Žvelgiant iš korporacijų (ar jas valdančių oligarchų) pozicijų, ideali visuomenė turėtų būti sudaryta iš atskirų individų (žodis „piliečiai“ čia niekaip netinka), kurie puikiai paruošti efektyviai dirbti, gaminti ir kurti didelę pridėtinę vertę. Didžiąją sukurtos vertės dalį šie individai mielai atiduoda korporacijai, be to, gausiai vartoja ir skolinasi. Tai tiesiog idealūs darbuotojai, kuriuos profesinė mokykla išmokė efektyviai dirbti, kelti darbo našumą ir visai neišmokė kritiškai ar kūrybiškai mąstyti, kadangi originalumas ar nuomonių skirtumas gali kliudyti darbo vietos našumo kėlimui.

Tuo pačiu tokius individus lengva valdyti, jie paklusniai įgyja ir skleidžia korporacijų propaguojamą nuomonę, skonį, politinį lojalumą, vartotojo polinkius ir, būdami išimtinai vartotojais, nesuka sau galvos dėl socialinių valstybės problemų ar idealų. 

Vitalija Rudzkienė
Vartotojiškumas savo apogėjų pasiekia politinių rinkimų kampanijų metu, pasitelkiant gyventojų nuomonių apklausas. Rinkimų strategai skrupulingai išnagrinėja rinkėjų grupes, bet ne siekdami išsiaiškinti jų nuomones ar pageidavimus, o ištirti instinktyvias rinkėjų reakcijas į tam tikras situacijas.
Žvelgiant iš šių pozicijų, akivaizdu, kad korporacijai nereikia daug magistrų ir bakalaurų tam, kad ji turėtų sėkmingai funkcionuojančią ekonomiką. Ypač nereikalingi socialiniai mokslai – ekonomika, vadyba, teisė. Kam jaunuoliams reikalingos ekonomikos, finansų, asmeninių finansų, bankininkystės, rinkodaros žinios? Kuo žmogus daugiau žino, tuo jis geriau supranta situaciją, geba kritiškiau ją vertinti ir ieško teiginius grindžiančių ar paneigiančių faktų. Lengviau valdyti visuomenę, kurią sudaro ne piliečiai, o atskiri, menkai socialiai išsilavinę, vartotojai.

Britų mokslininkas Philipas Elliotas dar 1982 metais teigė, kad visuomenėje sparčiai vyksta piliečių visuomenės poslinkis link atskirų vartojančių individų, priklausančių korporaciniam pasauliui. Tarp piliečio ir vartotojo yra esminis skirtumas. Pilietis susijęs su tauta („Lietuvos valstybę kuria Tauta“ – Lietuvos Konstitucija) ir su Konstitucijoje apibrėžtomis teisėmis, pareigomis ir ryšiu su valstybe. Tuo tarpu „vartotojas“ neturi šaknų ir sąsajų, pagrindinė veikla yra rinkoje pateiktų prekių pasirinkimas ir įsigijimas. 

Žvelgiant iš demokratijos pozicijų, piliečiai sudaro bendruomenę, kurioje visi piliečiai yra lygūs, kas apibrėžiama kaip piliečių lygybė prieš įstatymą. Vartotojai negali būti „vartotojiškai lygūs“, kadangi vartojimo vertė susijusi su turimu turtu. Vartotojiškai visuomenei nebūdingi bendruomeniniai ryšiai, juos pakeičia surogatai (pvz., draugai elektroninėje erdvėje). Vartojimas iš esmės yra individualizuotas: rinka išskiria, o atskirais atvejais ir sukuria, didesnes ar mažesnes vartotojų grupes – pagal pajamas, lytį, amžių, skonius ir t.t. – ar net prisitaiko prie individualaus vartotojo. 

Vitalija Rudzkienė
Nesiekdami žinių ir išsilavinimo mes mažiname socialinį potencialą, mažiname savo galimybes suvokti mus supančią, greitai kintančią aplinką, galimybę rasti joje savo vietą ir lengvai tampame manipuliacijos objektais.
Vartotojiškumas savo apogėjų pasiekia politinių rinkimų kampanijų metu, pasitelkiant gyventojų nuomonių apklausas. Rinkimų strategai skrupulingai išnagrinėja rinkėjų grupes, bet ne siekdami išsiaiškinti jų nuomones ar pageidavimus, o ištirti instinktyvias rinkėjų reakcijas į tam tikras situacijas. Tada randami „ypač neigiami“ ir „ypač teigiami“ žodžiai, kurie įtraukiami į rinkimų kalbas ir reklamas (prisiminkime šūkį „nusipelnėme gyventi geriau“ be ekonominio pagrindimo, strategijos ar veiksmų plano).

