V.Sinica. Meno cenzūra ir Kristaus išniekinimas

 (280)
Artėjant festivalio „Sirenos“ garsiausiai išreklamuotai detalei – italo Romeo Castellucci spektakliui „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, suspėta pasmerkti ir patį renginį, ir visus jo kritikus. Kuo toliau, tuo radikalesnėmis formomis.
Vytautas Sinica
Vytautas Sinica
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Nors viena pagrindinių kritikos strėlių Kristaus simbolio gynėjams yra pastarųjų nenorėjimas susėsti ir diskutuoti, regis, būtent kita pusė visiškai nenuosekliai atsisako net mėginti suprasti tiek įžeistųjų reikalavimus, tiek argumentus. 

Pasklidus žiniai apie būsimą spektaklį ir jo turinį, skirtinguose visuomenės sluoksniuose kilo panaši reakcija: 1) Seime pasiūlyta pora rezoliucijų  (viena siūlanti uždrausti spektaklį, kita masinė, tik kviečianti jį boikotuoti), 2) du iš aukščiausių šalies vadovų – Seimo pirmininkė ir premjeras – paskatino Arūną Gelūną įvertinti spektaklio atitikimą įstatymams ir prabilo apie autorių atsakomybę; 3) viešai spektaklį pasmerkė dalis meno ir kultūros atstovų, tarp kurių kategoriškiausiai pasisakė, ko gero, maestro Saulius Sondeckis, 4) ironišką pajuoką išsakė prof. Vytautas Landsbergis, 5) oficialų kvietimą priešintis Kristaus atvaizdo išniekinimui paskelbė šalies Katalikų Bažnyčios vadovai – Vyskupų konferencija ir Vilniaus arkivyskupija, 6) daugiau nei 1000 gyventojų pasirašė kreipimąsi, kviečiantį atšaukti spektaklio rodymą, 7) galiausiai ketvirtadienį jaunimo grupelės protestavo prie nacionalinio dramos teatro, Vilniaus miesto savivaldybės ir LR Kultūros ministerijos, 8) o šeštadienį rengiama protesto akcija prie nacionalinio dramos teatro. 

Kaip reakcija į šias įvairių visuomenės grupių nepasitenkimo apraiškas pasirodė ne vienas spektaklį ginantis straipsnis. Gaila, tačiau kartais parašytas isteriška ir į jokius kultūros rėmus nesutelpančia forma, kaip kad savo tinklaraštyje pasielgė Artūras Račas. Žvelgiant į protestą smerkiančiųjų tekstus bei oficialių spektaklio gynėjų pasisakymus, nesunku suprasti, kad klausimas apie spektaklio rodymą iš tiesų yra daug platesnio esminio klausimo apie demokratinės visuomenės sugyvenimą išraiška, o spektaklio šalininkai neretai nesupranta, kuo nepatenkinti jo kritikai. Ypač kai vienu metu juos kaltina ir priešrinkimiais politiniais tikslais, ir religiniu fundamentalizmu bei nesusivokimu gyvenamajame laike – sunkoka rasti du labiau nesuderinamus bruožus. 


Ką norima uždrausti?

Kaip skelbė ketvirtadienio protestuotojų plakatai, „yra dalykų, kurių nevalia dergti niekam. Nei už privačias, nei už valstybės lėšas“. Tokiais dalykais spektaklio priešininkai laiko toli gražu ne vien Kristaus atvaizdą. Geriausia analogija – tėvas, motina, tėvynė. Pirmieji, nes kiekvienam nuosekliai tikinčiajam Dievas (o Kristus yra Dievas) yra jo tėvas lygiai kaip žemiškasis tėvas yra biologine prasme. To lengva nesuprasti ir išsityčioti, nes su trupučiu refleksijos ne taip sunku suvokti, jog jei kažkas taip jaučiasi, nesvarbu dėl kokių priežasčių, tai Kristaus atvaizdo niekinimas prilygsta tikinčiojo tėvų atvaizdo niekinimui. Martynas Budraitis žurnalistei atsakė, kad sutiktų, jog gilesnės meninės prasmės tikslais būtų atitinkamai elgiamasi su jo motinos atvaizdu. Kad ir ką apie tai mano motina, tai teatro direktoriaus pasirinkimas. Palaikantieji spektaklį, norėdami būti nuoseklūs, turėtų padaryti tokį patį. 

