paramos karo tęsimui. 1969 m. lapkričio 3 d. prezidentinėje prakalboje jis amerikiečių visuomenę padalino į dvi politiškai parankias, tačiau nelygiavertes grupes: „(...) aš, kaip Jungtinių Valstijų prezidentas, būčiau neištikimas savo pareigybės priesaikai, jei leisčiau, jog šios tautos politiką diktuotų mažuma, (...) kelianti demonstracijas gatvėje, bandydama primesti [savo požiūrį] tautai. Jei balsingoji mažuma (vocal minority), kad ir kokia aistringa būtų jos paskata, nugalės daugumos protą ir valią, kaip laisva visuomenė ši tauta neturės ateities. Todėl šiąnakt aš, didinga mano brangiųjų amerikiečių tylioji dauguma (great silent majority), prašau jūsų paramos“.

Šie du ideologiniai dėmenys - nusikalstama ir piktavalė politinių triukšmadarių mažuma gatvėse ir morali tylioji dauguma prie „sveikos“ ir „normalios“ šeimos židinių (t.y. televizijos ekranų), - buvo svarbūs ne tik pastarųjų dešimtmečių JAV respublikonų politikoje, bet reikšmingai kuria ir šiandienos Lietuvos naujųjų politinių konservatorių ir jų šalininkų partinę tapatybę bei moralinę vaizduotę.

Tokį demokratijos supratimą aš pavadinčiau minkštuoju autoritarizmu, kada žaidžiama demokratija, tačiau tuo pat metu politiniams oponentams, kaip žaidėjams, yra grasinama pašalinimu iš žaidimo. Minkštuoju vadinu todėl, jog politinės valios įgalinimui jis dar atvirai nesiekia karinių-represinių įstaigų pagalbos.
Vygandas Šiurkus

Tačiau tokia ideologiškai paranki visuomenės skirtis nėra politiškai neutrali. Ji ne tik grindžia Lietuvos naujųjų konservatorių „moralios politikos“ idealizmą, bet ir atskleidžia jų ypatingą demokratijos sampratą. Vis labiau nusiviliant tenka pastebėti, jog tokios skirties rėmuose demokratijos pamatiniu principu tampa ne visuotinis ir lygiateisis pilietinis dalyvavimas respublikoje, bet ideologinių šalininkų (tyliosios daugumos) mobilizacija kovai su valstybės ir tautos priešais. Jais paskelbiamos tautinei valstybei (ar moralinėms vertybėms) tariamai neištikimos įvairios politinės mažumos ar pavieniai asmenys. Tokį demokratijos supratimą aš pavadinčiau minkštuoju autoritarizmu, kada žaidžiama demokratija, tačiau tuo pat metu politiniams oponentams, kaip žaidėjams, yra grasinama pašalinimu iš žaidimo. Minkštuoju vadinu todėl, jog politinės valios įgalinimui jis dar atvirai nesiekia karinių-represinių įstaigų pagalbos.

Tačiau minkštojo autoritarizmo įtvirtinimui kai kurie Lietuvos konservatyvūs aktyvistai (-ės) šiandien pasitelkia ne tik įstatymdavystę, bet ir kritinės minties regimybe prisidengusį priešų demaskavimo žanrą žiniasklaidoje. Šioms tendencijoms kritiškai priešinantis būtina pabrėžti, jog pastarųjų metų politinis konservatizmas reikšmingai skiriasi nuo lietuviškojo kultūrinio konservatizmo, istoriškai siekiančio dar XVI a. antrąją pusę. Šiuo metu jį taip pat privalu skirti ir nuo kai kurių atvirai profašistinių pažiūrų Lietuvos politinių grupių, raginančių atsisakyti liberalios demokratijos apskritai. Tad kokie yra naujojo lietuviškojo politinio konservatizmo bruožai dabarties Lietuvoje?

