Visų pirmą, kolektyvinės, tautinės ar valstybinės atsakomybės nėra. Be to, vykstant Holokaustui, Lietuva buvo okupuota, o ir pati žydų naikinimo idėja gimė ne Lietuvoje, bet fašistinės Vokietijos vadovų galvose. Niekas visos vokiečių tautos fašistais ar žydšaudžiais iki šiol – praėjus daugiau nei pusei šimtmečio po karo – nevadina.
Tačiau sakyti, jog II-ojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nieko neįvyko ir mes esame nekalti, yra neteisinga. Faktas lieka faktu - Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje, aktyviai dalyvaujant lietuviams, buvo nušluota ištisa tautinė mažuma, turėjusi tokias pat teises gyventi Lietuvoje kaip ir lietuviai. Užteko būti žydu, jog būtum išvežtas į Osvencimą ar nužudytas Lietuvoje.
Žydų žudynėse aktyviai dalyvavo kai kurie lietuviai. Kodėl? Vienareikšmio atsakymo nėra. Viena pusė užima gynybinę poziciją, kita kaltina šiuo nusikaltimu visą tautą, klijuodama „žydšaudžių“ etiketę net ir tiems, kurie tuo metu nebuvo gimę. Praeities pakeiti neįmanoma, tačiau ją apmąstyti reikia.
Gimiau ir augau Šiaurės Lietuvoje, Linkuvoje 1957 m. Žydų jau seniai Linkuvoje nebuvo – miestelis buvo visiškai lietuviškas. Net nebūčiau žinojęs, jog čia ne taip seniai gyveno žydų bendruomenė, jei ne senelis, kuris ne vieną kartą pasakojo apie tai, kaip kaimynas Jonas karo pradžioje užsuko pas mus į svečius apsirengęs labai brangiu paltu. Kai senelis paklausė, kiek jis už tą paltą mokėjo, Jonas juokdamasis atsakė, jog jam tą paltą „Joškė mirdamas padovanojo“.
Mano senelis pasakojo, jog lietuviai prekeiviai „bargan“ niekada neparduodavo, bet žydams tokia prekyba nekėlė problemų. Galbūt viena žudynių priežasčių ir buvo siekis atsikratyti skolų nužudant skolintoją ir praturtėti pasigrobiant jo turtą. Nežinau, bet žvelgiant grynai žmogišku žvilgsniu, kaimynas žudė kaimyną.
Beje, lietuviai - ne išimtis. XX amžiaus pabaigoje Bosnijos serbai, kroatai ar musulmonai taip pat be skrupulų žudė kaimynus, kurių protėviai tame pačiame kaime gyveno kelis šimtus metų. Kai kas aiškina, jog tai valstietiškos psichologijos dalis, kai mirtis – ar gyvulio, ar žmogaus - priimama natūraliai, be sentimentų. Tačiau negaliu patikėti, jog valstietiška psichologija yra atsakymas į klausimą, kodėl Lietuvoje II-ojo pasaulinio karo pradžioje įvyko tai, kas įvyko. Juk mūsų kaime tik vienas tas Jonas dalyvavo žudant žydus.
Kitas klausimas - ar daug lietuvių dalyvavo gelbėjant žydus: savo kaimynus, mokyklos suolo draugus ir panašiai. Jeigu buvo nušluota visa žydų bendruomenė turbūt mažai. Nugalėjo negeras lietuviškas charakterio bruožas – niekur nesikišti, prieš kiekvieną poną nukelti kepurę, svarbu neužkliūti ir išlikti. Lietuvis kaimietis vengė „kištis į politiką“, bijojo imti paskolas iš banko (dažnai su pagrindu) ir sekmadienį stengdavosi nueiti į bažnyčią vardan sielos išgelbėjimo.
Kaltinti Lietuvos kaimą dėl žydų žudynių neteisinga ir kvaila. Vien „garsiojo“ Kauno garažo žudynės, apie kurias tiek daug rašoma Vakarų literatūroje, neleidžia daryti tokių išvadų. Turėjo būti kitos, gilesnės priežastys, kurias mes dar turime surasti bei suprasti. Gynybinė pozicija esą - nesame žydšaudžių tauta ir taškas - niekur neveda. Norėčiau suprasti, kas mūsų tautoje yra tokio, jog sunaikinome ištisą žydų tautinę mažumą. Neapmąsčius šio klausimo sunku suvokti praeitį bei kurti ateitį. Tai svarbiau mums patiems – lietuviams - nei kokiam nors Vyzentalio centrui, besivaikančiam nusenusius žydšaudžius po visą pasaulį.