Tiems, kam nepriimtinas tokio spektaklio rodymas, lygiai smerkia ir pasityčiojimą iš bet kurios kitos religijos simbolių – nesvarbu, ar tai islamas, budizmas, judaizmas ar kuri kita. To suvokimas leidžia suprasti ir tai, kodėl spektakliu piktinasi ne vien krikščionys.
Vytautas Sinica

Tikėjimas – tai ypač intymi ir betarpiška, su politinėmis pažiūromis ar kuo panašiu nepalyginama tapatybės dalis. Kaip nurodo teisininkas V.Malinauskas: „Galiu gerbti žmogų, kuris laikosi, tarkim, komunistinių pažiūrų, bet nebūtinai gerbiu tą ideologiją, jo pažiūras. Tai du skirtingi dalykai. Tačiau, kai tu niekini su tikėjimu susijusius dalykus, kartu niekini ir patį žmogų”. Tą suvokti gali – ir turėtų – visai nebūtinai katalikai. Kaip ne vien katalikai protestavo ketvirtadienį ir pasirašė piliečių kreipimąsi ministrui A.Gelūnui. Spektaklis nederamas ne todėl, kad įžeidžia krikščionių simbolį. Jis nederamas, nes įžeidžia tikėjimo simbolį. Nors statistiškai Romos katalikų Lietuvoje absoliuti dauguma ir jie turi pagrįstą teisę piktintis, pasipiktinimo objektas čia susijęs ne su konkrečia religija, o su nepagarba religiniams jausmams apskritai.

Čia slypi didelė klaida, padaryta tiek Lietuvos liberalaus jaunimo, tiek pavienių komentatorių, besijuokiančių iš tariamo spektaklio priešininkų nenuoseklumo: esą jie neseniai smerkė musulmonų reakciją į jų tikėjimą įžeidusį filmą, o dabar patys elgiasi lygiai taip pat. Iš musulmonų juokėsi ar juos smerkė už reakcijos priežastis nebent tie, kurie nematydami problemos juokiasi ir dabar. Tiems, kam nepriimtinas tokio spektaklio rodymas, lygiai smerkia ir pasityčiojimą iš bet kurios kitos religijos simbolių – nesvarbu, ar tai islamas, budizmas, judaizmas ar kuri kita. To suvokimas leidžia suprasti ir tai, kodėl spektakliu piktinasi ne vien krikščionys. 

Bet kokius religinius jausmus turintys ar bent empatiškai juos suprasti pajėgūs piliečiai kartu suvokia, jog Kristaus vietoje gali būti bet kurios kitos religijos simbolis, o jo išniekinimas bus lygiai toks pats nepriimtinas. Tokiu nuoseklumu negali pasigirti NK95 atstovai, suskubę protestuoti ir smerkti VU rengtą parodą darbų autoriaus, kuris yra paskelbęs antisemitizmu ir priešiškumu homoseksualams apkaltintų darbų. Taigi draudžiant nieko neįžeidžiančius darbus autoriaus, kuris anksčiau yra paskelbęs kitų konkrečias visuomenės grupes įžeidusių darbų, sugebama neįžvelgti nieko blogo tame, jog būtent šiuo spektakliu, o ne kokiu ankstesniu darbu jo autoriaus biografijoje, įžeidžiama daugybė Lietuvos tikinčiųjų. 