Apie šeimos „nekalto prasidėjimo“ įstatymą

Paradoksalu, tačiau tenka pastebėti, jog Lietuvos neokonservatyviame tradicinių politinių ir moralinių vertybių gynime stinga pačios tradicijos. „Kaip žinia, „neutralus“ konservatizmas, užsiimantis esamų tradicijų ir institucijų sergėjimu, Lietuvoje neįmanomas dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, - sergėtinos tradicijos ir institucijos dar tik turi būti atkurtos, o veikiau – sukurtos iš naujo“, - 2000 metais savo viešame laiške žurnalo „Naujasis židinys-aidai“ redaktoriui rašė kultūrinės erudicijos nestokojantis aktyvus nūdienos neokonservatorius Mantas Adomėnas. Toliau laiške jis pabrėžė katalikų Bažnyčios vaidmenį naujoje politikoje: „Konservatyvusis projektas, leisdamas Bažnyčiai neatsisakyti nesikišimo į politiką laikysenos, įgalintų suformuluoti moralinius kriterijus politikos plotmėje, poliarizuoti politinį spektrą pasaulėžiūriniu aspektu, sukonkretindamas ligi šiol Bažnyčios gan abstrakčiai kartotą reikalavimą klausyti sąžinės balso konkrečiuose politiniuose pasirinkimuose ir apsisprendimuose“.

Grėsmingas visuomenės įrėminimas tarp bažnyčios vitražų ir kalėjimo grotų tyliąją daugumą tarsi perspėja, jog paremdama naujųjų konservatorių siūlomą šeimos politikos koncepciją ji tarsi žengs į visuotinį išganymą, priešingu atveju – į kriminalinį pragarą.
Vygandas Šiurkus

Konservatyvaus „revoliucingumo“ ir religinio galvojimo matmenys yra vieni kertinių naujųjų konservatorių taip vadinamoje „moralioje politikoje“. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Konstitucinės pataisos siekianti Lietuvos naujųjų konservatorių Valstybinė šeimos politikos koncepcija.

Šios koncepcijos revoliucinis tikslas – įstatymiškai sutapatinti šeimos ir vedybų įstaigas. Dar 2008 metų gegužį Tėvynės sąjungos frakcijos vardu kalbėjęs Andrius Kubilius spaudai pareiškė: „Galime galvoti, kaip pasirūpinti vienišomis moterimis, partneryste gyvenančiais žmonėmis, bet negalime vadinti tokių santykių šeima. Turime kažką daryti, nes dar po kelių metų ne santuokoje bus gimę ne 30, bet 60 proc. vaikų bei teks statyti naujus kalėjimus, į kuriuos, anot statistikos, dažniau patenka vienišų tėvų ar sugriuvusių šeimų vaikai. Gal hiperbolizuoju, bet esu įsitikinęs, kad tie, kurie šiandien piketuoja, jauni vyrai ir jaunos moterys, širdies gilumoje nori sukurti normalią, sveiką ir stiprią šeimą. Ir tikrai visiems to linkiu“.

Lygiai po trijų metų 2011 metų gegužį kitas Tėvynės sąjungos narys Egidijus Vareikis bauginančia statistika panašiai perspėjo visuomenę: „Statistika rodo, kad šeimos, kurios sekmadieniais lankosi bažnyčioje, vaidijasi ir mušasi žymiai rečiau. Kai sakau, kad geriau investuokime į bažnyčių statybą, o ne į kalėjimo, kai kam sukelia juoką, bet statistika rodo, jei eisite į bažnyčią, mušitės mažiau“.

Grėsmingas visuomenės įrėminimas tarp bažnyčios vitražų ir kalėjimo grotų tyliąją daugumą tarsi perspėja, jog paremdama naujųjų konservatorių siūlomą šeimos politikos koncepciją ji tarsi žengs į visuotinį išganymą, priešingu atveju – į kriminalinį pragarą. Todėl nenuostabu, jog Konstitucinį Teismą (KT), išaiškinusį, jog toks šeimos ir vedybų įstaigų sutapatinimas prieštarauja Lietuvos respublikos Konstitucijai, konservatoriai, triukšmingai kreipdamiesi į tariamą tyliąją daugumą, galėjo jį pavadinti „chunta“ ar neteisėtai politinę galią nusavinusiu sovietmečio „ponu“. Abu šie palyginimai KT patalpina anapus demokratinės santvarkos įstatymo ribų, prilygindama jį karinei diktatūrai ar okupaciniam režimui.