Visų pirma, tie kaltieji suspėjo pasitraukti į Rytus kartu su Tarybine armija, o antra - Lietuvos piliečiai žydai buvo vežami į Sibirą be jokio gailesčio, kaip ir Lietuvos piliečiai lietuviai. Ar kai kurių žydų dalyvavimas įvedant Tarybų valdžią suteikė Jonui teisė nušauti Joškę ir nuvilkti nuo jo paltą? Kiek žinau, Joškė turėjo savo parduotuvę ir jokioje politikoje nedalyvavo. Kiek man pasakojo, Jonas nebuvo joks užkietėjęs lietuvių nacionalistas bei iki karo politikoje nedalyvavo.
Kodėl vis dėlto tokie jonai aktyviai dalyvavo Lietuvoje naikindami žydų tautinę mažumą, jos labai turtingą kultūrą, tuo pačiu nuskurdindami pačią Lietuvą? Neapgaudinėkime savęs. Lietuvoje, net ir dabar, kai joje gyvenančius žydus galima suskaičiuoti ant pirštų, antisemitizmas, ypač buitiniame lygyje, egzistuoja. Kai nežinoma, kuo paaiškinti vieną ar kitą reiškinį, visada grįžtama prie žydų – esą jie sukėlė ir ekonominę krizę, jie esą valdo Ameriką, esą Europos Sąjunga - žydų projektas ir taip toliau. Beje, jei DELFI pasirodo koks nors straipsnis, pasipila tiek antisemitinių komentarų, jog atrodo, jog tokie žmones kaip Jonas ir toliau yra greta mūsų.
Pabaigai grįžkime į Linkuvą. Vienoje miestelio pusėje yra senos žydų kapinės. Tarybiniais laikais jos buvo apleistos, dabar gražiai tvarkomos – ketami krūmai, pjaunama žolė. Bėda tik ta, jog nebėra aplinkui nei vieno žmogaus, kuris galėtų perskaityti, kas ant tų antkapių parašyta. Kitoje miestelio pusėje yra tai, kas Lietuvoje vadinama „žydų genocido vieta“. Senosiose žydų kapinėse buvau daug kartų, bet tik prieš porą metų nuvažiavau ten, kur ta bendruomenė buvo sunaikinta.
Žudynių vieta yra kitoje miestelio pusėje. Į ją veda žvyrkelis. Artėjant prie jos net automobilyje buvo jaučiamas kiaulidės tvaikas. Taip, vos keliasdešimt metrų nuo tos vietos, pažymėtos paminkliniu akmeniu, stūkso didžiulės kiaulidės. Aplinkui plyni laukai. Kas galėtų atsakyti į klausimą, kodėl kiaulidės buvo pastatytos būtent šioje vietoje? Jos išdygo tarybiniais laikais, bet vis dėlto Lietuvoje ir nemanau, jog koks nors Maskvos CK pareigūnas nurodė kolūkio pirmininkui būtent toje vietoje statyti kiaulides.
Sunku patikėti, jog tas pirmininkas tai padarė tyčia, norėdamas išniekinti sunaikintos bendruomenės atminimą – tam jam nebūtų užtekę proto. Matyt, paprasčiausiai jos buvo pastatytos ten, kur vedė geras kelias ir pakankamai toli nuo miestelio - kad nesijaustų jų keliamo tvaiko. Žydų bendruomenė jau buvo nužudyta ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Jos nebėra miestelio istorijoje bei žmonių mintyse.
Šiuo metu kiaulidžių kompleksą nupirko, atrodo, danai ir jį plečia dar labiau. Niekas nepasikeitė. Labiau nei liūdna, kai ne tik sunaikinama miestelio tautinė bendruomenė, bet ir jos atminimas išniekinamas po mirties. Tai Linkuvoje vyks kiekvieną dieną, kol nebus pagaliau suprasta, jog kiaulidėms ten - ne vieta.