Tai visiškas apvertimas to, kuo tikėjo ir vadovavosi šios Europos tėvai – Robertas Schumanas, Konradas Adenaueris ir Alcide’as de Gasperi. Kita vertus, šie tėvai siekė federacijos, o ES dabar nenumaldomai juda šia linkme. Naujausia fiskalinės drausmės sutartis vėl suvaržo šalių suverenumą, o čia pat Lietuvos Seime steigiasi Europos federalistų sąjunga Lietuvoje, džiugiai sutinkanti tolesnę integraciją. Vis dėlto šie federalistai, kaip ir A.Merkel žodžiai, Schumaną priverstų apsiversti kape. Kas fundamentaliai ne taip su šiandien peršama federacija, atsako istorija.

Robertas Schumanas

Robertas Schumanas (1886-1963) buvo tikras europietis: gimė Liuksemburge, Vokietijos piliečių šeimoje, o pagal kilmę buvo prancūzas ir mokėjo visas šias kalbas. Būdamas Prancūzijos užsienio reikalų ministru, 1950-05-09 jis pasaulio spaudos atstovams pristatė kartu su Jeanu Monnet (1888-1979) parengtą planą sukurti bendrą Europos anglių ir plieno rinką, kurią kontroliuotų specialiai įsteigtos viršvalstybinės institucijos. Bendrai valdomi resursai turėjo atimti stimulą ir gebėjimą kariauti, o tai buvo esmingai svarbu ką tik karo nusiaubtai Europai. Kartu tai buvo nuoskaudų atsisakymas ir atsakomybės prisiėmimas, paleidęs iš uždaro keršto rato.

Vytautas Sinica
Žmogaus teisės, šiandien iškreiptos ir tapusios negatyvios laisvės forma, kyla iš to paties šaltinio, o geriausias to pavyzdys yra žmogaus teisė į orumą – krikščionybės iškeltą sampratą, pagrįstą žmogaus sukūrimu pagal Dievo atvaizdą ir dėl to nelygstama jo asmenybės verte.
Visi minėti Europos tėvai buvo giliai tikintys krikščionys demokratai, siekę būtent krikščioniškos Europos suvienijimo. Auklėtas katalikiška dvasia, vėliau studijavęs tomistinę filosofiją Schumanas priklausė krikščionių demokratų Parti Démocrate Populaire tarpukariu ir Mouvement républicain populaire Ketvirtosios respublikos metais. Katalikiška pasaulėžiūra iš esmės formavo jo politiką ir Europos integracijos viziją, kuri buvo paremta neotomistine filosofija ir atspindėjo XX a. popiežių krikščioniškos Europos vienybės siekius.

Federacija nei jam, nei K. Adenaueriui nebuvo savaiminis tikslas, o kaip ir demokratija buvo subordinuota krikščioniškos politikos sukūrimui. Tarpukariu Schumanas griežtai nepalaikė Europos suvienijimo siūlymų, nes tuo metu šalis valdė krikščioniškos Europos projektui nepalankios jėgos ir tokia sąjunga atrodė betikslė, blogiau, pražūtinga. Tik pokariu iškilus krikščionių demokratų partijoms imtasi integracijos siekio. Bažnyčios vaidmens svarbą jam rodo ir aktyvus nepritarimas 1905 m. Prancūzijoje priimtam valstybės ir Bažnyčios atskyrimo įstatymui.

Romos Bažnyčios nuosmukis ir pakilimas

Visa karta tokių pažiūrų politikų išaugo ne atsitiktinumo dėka. Katalikų Bažnyčiai XIX a. smogė sekuliarizacija, valstybių perimtas švietimas, tikėjimas mokslu, žmonių abejonė dieviškąja valdžios legitimacija. Šie procesai pabaigė darbą, kurio didžiausią dalį jau anksčiau padarė tikslinga milžiniško masto švietėjų antibažnytinė propaganda, žmones apgręžusi nuo moralinio Bažnyčios autoriteto ir paskatinusi pačius sau kelti vertybes ir tikslus.

