Advokato teisės ir pareigos, įtvirtintos mūsų baudžiamojo proceso kodekse, pamažu tampa teisės istorikų ir teoretikų aptarimo dalyku: štai, praeitame tūkstantmetyje egzistavo toks baudžiamasis procesas, jame buvo numatytos asmens teisės, kai kurios netgi įrašytos į valstybių Konstitucijas, kaip nekaltumo prezumpcija, teisė į gynybą…
Vytautas Sirvydis
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Kadangi Rasa Karaliūtė savo straipsnyje (2010-11-24, “Pavogti daiktai, I. Jurgelevičiūtė ir piaras”) jau paaiškino, kas yra piaras, o dėl terminologijos nesu linkęs su šio straipsnio autore ginčytis, turiu skaitytojams paaiškinti, kas gi, mano nuomone, atsitiko tokio ypatingai naujo, jog su I. Jurgelevičiūtės byla baudžiamasis procesas, įtariamojo teisės ir advokato pareigos iš esmės pasikeitė. Naudosiu R. Karaliūtės terminologiją, kuri nėra įprasta ir nenaudojama teisinėje terminijoje, bet šiuo atveju turime reikalo ne su teisiniais procesais, todėl teks operuoti autorės pasirinktomis „piaro“ ir „piarščikų“ savokomis.

Mūsų Baudžiamojo proceso kodekse yra įtvirtinta, jog ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini (LR BPK 177 straipsnio 1dalis). Yra išlyga, jog prokuroras turi teisę disponuoti tokiais duomenimis, tačiau kaip tik ši baudžiamojo proceso nuostata bus prisidėjusi ir prie Generalinių Prokurorų kaitos (Kedžio byla ir šios bylos piarinis fonas). Dabar naujasis (jeigu jį vis dar galima laikyti nauju) generalinis prokuroras bando įvykdyti prezidentės reikalavimą sukurti šios normos taikymo rekomendacijas, kurios turėtų paaiškinti, kokius ikiteisminio tyrimo duomenis galima skelbti, o kokius ne, koks yra nekaltumo prezumpcijos ir visuomenės teisės žinoti santykis.

Nekaltumo prezumpcijos požiūriu mano ginamoji jokiu būdu negali būti laikoma kalta (nėra paskelbtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis), apie įrodymus kalbėti ankstoka, nes byla teismo dar nepasiekė, kalbėti apie tokių įrodymų neginčijamumą pernelyg drąsu, juolab ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, o I. Jurgelevičiūtė buvo nuteista dar ano šeštadienio naktį, net įtarimų jai nepareiškus.
Vytautas Sirvydis

Prokurorai ir pareigūnai lyg jau ir suvokė, jog iki teismo nuosprendžio paskelbti asmenį kaltu nėra gero tono požymis, juolab ir Europos žmogaus teisių teismas dar 2000 m. spalio 10 d. sprendime vienoje byloje prieš Lietuvą yra pasisakęs: „41. Teismas primena, kad nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, yra vienas iš teisingo baudžiamojo proceso, kurio reikalauja 6 straipsnio 1 dalis, elementų. Ji bus pažeista, jei pareigūno teiginys, susijęs su asmeniu, kuriam pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimo, atspindi nuomonę, kad jis yra kaltas, prieš tai, kai tai buvo įrodyta pagal įstatymą. Pakanka, kad (net jei nėra jokių formalių išvadų) būtų tam tikri samprotavimai, leidžiantys daryti išvadą, kad pareigūnas laiko kaltinamąjį kaltu (žr., mutatis mutandis, Allenet de Ribemont v. France, no. 15175/89, 1995-02-10, Series A no. 308, § 35)“.