Techninės detalės ir dialogo panacėja

Galiausiai prabilta apie tai, kad jei ir negalima žeisti tikinčiųjų religinių jausmų, tai protestai nepagrįsti dar mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, negalima kritikuoti meno kūrinio, prieš tai jo viso nepamačius. Antra, Romeo Castellucci darbe esą Kristaus atvaizdas sudarkomas visai ne išmatomis – tai neva neatsakingos žiniasklaidos melas skandalui sukurti, o kuo drabstomasi spektaklyje lieka paslaptis. Abi pastabos nepagrįstos, ir nesunku paaiškinti kodėl. Kvietimai „viduramžiuose užstrigusiems protestuotojams“ pirma patiems pamatyti spektaklį atsilieka lygiai tiek, kiek gyvuoja internetas. „Youtube“ svetainėje lengvai prieinama ne vien Kristaus atvaizdo užmėtymo scena, bet ir kitos, neužkliūvančios, išmatomis persunktos scenos bei galutinis Kristaus atvaizdas po viso užmėtymo ir srutų plūdimo iš akių. Meno laisvės apologetai primena, kad jokio kūrinio negalima vertinti dalimis, o tik kaip visumą, pažintis su kuria galimai leistų suprasti gilesnę, egzistencinius klausimus keliančią spektaklio prasmę. 

Sakralus religinių simbolių pobūdis reiškia, kad jų negalima naudoti reklamos, šokiravimo ar net metaforiško idėjos perteikimo iš jų išsityčiojant ar dar kokiais puikiausiais tikslais.
Vytautas Sinica

Tačiau prieštaraujantieji smerkia ne visą spektaklį ar potencialią jo gelminę idėją. Ji šiuo atveju nėra įdomi. Sakralus religinių simbolių pobūdis reiškia, kad jų negalima naudoti reklamos, šokiravimo ar net metaforiško idėjos perteikimo iš jų išsityčiojant ar dar kokiais puikiausiais tikslais. Pats sakralumas nurodo į tokių simbolių netinkamumą instrumentiniam panaudojimui (buitinis pavyzdys – teismo uždrausta alaus reklama, kurioje katalikų maldos žodžiais buvo kviečiama gerti reklamuojamą alų). Žinoma, didelei visuomenės daliai tie simboliai visai nesakralūs. Bet jei skelbiamės gyvenantys demokratiškoje visuomenėje, tai galime suprasti ne vien mąstančius kaip mes patys, o ir kitų įsitikinimų žmones. Jei jie žeidžiami – o tai aukščiausiu instituciniu lygiu paskelbė Vyskupų konferencija – likusi visuomenės dalis gali arba susilaikyti nuo tyčiojimosi iš to, ko pati nepatiria ir nesupranta, arba to imtis bet kuriuo atveju. Bet tada reikėtų susilaikyti nuo apeliavimų į supratimą, koncensusą ir demokratinę visuomenę pasirinktinai tik tada, kai tai naudinga jiems patiems. Taigi net geriausia spektaklio idėja šiuo atveju tiesiog nėra tikslas, pateisinantis priemonę.

Ne mažiau keistos ir diskusijos apie tai, kas iš tikrųjų mėtoma į Kristaus atvaizdą ir srūva iš jo akių. Iš esmės neturi reikšmės, išmatos tai ar ne išmatos, srutos ar tik vizualizacija, paveikslui kaip tokiam spektaklio metu kas nors atsitinka ar ne. Kaip leidžia suprasti „The Guardian“ recenzija, mėtomasi cheminių medžiagų mišiniu, kurio savybės, kvapas ir konsistencija, panašios į išmatų. Bet kuriuo atveju, kas bebūtų naudojama atvaizdo išniekinimui, kurį atvirai neigia Nacionalinio dramos teatro direktorius, spektaklyje svarbu tik tai, kuo tai atrodo ir yra pateikiama žiūrovui. Tai vaizdinio, o ne daikto tikrovė. Netikros išmatos ir netikras paveikslas, tačiau tikroviškas vaizdinys, jog Kristaus atvaizdas apmėtomas išmatomis ar, tebūnie, nors ir akmenimis. Išniekinimo vaizdinys yra lygiai toks pats išniekinimas, nepriklausomai nuo jokių techninių detalių ir gelminių prasmių, kurias tokiais veiksmais mėginama atskleisti. 

Spektaklio šalininkai siūlo ateiti pažiūrėti pastatymo ir tada susėsti diskusijai. Kvietimas diskusijai mūsų politiniame gyvenime vis labiau tampa tikruoju spektakliu, kai nepatenkintieji, susodinus juos prie diskusijų stalo, tik panaudojami jiems nepriimtinų veiksmų legitimacijai. Ne todėl, kad būtų įtikinami, o todėl, kad pats diskusijos faktas reiškia, kad stovima ant bendros prielaidų platformos, nuo kurios atsispiriant įmanoma diskutuoti.