XIV a. Viljamo Ockhamo pradėtas kurti negatyvios laisvės pasaulis via Moderna, šiuo laikotarpiu galutinai nugalėjo platoniškąjį objektyvios tiesos via Antique. Taip religija jau moderno pradžioje iš pradžių nepastebimai - nes išlaikė fasadinę įtaką - persikėlė iš visuomeninio gyvenimo, kur būti laikė savo misija, į asmeninio gyvenimo sferą. Valstybiniu lygmeniu 1870 m. katalikų Bažnyčia prarado dvi pagrindines savo atramas: suvienyta Italija inkorporavo Popiežiaus sritį, o suvienyta Vokietija nugalėjo Prancūziją, „vyriausiąją Šventojo Sosto dukrą“.

Iki Avinjono nelaisvės, su išlygomis iki reformacijos pokyčių popiežių leisti dokumentai Senajame žemyne veikė kaip įstatymai, o po jų tapo tiesiog teologine proza be politinės galios. 1870-ieji tapo tarsi lūžio tašku, savotišku paskutiniu lašu Švetojo Sosto kantrybės taurėje. Iki pat Benito Mussolini atėjimo į valdžią popiežiai buvo netekę ir valstybės, atmesti Benedikto XV prašymai priimti į Tautų Sąjungos susirinkimus. Intelektualinis atsinaujinimas Bažnyčiai buvo būtinas kaip reakcija ne tiek į savo politinės galios nuosmukį, kiek matomus moraliai pražūtingus modernėjimo padarinius.

Atsinaujinimą pradėjo popiežius Leonas XIII (1810-1903), kuriam valdant Bažnyčia pirmąkart iš aklos gynybos perėjo į savotišką puolimą, aktyvų veikimą prieš modernybę, pagrindine savo atrama pasirinkusi Tomo Akviniečio filosofiją. Enciklikoje „Aeterni Patris“ 1879 m. paskelbta, kad Tomo Akviniečio filosofija kaip priešybė Imanuelio Kanto mąstymui turėjo tapti uola, ant kurios atstatoma Romos Bažnyčia.

Per Pijaus X pontifikatą prieš I Pasaulinį karą pradėta kritikuoti modernizmą bei plačiai skleisti tomistinę filosofiją: visose kunigų seminarijose Akviniečio filosofijos studijos tapo privalomos, krikščioniškoji filosofija plito po pasaulietinius Europos universitetus. Bažnyčia aktyviai kišosi ir į politinius reikalus, sudarė milžinišką moralinį spaudimą (politinis buvo nebeįmanomas), privertusį nutraukti veiklą Bažnyčios mokymą po jos vardu iškraipiusias partijas. Prancūzija Trečiosios Respublikos metais taip pat atsigręžė į šį Bažnyčios mokymą ir tomizmas paplito šalies universitetinėse studijose. Ne išimtis šiame kontekste buvo ir R.Schumanas, pats lotyniškai studijavęs tomizmą ir internalizavęs Akviniečio mąstymą.

Popiežių vizija ir Bažnyčios vaidmuo

Šventojo sosto įtaka R. Schumano mąstymui ir tikslams rodo jo paties vertinimai: „Šventasis Sostas tapo geriausiu patarėju, kurio labiausiai klausoma, [kuris] savo didelio atgarsio sulaukusiais laiškais pasmerkė vieną po kito Hitlerį, Mussolinį ir Staliną, kai jie buvo savo galybės viršūnėje“. Schumanas teikė didelę reikšmę jo gyvenamo laikotarpio popiežių pasisakymams, o šie aktyviai skatino krikščioniškos Europos integracijos idėją. Charleso de Gaulle’io memuaruose rašoma, jog Pijus XII (1876-1958) jau per 1944 m. jų susitikimą išdėstė savo didįjį planą, apie galingos katalikiškos sąjungos kaip atsvaros grasančiam komunizmui sukūrimą.