Tačiau, jeigu prokurorai ir pareigūnai suvokė, jog nekaltumo prezumpcijos pažeisti nevalia, tai tokie išankstiniai samprotavimai dėl kaltės dabar skamba ne iš prokurorų ar politikų lūpų, o iš visagalės žiniasklaidos atstovų, ir šiuo požiūriu R. Karaliūtė taip pat prisidėjo prie darnaus nekaltumo prezumpciją pažeidžiančiųjų choro, anksčiau laiko pripažindama mano ginamąją kalta: „...prigriebė dainininkę Irmą Jurgelevičiūtę ilgais piršteliais betraukiančią pažymėtus pinigėlius...“

Iš kur Jūs žinote, gerbiama straipsnio autore, kas ir ką prigriebė? Galima spręsti, jog iš to, kad „Policininkai sako: mes turime neginčijamų įrodymų“. Jūs matėte tuos, kaip pati vadinate, įrodymus? Nematėte. Straipsnio autorė, nebūdama prokurorė, kontroliuojanti šį ikiteisminį tyrimą ar tyrėja, daro išvadas iš to, ką jai (ar ne tiesiogiai jai, o kažkam) sako policininkai, ir tai, mano nuomone, yra ne kas kita, kaip būrimas iš kavos tirščių, įsiliejantis į bendrą viešosios erdvės piarinį kontekstą apie mano ginamosios asmeninį gyvenimą, jos ankstesnes santuokas, tikrus ar tariamus santykius su vedusiu vyru, kurie tikrai nėra teisinio ar juo labiau teisminio proceso dalykas.

Derėtų ypatingai atsargiai vertinti tokius policininkų sakymus, nes įrodymas yra ne lingvistinė, o teisinė samprata, todėl jai taikytina Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 2 dalies nuostata: ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Bet koks neginčijamumas, jeigu taip teigia policininkas, pats pažeidžiantis jau paminėtą imperatyvų proceso reikalavimą neskelbti ikiteisminio tyrimo duomenų (nesu nė iš vieno policininko to girdėjęs, betgi R. Karaliūtė žino geriau), nuteikia skeptiškai.

Žiūrim, ką turim: nekaltumo prezumpcijos požiūriu mano ginamoji jokiu būdu negali būti laikoma kalta (nėra paskelbtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis), apie įrodymus kalbėti ankstoka, nes byla teismo dar nepasiekė, kalbėti apie tokių įrodymų neginčijamumą pernelyg drąsu, juolab ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, o I. Jurgelevičiūtė buvo nuteista dar ano šeštadienio naktį, net įtarimų jai nepareiškus.

Tai naujausia baudžiamųjų bylų tyrimo ypatybė - baudžiamojo proceso atsisakoma visai, o teisingumo vykdymas, išimtinė teismų pareiga (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis), uzurpuojamas piarščikų . Geriausias to pavyzdys yra tas, jog I. Jurgelevičiūtės byloje, teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti nutarties dėl prokuroro pareiškimo (juo prašyta paskirti kardomąją priemonę – suėmimą), vienas interneto portalas dar iki tol, kol nutartį paskelbė teismas, išplatino pranešimą apie tai, kad I. Jurgelevičiūtė yra suimama dešimčiai parų.

Žinoma, toks paskelbimas visiškai neatitiko tikrovės, tačiau mąstau apie kitką: kodėl jis buvo išplatintas? Kokia priežastis konkrečiam žurnalistui atrodė tokia svarbi, jog jis nutarė paskelbti neatitinkančius tikrovės duomenis anksčiau laiko? (Minėto portalo garbei dera paminėti, kad vėliau ši žiniasklaidos priemonė paneigė tokį pranešimą.) Kas tai: naivus jaunatviškas maksimalizmas ir asmeninės pozicijos demonstravimas ar leidėjų nurodymo vykdymas, noras būti pirmuoju žiniasklaidos ruporu, nulėmęs neteisybės skelbimą? Kaip būtų tuo atveju, jeigu piarščikų paskelbta nutartis būtų sutapusi su teismo nutartimi?