Tikrasis provincialumo bruožas būtent ir yra gebėjimas kitame matyti tiktai save. Tautiškumo bei patriotizmo retorika tampa ne tik psichoterapine saviįtaigos mantra, bet ir savus nuo svetimų, draugus nuo priešų atskiriančiu kiaurasamčiu.
Vygandas Šiurkus

Kaip ir nesantuokiniai vaikai, KT teisėjai neokonservatyvioje moralinėje vaizduotėje yra potencialūs nusikaltėliai. O kartu su jais ir visos piketuojančios triukšmingosios („nenormalios“ ir „nesveikos“) mažumos (ne paslaptis, jog viena iš šios šeimos politikos koncepcijos paskatų yra pasipriešinimas homoseksualių asmenų žmogaus teisių aktyvizmui).

Tai, jog tokia šeimos politika yra artimesnė autoritarinės Kinijos taip vadinamai „vieno vaiko“ politikai, o ne, pavyzdžiui, JAV prezidento George’o W. Busho administracijos šeimos politikai (nepritariančiai homoseksualių asmenų vedyboms), naujųjų Lietuvos konservatorių visiškai netrikdo. Šeimos institucija turi būti sukurta iš naujo, nepaisant to, jog šitaip valstybė brausis į privatų asmenų gyvenimą. Čia pasitalkina ir religinis galvojimas. „Nekaltas prasidėjimas“ (Immaculata Conceptio) tegalimas vyro ir moters santuokoje, todėl šeimą reikia ginti tokia koncepcija, kuri jos „nekaltą prasidėjimą“ įstatymo raidės griežtumu susietų su santuokos įstaiga.

Tokiuose įteisinto šventumo rėmuose net ir smurtas tampa pakenčiamas, nes santuokos tvermė yra svarbiausia, kadangi tik dėl jos tegali egzistuoti šeima. Taip neokonservatyvios „moralios politikos“ altorių šešėliuose atsiranda vietos ne tik šeimyninių vertybių idealizmui, bet ir autoritariškai Vingių Jono moralei („Mauči, boba, bo tuoj gauni į snukį“).

„Desovietizacinis“ Malleus Maleficarum, arba neokonservatyvieji kalbiniai žaidimai

Kitas minkštojo autoritarizmo pavyzdys yra neokonservatyvios politikos bei ideologijos šalinininkų (neišsitenkančių po partiniu Tėvynės sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų skėčiu) politinio dialogo su kitaminčiais (-ėmis) kultūra. Siekdami (-os) naujos tautinės revoliucijos bangos, neokonservatyvūs visuomenės kritikai (-ės) tyliąją daugumą nusavina Sąjūdžio dvasios reanimavimui. Tuo tarpu kairiųjų bei liberalų viešas kritinis žodis sukelia beveik egzorcistines konvulsijas ne tik lietuviškos žiniasklaidos bevardžių komentarų užkulisiuose, bet ir jos elitinėse scenose. Liberalai ir kairieji kaltinami moraliniu reliatyvizmu, tačiau pavienių asmenų ar grupių pasisakymai neokonservatorių savavališkai nureikšminami pritaikant juos saviems ideologiniams nusitaikymams. Atsakingos kritinės minties audinį keičia propagandiniai „iškirpk“ ir „priklijuok“ žodiniai koliažai. Liberali ir kairioji visuomenės kritika yra suprantama kaip išsityčiojimas iš patriotinių jausmų ir moralinių vertybių, tačiau jos vieton brukamas ideologinis priešų demaskavimas, arba tyliajai daugumai tariamus valstybės ir tautos niekdarius (-es) įskundžiantis pasmerkimas.

Etnocentirškai, ar net atvirai etnokratiškai, apsibrėžtos tautos, tautiškumo, tautinės valstybės, patriotizmo ir pan. idėjos yra skelbiamos imperatyviai, be argumentavimo, gąsdinant tarybinių kolaborantų (-čių) ar Europos sąjungos kaip kosmopolitinės biurokratijos, neva vykdančios nutautinimo politiką, baubais. Prieš tokio politinio kalbėjimo kritikus ir kritikes yra atsikertama nevengiant asmenybės įžeidinėjimų ar net atviro šmeižto. Savo garsioje knygoje „Postmodernus būvis“ filosofas Jeanas-Francois Lyotardas, rašydamas apie kalbinius žaidimus ir lemiančio sprendėjo teisę pasisavinusio žaidėjo aroganciją, reikšmingai pastebėjo: „Aš vadinu tokį elgesį teroristiniu (...). Terorą aš suprantu kaip veiksmingumą, įgyjamą pašalinant, ar grasinant pašalinti, žaidėją iš kalbinio žaidimo, kuriame jie abu dalyvauja. Jis yra arba nutildomas, arba nuolaidžiai sutinka, tik ne dėl to, jog jo [argumentai] paneigiami, bet dėl to, jog jo galėjimui dalyvauti yra grasinama (esama daug būdų, kaip sutrukdyti kitam žaisti)“. Šiandien Lietuvoje tokia sprendėjo arogancija būdinga nevienam (-ai) neokonservatyviai galvojančiam (-iai) politiniam komentatoriui (-ei).