Diskusija savaime yra ženklas, kad dėl kažko sutariama ir egzistuoja supratimas, pasirengimas nusileisti. Tačiau kvietimas patiems pasižiūrėti į jiems brangaus Kristaus atvaizdo išniekinimą ir tada po įvykusio nepriimtino fakto jį aptarti su autoriais nesukuria jokio pagrindo lygiai diskusijai. Ši galima tik tarp tų, kuriems spektaklis kaip meno kūrinys atrodo priimtinas. 

Turtinga išskyrų meno istorija ir saviraiškos laisvė

Karolinma Tomkevičiūtė savo tekste klausia, ar protestuotojai žino apie dešimtmečių senumo analogiškas meno formas pasaulyje? Taip, žino. Ir apie myžaluose panardintą, ir apie vemiantį Jėzų. Lina Žigelytė, ne taip seniai savo nuogą kūną viešoje vietoje išdažiusi vėliavos spalvomis, plojant NK95 ir jai prijaučiančiai publikai, bei pavadinusi tai meniniu performansu, primena ir apie daugiau tokių postmoderniojo meno pergalių. R.Castellucci spektaklis, autorės nusivylimu, jau nė neprovokuoja, nes seniausiai sukurti jos vardijami kūriniai „Gimdantis Dievas“, „Monumentas de Sadui“, „Excreta Fluroxum“ ir kiti.

Išniekinimo vaizdinys yra lygiai toks pats išniekinimas, nepriklausomai nuo jokių techninių detalių ir gelminių prasmių, kurias tokiais veiksmais mėginama atskleisti.
Vytautas Sinica

Prieš dešimtmečius jie kėlė pasipiktinimą ir sulaukė pasipriešinimo, tačiau dabar Vakaruose jau yra priimami kaip norma ir patenka į žodžio ir saviraiškos laisvės rėmus. Rėmų kaip ir nebėra, kyla mintis. Klaidinga. Kai žurnalistė paklausia teatro direktoriaus M.Budraičio, ar pateisintų žmogaus nužudymą kaip meno išraiškos formą, jis tai vadina demagogija. Tai dar už rėmų – gal moralinių, o gal jau tik teisinių. Tačiau šie rėmai niekuo neapsaugoti – prieš trisdešimt metų, kaip primena L.Žigelytė, demagogija būtų pavadinta ir mintis apie Kristaus užmėtymą išmatomis. Tegu ir stilizuotomis. Kiekvienas turtingos išmatų, myžalų, vėmalų ir srutų meno istorijos puslapis artina prie to, iš ko dar vakar juokėmės „demagogija“.

Būtent cenzūros ir saviraiškos laisvės kolizija yra galbūt įdomiausias viso ažiotažo dėl spektaklio aspektas. Viena vertus, piktinamasi pačia mintimi, jog galima apriboti, įrėminti ar (kaip labiausiai mėgsta sakyti meno laisvės šalininkai) cenzūruoti kūrėjo laisvę pasirinkti priemones savo kūrybos raiškai. Girdime palyginimus su sovietine cenzūra ir inkvizicija, spekuliacijas apie laukiančius knygų deginimus, jei leisime uždrausti šį spektaklį. 

Tačiau kita vertus, absoliuti žodžio ir saviraiškos laisvė yra paprasčiausias įsivaizdavimas. Jokia konstitucinė laisvė Lietuvoje nėra absoliuti pagal tą pačią Konstituciją. Net teisė į gyvybę turi konkrečias numatytas išimtis, leidžiančias, pavyzdžiui, gyvybės atėmimą sulaikant besipriešinantį nusikaltėlį ar savigynos tikslais. Juo labiau ribas turi saviraiškos laisvė. Geriausias to pavyzdys – draudimas tyčiotis iš valstybinių simbolių. Vėliavos ar Vyčio dergimas nesukeltų didelių diskusijų, nes visiems būtų aišku, jog tai įstatymo pažeidimas. Draudžiamas tiek Lietuvos, tiek bet kurios kitos šalies valstybinės simbolikos išniekinimas, nes tokių simbolių išniekinimas reiškia išpuolį prieš pačią valstybę. Tai akivaizdus menininko ar paprasto piliečio saviraiškos laisvės ribojimas, kurio tačiau niekas nekvestionuoja.