Vytautas Sinica
Schumanas būtų visiškai nepatenkintas šių dienų Europa. Svarbiausias tikslas jam buvo vieningos Europos sugrįžimas prie krikščioniškų savo šaknų, tačiau Europa kryptingai žengė tolyn nuo jo per visą savo institucinės integracijos laikotarpį.
1945 m. kalėdiniame kreipimesi popiežius jau viešai kalbėjo apie tai, jog visi turi tapti „Romos piliečiais“ (atsigręžti į Dievą), o Bažnyčia, būdama iš prigimties viršnacionalinė, vaidinti svarbiausią vaidmenį Vakarų Europos suvienijime. Tvarka Europoje gali būti atkurta tik per sugrįžimą prie tikrosios krikščionybės tarp ir virš tautų. Dar po metų jis prabyla apie federacinio Šveicarijos modelio pritaikymą Europai. 1948-49 m. krikščionių demokratų (Schumano, Adenauerio ir Gasperi) įsitvirtinimas Europos šalių vyriausybėse atrodė tarsi popiežiaus planų pildymasis. Jų pačių veiksmai ir pasisakymai tai patvirtino tokiu akivaizdžiu mastu, jog Schumanui tekdavo viešai aiškintis, jog nėra popiežių marionetė.

Robertas Schumanas apie demokratiją kalbėjo su užsidegimu, tačiau visada pabrėžė, kad ji privalo būti krikščioniška („demokratija bus arba krikščioniška, arba jos nebus visai“). Pačius demokratijos idealus jis suvokia kylant iš krikščioniškosios žmogaus sampratos, todėl teigia, kad „demokratija už savo egzistavimą turi būti dėkinga krikščionybei“. Žmogaus teisės, šiandien iškreiptos ir tapusios negatyvios laisvės forma, kyla iš to paties šaltinio, o geriausias to pavyzdys yra žmogaus teisė į orumą – krikščionybės iškeltą sampratą, pagrįstą žmogaus sukūrimu pagal Dievo atvaizdą ir dėl to nelygstama jo asmenybės verte.

Šį ryšį supratusio R. Schumano praktinės išvados nuosekliai teikė Bažnyčiai didžiulę svarbą daugelyje sričių: „Palikti krikščionybei tik kulto apeigas ir geradarystę, vadinasi, visiškai nesuvokti ir smarkiai apriboti jos misiją. Krikščionybė, priešingai, moralinę pareigą siekia apibrėžti visose gyvenimo srityse“. Šį vaidmenį, kaip jau minėta, R. Schumanas Bažnyčiai stengėsi suteikti per savo į popiežių vizijas atsižvelgiančią politiką.

Kam vienyti Europą?

Šios politikos gelmines prielaidas, žinoma, lėmė ne popiežiai, o Europoje atgaivinto neotomistinio ugdymo įtaka. Nesunku surasti daugelį paralelių tarp Šv. Tomo Akviniečio filosofijos ir R. Schumano pasisakymų bei paties vieningos Europos projekto. Akvinietis atskyrė Bažnyčios ir valstybės valdžią pasaulietiniais klausimais, tačiau dvasios klausimais subordinavo valstybę Bažnyčiai, nes pastaroji siekia aukštesnės prigimties tikslo bonum supernature, o valstybė tik bendrojo gėrio (bonum commune).

Dar 1938 m. tekste „Liberté de l`Eglise“ Schumanas rašė praktiškai absoliučiai tą patį. Pagal Akvinietį, žmogus turi siekti draugystės su Dievu, o per tai pasiekti draugystę su visa žmonija. Šumanas savo apmąstymuose išaukštino tautų draugystę, krikščionybę kaip demokratijos pamatą ir net siūlė visoje Europoje perrašyti istorijos vadovėlius, tikslingai pabrėžiant tautų bendrumus ir vienodus siekius. Akvinietis buvo atstovas scholastų kartos, savo veikla ir mokymu sukūrusios pirmąją vieningą Europą XIII a., o R. Schumano karta kūrė antrąją.

Tai nėra sutapimas: šiai neotomizmo dvasioje išaugusiai kartai Akviniečio laikų intelektualiai ir dvasiškai vieningos XIII a. Europos pavyzdys buvo didžiausia siekiamybė, kurią mėginta atkurti naujomis pasikeitusiomis sąlygomis. Esminis pokytis šiai krikščioniškai vizijai buvo tai, kad Akviniečio karta gyvą krikščionybę prieš save turėjo kaip duotybę, o Europos tėvai suvokė, jog veikia sekuliarioje Europoje. Tai iš esmės pakeitė retoriką ir priemones: Europai suvienyti, net nekalbant apie jos „atkrikščioninimą“, reikėjo ekonominių paskatų, o būtent joms galimybę Schumanas įžvelgė pokario Europoje. Popiežius Pijus XII II pasaulinio karo išvakarėse kvietė į žmonių moralinės tvarkos atkūrimą, įvardindamas, kad tautas turi moraliai stiprinti ir vienyti gyvas tikėjimas. Tai svarbu R.Schumano Europos integracijos idėjos gimimui. Aukščiausias tikslas, Europos grįžimas prie Dievo, Schumano viltyse turėjo savaime artėti klestinčioje ir taikioje Europoje.