Neokonservatyvaus minkštojo autoritarizmo šešėlis visada gali tapti puikia priedanga radikalesniems jo pavidalams subręsti. Todėl ir minkštieji autoritarizmo pavidalai privalo būti atmesti kaip nedemokratiški ir priešiški atviram politiniam dialogui.
Vygandas Šiurkus

Apie tai primena pastaruoju metu lietuviškoje žiniasklaidoje pasirodantys savavališkos (ir dažnai nepagrįstos) simbolinės „desovietizacijos“ išpuoliai prieš iškilias Lietuvos politikos ir kultūros asmenybes, ar visuomenines bei kultūrines organizacijas. Apsiribosiu tik paminėjęs neseną prezidento Valdo Adamkaus ir Santaros-Šviesos bendruomenės apkaltinimą tariamai buvus sovietinės represinės sistemos bendradarbiais, KGB informatoriais ir pan. Tai labiau primena ankstyvos modernios Europos „Raganų kūjo“ laikų antieretiškas ar praėjusio amžiaus vidurio JAV respublikonų senatoriaus Josepho McCarthy antikomunistines raganų medžiokles, nei atsakingą ir argumentuotą tarybinio palikimo kritiką.

Tačiau kova prieš pjautuvą ir kūjį mosuojant ideologiniu raganų kūju byloja ne apie „moralią politiką“, bet apie dvigubų standartų moralę: kas smerktina sovietinėje propagandoje („liaudies priešų“ paieška ir jų fizinis sunaikinimas), tas leistina neokonservatyvioje („tautos priešų“ demaskavimas ir jų pašalinimas iš politinio dialogo).

Štai Europos sąjunga kaip globalizacinis iššūkis atkurtai Lietuvos valstybei atmetamas ne tiek dėl demokratiškumo trūkumo, bet dėl tariamų gyvybiškų grėsmių tautinei tapatybei. Klaustrofobiška pastanga išvengti neva ES primetamoje kosmopolitinėje „europiečio“ tapatybėje glūdinčio pavojaus Lietuvai virsti Europos provincija, neokonservatyvioje moralinėje vaizduotėje rungiasi su klaustrofilišku įkarščiu užsidaryti etnokultūrinėje gynybos tvirtovėje, kurios viduje pilietinė ištikimybė ir paklusimas „titulinei tautai“ yra hierarchiškai aukštesnėje padėtyje, nei „išorinis“ paklusimas šalies įstatymui ir Konstitucijai (lietuviškas nacionalinis „Jekyll & Hyde“ sindormas).

Tačiau tikrasis provincialumo bruožas būtent ir yra gebėjimas kitame matyti tiktai save. Tautiškumo bei patriotizmo retorika tampa ne tik psichoterapine saviįtaigos mantra, bet ir savus nuo svetimų, draugus nuo priešų atskiriančiu kiaurasamčiu. Šitaip labai lengva pavojingai nuklysti į grasinančius priešų įasmeninimo polinkius. Kada globalizacijos ir modernizacijos iššūkių abstrakcijos pamažu imamos versti į vidaus išdavikų bei išorės priešų sąvokomis kalbančią tarmę, demokratiškai visuomenei ima grėsti griežto ir karingo nacionalistinio autoritarizmo pavojai.

*** ***

Nepamirškime, jog tiek inkvizitorišką, tiek tarybinį terorą grindė baimė ir įtarinėjimai. Pastarieji neturi būti mūsų demokratinės politikos įrankiai. Žinoma, Lietuvos konservatyvių partijų parlamentarai nėra vieninteliai neokonservatyvaus mąstymo ir politikos skleidėjai šalyje, ar tiesiogiai atsakingi už kiekvieną nepartinį konservatyvų pasisakymą žiniasklaidoje. O ir pats neokonservatyvus galvojimas, nepaisant minėtų nuviliančių autoritarinių polinkių, nėra tapatus šalyje antidemokratinį kumštį grūmojančiam neonacizmui. Tačiau tai nėra ir visiškai nesusisiekiantys indai.