Kol kas tai tokia pati „demagogija“ M.Budraičio ir jo šalininkų lūpose, kas viena vertus, akivaizdžiai įrodo, kad žodžio laisvės apribojimai egzistuoja ir yra teisėti. Galima tai vadinti negatyviu cenzūros terminu ir net galima sakyti, kad cenzūra demokratinėje visuomenėje ir gyvybingoje valstybėje yra leistina ir net reikalinga, norint išvengti išpuolių, žeidžiančių valstybę ar konkrečias jos gyventojų grupes. Tolerancijos šaukliai turėtų pirmieji tai suprasti ir paaiškinti kitiems, tačiau religiniai tapatybės aspektai XXI a. Europoje vis rečiau susilaukia lygaus traktavimo. 

Spektaklio priešininkai, bent jau protestuojantys ir siuntę kreipimąsi spektaklio rodymo iniciatoriams, pabrėžtinai neprašo uždrausti paties spektaklio. Norima, kad Kristaus atvaizdas nebūtų naudojamas profaniškais tikslais ir niekinamas jokios minties perteikimui ar paprasčiausiai provokacijai dėmesiui pritraukti. Žinoma, mintis apie Kristaus atvaizdo pašalinimą iš tokio spektaklio daug kam kelia tik pašaipų juoką. Juk iš dainos žodžių, o iš spektaklio leitmotyvo neišimsi. Tačiau galima hipotetiškai pažiūrėti, kas liktų šiame spektaklyje, pašalinus šokiravimo ir provokacijos elementą. Neliktų, ko gero, nieko, ką pakviestų rodyti Nacionaliniame dramos teatre.
To supratimas apie spektaklį pasako daugiau nei visos kilusios ir dar laukiančios diskusijos. Kaip sakė maestro S.Sondeckis, teatrą bus galima ir reikės atkrikštyti, tačiau cenzūros rėmai, kurie, kaip tikiuosi, supratome, iš tiesų egzistuoja, neišvengiamai pasislinks arčiau to, ką šiandien vis dar su nuostaba vadiname demagogija.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Lietuvos pjūvis

Sekmadienio Evangelija. Brolių ginčas dėl palikimo (87)

Vienas žmogus iš minios tarė Jėzui: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą.“ Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“

V. Saldžiūnas. Atsakas terorizmui: koks jis turėtų būti ir kodėl jo nėra? (186)

Jeigu iš komentaro antraštės tikėjotės išgirsti paprastą, kaip greitas maistas suvartojamą atsakymą, teks nusivilti – tokio nėra. O ir būti negali.

I. Makaraitytė. Pasveikinkime „švarius“ Rusijos sportininkus. Ir Rusiją. Su pergale! (410)

Kokias aistras sukėlė Tarptautinio komiteto sprendimas leisti Rusijai dalyvauti Rio olimpiadoje! Nė vieno patenkinto. Vieni pyksta, kad apskritai leido, kiti – kad leido, bet ne visus. O štai Lietuvos Tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pasveikino sprendimą leisti Rusijos rinktinei dalyvauti Rio Olimpiadoje.

A. Užkalnis: Idiotų ramybė karo akivaizdoje (817)

Žinote tą žmogų, kurio namas jau dega? Jis turi arba gesinti, arba, griebęs vaikus ir artimuosius, bėgti lauk. Tačiau tas žmogus dėl įgimto kvailumo, kurio nepakeitė nei mokslai, nei patirtis, nei praeityje įsistatyti gumbai, elgiasi kitaip.

A. Bačiulis. Išliekime Trumpo žodžius bronzoje ir prikalkime šalia Busho žodžių ant Rotušės sienos (371)

Po JAV Respublikonų partijos kandidato prezidento rinkimuose Donaldo Trumpo žodžių apie pragmatiškus santykius su esamais Amerikos kariniais sąjungininkais vienus ištiko depresyvi isterija, kitus – šalto sveiko proto dušo sukelta optimizmo banga.