Iškreipta vizija

Vytautas Sinica
Pagal sumanymą, galutinis viršvalstybinės demokratijos pamatas turėjo ir, kaip kol kas matome, galėjo būti tik antgamtinis, tačiau tikėjimą praradusioje Europoje institucijoms belieka beviltiškai ieškoti alternatyvaus legitimacijos pagrindo.
Šiandien, žvelgiant paviršutiniškai, Europa išliko suvienyta ir net žymiai išsiplėtė. Nors R. Schumano karinės ir politinės integracijos vizijos iš pradžių buvo atmestos ilgainiui suvokiant poreikį ir veikiant persiliejimo efektui (vienos srities integravimui neišvengiamai tenka integruoti ir kitą) viršnacionalinis bendradarbiavimas persikėlė ir į politinę sritį. Veto teisė, kurią Schumanas laikė nesuderinama su savo kuriama struktūra, palaipsniui nyksta iš ES gyvenimo. Europa netapo federacija, tačiau integracijos lygis toks, kokio vargiai tikėtasi 1950-aisiais.

Vis dėlto Schumanas būtų visiškai nepatenkintas šių dienų Europa. Svarbiausias tikslas jam buvo vieningos Europos sugrįžimas prie krikščioniškų savo šaknų, tačiau Europa kryptingai žengė tolyn nuo jo per visą savo institucinės integracijos laikotarpį. Kaip rašo Žygimantas Pavilionis, „dabartinė ES vengia atsakyti į Bažnyčios keliamus klausimus, nes Europos Sąjungos institucijos iš esmės koncentruojasi tik į funkcinius klausimus – kaip pagerinti ES veikimą nesigilinant į šio veikimo vidinę, dvasinę prasmę“. Iš kitos pusės, neišpildytas liko ir Schumano priesakas nesikišti į tautines tapatybes kultūros srityje – tolerancijos ir lygių galimybių postulatai, apimdami įvairiausias visuomenės skirtis, vienareikšmiškai primetė sąlyginai naujoms (daugiausiai VRE regiono) ES šalims Vakarų valstybių vertybines normas. Griežtai tariant, tai ne R.Schumano, o J.Monnet Europos vizija.

Pamesta legitimacija

R.Schumanas tikėjo Europą vienijančiu pamatu ir kartu tikslu esant krikščionybę. Jis sakė, kad demokratas „negali susitaikyti su faktu, kad valstybė nuolat ignoruoja religiją, jai pateikia išankstinę priešišką arba paniekinamą nuomonę“ ir tvirtai laikėsi Leono XIII magisteriumo reikalavimo, kad katalikiškas politinis veiksmas, kokius jis jautėsi atliekantis, turi skatinti pilietinę sritį pripažinti tikėjimo tiesą, kas turėtų įvykti į tikėjimą atsivertus kiekybinei elektorato daugumai. Įvyko priešingai.

Visoje ES pagal R.Schumano ir Pijaus XII viziją susiformavo nebent tik principinis viršnacionališkumo mechanizmas, tačiau ši sistema tėra Europos fasadas, kurio pabrėžtinai baidėsi pats R. Schumanas. Pagal sumanymą, galutinis viršvalstybinės demokratijos pamatas turėjo ir, kaip kol kas matome, galėjo būti tik antgamtinis, tačiau tikėjimą praradusioje Europoje institucijoms belieka beviltiškai ieškoti alternatyvaus legitimacijos pagrindo. Šios paieškos nuolat virsta rizika uzurpuoti nacionalinių valstybių vaidmenį. Be aukštesnio bendrumo pamato suvokimo Schumano svajonė, kad visi europiečiai suvoktų bendrą reikalą ir įsisąmonintų buvimą vienos žmonijos dalimi, lieka neišpildyta.

