O gal net nebandome įsigyventi – tiesiog rūpinamės savo gyvenamuoju plotu ir viską aplinkui tais metrais matuojame, kaip kad daro mūsų žymieji architektai, nepaliaujamai darkantys Senamiestį ir renčiantys vis naujas mindauginių apartamentų „chruščiovkes“? Juk Vilnius dėl „išradingo“ vadovavimo jau visiškai praskolintas miestas, tad ir jo urbanistinė „kokybė“ niekaip negali gerėti. Tad klausimas – ar esame Vilniaus miesto verti vilniečiai?
Toks klausimas verčia svarstyti, kokia Vilniuje susiklostė miesto bendruomenė, kaip ji sugyvena su miestu ir jį valdo, kokia tos bendruomenės istorinė kultūrinė atmintis. Galima svarstyti ir kitą klausimą – ar Vilniaus gyventojai yra vilniečiai? Šie klausimai išveda į platesnių istorinių svarstymų lauką. Pradėkime nuo akivaizdžių dalykų. Vilnius stokoja istorinės miestelėnų bendruomenės, kuriai būtų būdinga sava istorinė kultūrinė atmintis ir savų gyvenimo būdų dermė.
Naujieji tarybiniai piliečiai buvo mokomi kratytis visokio istorinio, „buržuaziniu“ vadinamu paveldo, tad į miestą žvelgė kaip į gyvenamąją vietą, kur svarbiausia yra darbo vieta ir buities patogumai. Tad Vilniui, kaip ir kitiems „išvalytiems“ nuo istorinių bendruomenių miestams, teko pakelti ne tik karo, bet ir pokario griovimus. Beje, dauguma pokario urbanistų ir architektų – kaimų ir miestelių vaikai.
Ar greitai galima tapti miestiečiu? Drįstu manyti, jog miestelėnų luomui susiklostyti būtinas bendros istorinės kultūrinės atminties ir kultūrinės kūrybos vienijamas trijų keturių kartų gyvenimas. To gyvenimo šaknys ir ženklai – kapinėse. Pasižvalgykime, kiek siekia dabartinių vilniečių atmintis ir pamatysime, kad nedaug. Jų atmintis kreipia į kaimų ir miestelių kapines, į kurias ir patraukiama per Vėlines.
Miestai – kultūros ir civilizacijos kūrėjai. Juose rutuliojasi svarbiausios valstybinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės institucijos. Šiuo atžvilgiu kaimo žmogus ganėtinai skiriasi nuo miestiečio, ypač tokio, kuris išaugęs giliai siekiančios istorinės kultūrinės atminties aplinkoje. Tik per kartas įaugama į miestą ir tampama miesto civilizacijos kūrėjais. Miestas su visa savo istorija ir kultūra turi būti gimtas ne vienai kartai, kad jis deramai būtų valdomas ir puoselėjamas.
Tad Vilniaus miestas tiems atvykėliams – geriau ar blogiau išmoktas miestas. Todėl Vilniaus istorinis kultūrinis urbanistinis paveldas nebuvo ir kol kas dar nėra deramai įsisąmoninamas ir išgyvenamas – stokojama kultūrinės kūrybos galios ir sugebėjimų gaivinti jame nugulusius įvairių kultūrų ir su jomis susijusių atminčių sluoksnius. Ne tik sugebėjimų, bet ir per kartas išugdytos atsakomybės ir įpareigojančios pagarbos miestui jausenos. Stokojama dėkingumo už miesto dovanojamą galimybę jame gyventi ir įsigyventi į jo sukauptą istorinį kultūrinį urbanistinį paveldą, kuris ir teikia mums patį tikriausią europietiškumo bruožą. Suprantama, jei sugebame jį „priimti“.
Pažiūrėkime, kas ir kaip valdo Vilnių. Miestas valdomas atvykėlių, kaimuose ir miestelių „chruščiovkėse“ augusių žmonių. Jų tikslas – susikurti sau gerą gyvenimą. Ir kuo greičiau. Atvykėliams miestas – pirmiausia jų gyvenamoji vieta. Kai tik atsiranda galimybės, ta vieta kuriama pagal savo norus ir neskoningas fantazijas. O geriausios galimybės susikuriamos būnant valdžioje ar prie jos. Visas miesto valdytojams ir tvarkytojams būdingas istorinio kultūrinio urbanistinio paveldo akiratis – jau netarybiniai, o kapitalistiniai kvadratiniai gyvenamojo ar išnuomojamo ploto metrai. Jų veiklos rezultatai matyti daugelyje Vilniaus senamiesčio vietų, ypač Užupyje.
Kadangi didieji miestai yra kultūros ir civilizacijos kūrėjai, tai jie didžia dalimi nulemia ir valstybių raidos pobūdį, kokybinį valstybių „lygį“. Šiuo atžvilgiu mums labai nepasisekė net lyginant su mūsų Baltijos kaimynėmis. Juk nei Talinas, nei Ryga nebuvo po karo taip „išvalyti“. Tuose didmiesčiuose liko jų istorinių bendruomenių branduoliai, vienaip ar kitaip išlaikę istorinę kultūrinę atmintį ir miestelėnų gyvenimo būdo bruožus.
Tokios bendruomenės naujomis sąlygomis daug veiksmingiau valdo savo urbanistinę aplinką, įsijungia į europinius urbanistinių ryšių tinklus. Todėl tie miestai ir yra „didmiestiškesni“ už Vilnių, o valstybės – įgauna, sakytume, civilizacinį pranašumą. Tad ką daryti? Paprasčiausia yra susitaikyti su esama padėtimi ar net ja didžiuotis, įgyvendinant vis naujus pinigų plovimo projektus ir mojuojant tai vienu, tai kitu kokio BVP augimo skaičiuku.
Visai kas kita – įsisąmoninti paveldėtas civilizacines negales bei stoką ir suvokti jas kaip būtinus įveikti iššūkius. Iš „zuokinių“, „navickinių“, „rubikoninių“ ir kitokių „rujinių“ turime tapti Vilniaus vertais vilniečiais, antraip visos Lietuvoje kuriamos ilgalaikės raidos strategijos neišvengiamai laiduos mums paskutinę vietą Europos Sąjungoje pagal visus socialinius, taip pat gyvenimo kokybės rodiklius.