Visiškai suformuluotos ir realiais skaičiavimais pagrįstos idėjos ir argumentai į vartotojus orientuotuose rinkimuose beveik nepateikiami. Dar daugiau, kadangi rinkėjai sumažinami iki jausmų ir impulsų sankaupų (rinkodaroje dar vadinamais „preferencijų rinkiniais“), tai tiesiog nelieka poreikio įtraukti į diskusijas loginius argumentus, skaičiais pagrįstus faktus, kurie dažniausiai įkyriai traktuojami kaip „pasenę“, „nešiuolaikiški“ ir pan. 

Kai socialinės problemos ir motyvuoti argumentai išnyksta iš viešosios erdvės, žmonėms tampa nebeįdomios viešųjų problemų diskusijos. Tada žiniasklaida iš viso išmeta laidas, kurios susiję su viešomis problemomis. Tokios diskusijos paniekinamai vadinamos „kalbančiomis galvomis“. Programose lieka tik emocingi vaizdai ir skandalingai pateikiamos personalijos (pvz., FNTT skandalas, pedofilijos istorijos, kriminalinės istorijos), kurie pakeičia socialines problemas (socialinį teisingumą, socialinę apsaugą, nedarbo mažinimą, sveikatos apsaugos kokybę, verslo skatinimą).
Prieš du dešimtmečius, kuriant Lietuvos valstybę, Konstitucijoje buvo įtvirtinta, kad kiekvienas gimęs vaikas ir jaunuolis turi teisę įgyti tokį žinių ir supratimo lygį, kuris padėtų realizuoti savo asmeninius tikslus ir sąmoningai dalyvauti valstybės valdyme. Nesiekdami žinių ir išsilavinimo mes mažiname socialinį potencialą, mažiname savo galimybes suvokti mus supančią, greitai kintančią aplinką, galimybę rasti joje savo vietą ir lengvai tampame manipuliacijos objektais. 

Vitalija Rudzkienė
Viena iš pagrindinių aukštojo mokslo problemų yra dalies studentų studijų motyvacijos ir žingeidumo stoka. Kaip rodo statistiniai duomenys, šiuolaikinėje visuomenėje mokslinės informacijos apimtis padvigubėja kas 10–15 metų.
Be abejonės, aukštojo mokslo sistema turi problemų, tačiau pasigirstantys teiginiai, kad bet kuris užsienio universitetas suteikia geresnes žinias ir kompetencijas yra tiesiog populistiniai ir niekuo nepagrįsti. Ir jau net neoriginalūs bei atsibodę. Didelė jaunuolių dalis užsienyje ieško ne studijų kokybės, o galimybės išmokti kalbą, užmegzti ryšius ir vėliau susirasti gerai apmokamą darbą. Iš esmės tai yra pradinė darbinės emigracijos stadija ir išgalvotais motyvais nederėtų žeminti savo valstybės universitetų.

Viena iš pagrindinių aukštojo mokslo problemų yra dalies studentų studijų motyvacijos ir žingeidumo stoka. Kaip rodo statistiniai duomenys, šiuolaikinėje visuomenėje mokslinės informacijos apimtis padvigubėja kas 10–15 metų. Dėstytojai deda daug pastangų kursų atnaujinimui, tačiau daugelyje Lietuvos universitetų paskaitos yra neprivalomos.
Apytuštės auditorijos paskaitų metu, menkai seminarams ir pratybos pasirengę studentai – dėstytojų kasdienybė, o kur dar dažnai ir nupirkti namų ar kursiniai darbai (ypač sunkiau įkandamuose technologiniuose moksluose). Visai tai sunkina žinių perteikimą, menkina dalies studentų įgyjamų žinių bagažą, tačiau nepaneigia aukštojo mokslo svarbos ir reikšmės, formuojant išsilavinusią, kritiškai mąstančią, bendruomenišką ir atsparią manipuliacijoms asmenybę.

Autorė dalyvauja Lietuvos mokslo tarybos remiame projekte „Piliečių ir vartotojų socialinio-ekonominio teisingumo suvokimo formavimo gairės“ (SIN-12005).