Ne visada buvo taip. Nors jau R. Schumanas matė reikalą gaivinti tikėjimą, tuometinė Europa, o ypač jos elitas nebuvo praradę sakralumo jausmo. Tą labai gerai liudija Europos Sąjungos vėliavos kilmės istorija. Kaip teigia Europos Parlamento vicepirmininkas Mario Mauro, 12 žvaigždžių mėlyname fone simbolizuoja Mergelės Marijos, apsireiškusios Katerinai Laboure 1830 m., išvaizdą, o ne šalių narių skaičių. Mėlynai apsirengusią ir su 12 žvaigždžių vainiku Marijos skulptūrą ir dabar galima išvysti visos Europos bažnyčiose.

Vytautas Sinica
Į Europą šiandien plūsta tvirtai religingi didžiųjų Rytų konfesijų atstovai, tuo tarpu patys europiečiai, gerbdami jų religiją, nebeturi savosios. Tai pražūtinga asimetrija. Formaliai katalikiška Europa praktiškai yra sekuliari ir net ateistinė, o žmonės nežino, dėl ko gyvena, neturi vertybių, dėl kurių vertėtų mirti ar, dar svarbiau, gyventi.
Tokią vėliavos koncepciją per Europos Tarybos 1950 m. skelbtą konkursą paskelbė jo nugalėtojas A.Heitsas. Nėra abejonių, jog ši vėliava buvo patvirtinta sąmoningai suprantant jos simbolinę reikšmę tiek 1950, tiek 1983 metais, kai ją patvirtino ir Europos Parlamentas. 1985 m. visų Europos vyriausybių vadovai dar tvirtino šią vėliavą, tačiau 2004 m. Romoje į Europos Konstitucijos tekstą nebebuvo įtrauktas krikščioniškų Europos šaknų pripažinimas. Tai liudija paprastą tiesą: politinis projektas, turėjęs išgelbėti nuo religinės tragedijos, nebesugeba net suvokti jį pagimdžiusios idėjos.

Šio posūkio pasekmes aiškiausiai pateikia Josephas Ratzingeris, kalbantis apie Vakarų neapykantą sau, kai gėdijamasi savo istorijos ir kultūrinių šaknų, visiškai atsiveriama kitų kultūrų supratimui, tačiau kartu atsisakoma bet kokio savų bendrų vertybių pamato. Į Europą šiandien plūsta tvirtai religingi didžiųjų Rytų konfesijų atstovai, tuo tarpu patys europiečiai, gerbdami jų religiją, nebeturi savosios. Tai pražūtinga asimetrija. Formaliai katalikiška Europa praktiškai yra sekuliari ir net ateistinė, o žmonės nežino, dėl ko gyvena, neturi vertybių, dėl kurių vertėtų mirti ar, dar svarbiau, gyventi. Vargiai tokiomis galima pavadinti lygybę, žmogaus teises ar teisės viršenybę. Valentino Mitės žodžiais, nematantis transcendentinės savo ir savo kultūros egzistavimo prasmės žmogus neįžvelgia ir prasmės gimdyti panašius į save. ES nesuteikia, nes ir pati neturi civilizacinę stiprybę teikiančio istorinės misijos jausmo. Būtent šį jausmą kartu su taika ir gerove siekė atkurti R.Šchumanas, nes išlikimą užtikrina tik bendros vienijančios idėjos egzistavimas.

J.Monnet dėl kelių esminių priežasčių dažnai klaidingai laikomas tikruoju Schumano deklaracijos kūrėju. Tai lėmė ir Schumano nekentusio ir po jo valdžią perėmusio Ch. de Gaulle’io pastangos ištrinti iš istorijos bet kokius Schumano nuopelnus, ir paties Monnet parašyti memuarai ir Schumano siekių bei filosofijos neatitikimas vėlesniais dešimtmečiais radikaliai apsivertusiems Europos pamatams.

Tam tikra prasme ši populiari klaida pačios ES evoliucijos buvo paversta tiesa: ne Monnet sukūrė planą, bet pagal jį tas planas buvo išpildytas. Europos Sąjunga tapo daugiau funkciniu technokratiniu nei fundamentaliu politiniu dariniu. Roberto Schumano puoselėta Europa liko tik vizija, kurią demografinės ir kultūrinės krizės akivaizdoje vertėtų permąstyti iš naujo.