Šiame politiniame akiratyje lyg astronominėje juodojoje skylėje netruks pradingti ir pati respublika, kaip kad ji jau yra pradingusi neokonservatyvios „Fidesz“ partijos sukurtoje Vengrijos konstitucijoje, kurią atvirai parėmė nemaža dalis Lietuvos parlamento neokonservatorių.
Vygandas Šiurkus

Neokonservatyvaus minkštojo autoritarizmo šešėlis visada gali tapti puikia priedanga radikalesniems jo pavidalams subręsti. Todėl ir minkštieji autoritarizmo pavidalai privalo būti atmesti kaip nedemokratiški ir priešiški atviram politiniam dialogui. Kaip lygiateisis ir lygiavertis laisvo politinio dialogo partneris, konservatizmas neprivalo būti autoritariškas.

Moralinės arogancijos nestokojantis visuomenės skirstymas į tyliąją „moralinę“ daugumą ir valstybei neištikimas bei kenksmingas mažumas nurodo ne į socialinę tikrovę, bet į bauginimų taktikomis grįstą neokonservatyvios tapatybės kūrimą. Pastaroji yra paranki įsigalinant ar išlaikant padėtį politinės galios hierarchijoje. Tačiau tokia skirtis nesteigia paties politinio dialogo, nukreipto demokratinės santvarkos pagrindų kasdieniniam patvirtinimui.

Tokioje ideologinėje matricoje mažumomis paskelbtas grupes ar pavienius asmenis neokonservatyvių įstatymdavių akylai sergima tylioji dauguma išveja iš respublikos, kaip kad menininikai buvo išvaryti iš Platono valstybės. Tačiau šiame politiniame akiratyje lyg astronominėje juodojoje skylėje netruks pradingti ir pati respublika, kaip kad ji jau yra pradingusi neokonservatyvios „Fidesz“ partijos sukurtoje Vengrijos konstitucijoje, kurią atvirai parėmė nemaža dalis Lietuvos parlamento neokonservatorių. Šitaip minkštasis autoritarizmas gali tapti demokratinės respublikos savinaikos pradžia. Quo vadimus?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mama parodė, ką Turkijoje siaučiantis virusas padarė jos vaikui: oda luposi gabalais (12)

Turkij os turizmui – neramios dienos. Nuo liepos vidurio nesiliauja pranešimai apie Koksaki...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti uz centus (83)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

Ministerija nenori tylėti apie 404 eurų algą mokytojams: uždirba kur kas daugiau (293)

Po to, kai DELFI paviešino skaičius, kiek mokytojų Lietuvoje trūksta iki mokslo metų pradžios...

„WikiLeaks“ atsisakė publikuoti slaptą informaciją apie Rusijos valdžią (29)

Pačiame pernykštės JAV prezidento rinkimų kampanijos įkarštyje nutekintą medžiagą...

Išnarpliojo, ką slepia politikų apranga (2)

Statistinis šiuolaikinio politiko portretas – vidutinio amžiaus vyras, vilkintis kuklų,...

„Oze“ vietoj „Prismos“ įsikurs „Maxima“ (25)

Lietuviškas prekybos tinklas „ Maxima “ laimėjo derybas dėl iš Lietuvos pasitraukusio prekybos...

Policija ieško į susišaudymą Vilniuje, kaip įtariama, įsivėlusio O. Pikul-Jasaitienės brolio (70)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis,...

Niekada nesiskolinusią moterį užgriuvo solidi skola (5)

Viena Raguvėlės miestelio gyventoja gyvena kaip ant adatų. Dar liepos pabaigoje ji gavo...

Bankas įspėja – daliai klientų paslaugų įkainiai didės (124)

Pristatant šiemetinę naujovę – pagrindinių bankinių paslaugų krepšelį – buvo žadama, kad...

„Via Baltica“ rekonstrukcija: kelininkai ir gyventojai iškasė karo kirvį (34)

Planas rekonstruoti „ Via Baltica “ kelyje esančias sankryžas sukėlė didelį kai kurių...