Jeigu anksčiau baudžiamojo proceso specialistai diskutavo dėl ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme santykio, tai dabar visi ikiteisminio tyrimo akcentai buvo perkelti į viešąją erdvę, ir dar iki pranešimo apie įtarimą įteikimo pakeisti fanfarų pūtimu „pagavom, pagavom“. Kuomet ikiteisminio tyrimo, kaip baudžiamojo proceso stadijos, užduotis – surinkti kaltinančius ir teisinančius įrodymus modifikuojama į piarščikų teismą viešojoje erdvėje, tikram teismui jau nebėra ką veikti, kadangi verdiktas paskelbtas ne tik iki kaltinamojo akto surašymo, o dar iki pranešimo apie įtarimą pateikimo.

Vėliau, koks bebūtų tikrojo teismo nuosprendis – išteisinamasis, apkaltinamasis ar toks, kuriuo nutraukiama byla, jis niekuomet nenukonkuruos to ankstyvojo prisiekusiųjų piarščikų teismo verdikto. Čia, mano nuomone, slypi ir dalis nepasitikėjimo teismais problemos: garsiai ištrimituojama „pagavom, pagavom“, o vėliau paaiškėja, kad, galbūt, pagavo ne tą arba pagavo ne taip, tačiau visuomenė gaudytojų ir trimitininkų nekompetenciją perkelia teismams.

R. Karaliūtė reziumuoja: „Daug geriau sugauti vagį perdėm viešai nei negaudyti jo išvis“.

Negaliu sutikti su tokia pozicija. Joks tikslas priemonių nepateisina, o baudžiamajame procese netinkamas sugavimas nėra sugavimas.

Nors liaudies išmintis primygtinai prašo neišsižadėti trijų dalykų, vienas iš kurių – vieta, kurioje dalis piarščikų svajoja išvysti mano ginamąją, o kita liaudies išmintis sako, jog nereikėtų teisti, jei pats nenori būti nuteistas, tačiau tiems, kurie jau paskelbė nuosprendį I. Jurgelevičiūtei, žūrėkite čia.

Tačiau teisėjo karjera – ilga, sunki ir garbinga, reikalaujanti profesinės drąsos. Piarščiku būti paprasčiau, nuosprendžiai priimami ir paskelbiami žaibiškai, o apskundimo galimybė nenumatyta.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Akibrokštas: valstybinė įmonė savo patalpose atidarė paslaptingą viešbutį (99)

Palangos girininkijoje dirba ne vien tik miškininkai. Kaip išsiaiškino DELFI, jų ten mažuma....

Kaimynų prekybos tinklas ruošiasi galingam spurtui Lietuvoje (91)

Latvijos statybinių medžiagų ir buities prekių parduotuvių tinklo „ Depo “ prekybos tinklas...

Automobilių gamyboje – nauja aukso kasykla (5)

Autonomiški automobiliai gali drastiškai sumažinti aukų keliuose skaičių, apkarpyti suvartojamų...

Turkijoje turistus įbaugino siaučiantis virusas (12)

Viešumoje paniką sukėlė informacija apie Turkijoje siaučiantį Koksaki virusą ir jo sukeltos...

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (13)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko...

Atlikėja A. Vedrickaitė susilaukė pirmagimio ir jau išrinko vardą (7)

Žinoma atlikėja Augustė Vedrickaitė kartu su savo širdies draugu Marijumi Šeiboku susilaukė...

Pasižvalgė po azijietiško restorano užkulisius: retas europietis išdrįstų paragauti vietinių pasididžiavimu laikomų patiekalų (5)

Keliaudamas po Pietryčių Aziją sutikau tikrą azijietiškos virtuvės guru Josefą Sagemüllerį....

Šnekos apie emigraciją – tik žodžiai: likę Lietuvoje šie specialistai gauna ir 2 tūkst. eurų (87)

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenimis, visuomenėje plačiai paplitusi...

Archeologai patvirtino: pajūryje iš tiesų rastas kuršių piliakalnis (4)

Archeologiniai tyrimai patvirtina, kad praėjusią vasarą Pajūrio regioniniame parke, vos už kelių...

Sumaištis Olandijoje: radijo stoties pastate buvo laikomi įkaitai atnaujinta 11.07 (19)

Olandų radijo stotyje 3FM keli žmonės buvo paimti įkaitais. Apie tai ketvirtadienį pranešė...