V.Mitė. Žaliojo tilto skulptūros – išplautos istorinės atminties simbolis

Vilniaus Žaliojo tilto skulptūros tapo keistos kontroversijos objektu. Diskutuojama, ar jos yra mūsų istorinės atminties bei kultūros objektas, ar ne. Reikia jas pašalinti ar ne? Į ginčą net šaukiamos multikutūrizimo teorijos. Tačiau, mano nuomone, klausimas daug paprastesnis. Kodėl šis stalininės politinės agitacijos objektas, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po Nepriklausomybės paskelbimo, vis dar stovi Vilniaus centre, norom nenorom primindamas - „Mes vis dar su jumis, galbūt grįšime“.

Skulptūroms, pastatytoms 1952-ais metais jau seniai vieta Grūto parke. Ten nesunku nuvažiuoti ir pamatyti leninus, stalinus, Lietuvos kolaborantus. Beje šiemet gegužės mėnesį Vilniaus meras Vilius Navickas pareiškė, jog skulptūros turi „kultūrinę vertę.“ Įdomu kokią?

Jeigu šios skulptūros turi tokią vertę, gal reikėjo palikti Lietuvoje ir tarybinių laikų lozungus, sakykim „Tegyvuoja TSKP“ arba „Partija ir liaudis vieningos“ ir juos kas metai kruopščiai atnaujinti? Skulptūros turi lygiai tokią pat vertę kaip šie lozungai ar Gudaičio-Guzevičiaus knygos. Nei viena, nei kita nėra kultūros reiškiniai ir tuo labiau nėra Lietuvos istorinio palikimo dalis.

Išgabenti skulptūras į Grūto parką nėra nei brangu, nei techniškai sudėtinga, reikia tik politinės valios, kylančios iš savo pačių istorijos žinojimo. Neteisi kultūrologė Davoliūtė- Opgenorth, vadindama politikos apžvalgininką Vladimirą Laučių, pasiūliusi atsikratyti šios propagandinės bjaurasties, radikalu. Labai jau tampame „vakarietiški“ pačia blogąja to žodžio prasme.

Jeigu kas nors pasako akivaizdų dalyką, sakykim, jog kad du kart du yra keturi, jis netampa kategorišku radikalu. Net jei sako akivaizdžią tiesą – o galbūt vienam tai trys, o kitam penki? Vakaruose suvešėjusios politinio korektiškumo bei multikultūriškumo teorijos išplauna aiškias tiesas bei principus ir nebeaišku, kada diena, o kada naktis. Šių teorijų šalininkams viskas yra vertinga ir bet koks reiškinys tik praturtina kultūrą. Kai viskas yra teisinga ir vertinga, nebelieka tiesos kaip tokios, o istorija bei kultūra tampa išplauta įdomių vienodai reikšmingų (arba nereikšmingų) faktų kratiniu.

Tačiau grįžkime prie Žaliojo tilto skulptūrų. Estai daug sudėtingesnėje situacijoje pasielgė ryžtingiau. 2007-ais metais balandžio mėnesį iš Talino centro buvo pašalintas memorialas tarybiniams kariams „išvaduotojams“, o palaikai (Žaliojo tilto skulptūros neslepia jokių palaikų) kartu su memorialu buvo perkelti į tarybinių karių kapines Taline. Neapsieita be klyksmų bei susirėmimų, didele dalimi organizuotų Kremliaus, bet estai savo sumanymą įgyvendino, parodydami, kas yra šios šalies šeimininkas.

Su buvusių okupantų simboliais nebuvo didelių problemų ir anksčiau. Vilniuje XX amžiaus pradžioje subyrėjus Rusijos imperijai, dingo paminklai carams, tarp jų ir Muravjovui-Korikui. Vadovaujantis Davoliūtės- Opgenorth logika, taip buvo padaryta didelė žala Lietuvos kultūrai bei istorinei atminčiai. Vargu ar pati kultūrologė sutiks su šiuo tvirtinimu, bet kuo iš esmės skiriasi Žaliojo tilto skulptūros nuo carizmo Lietuvoje viešpatavimo simbolių?

Lietuvai tarybinė okupacija padarė ne mažesnę žalą nei fašizmas. Todėl verta pažvelgti, kaip multikultūrinė Vakarų Europa saugo nacių simbolius. Atsakymas paprastas – nesaugo, o viską, kas turi kokį nors ryšį su nacistine Vokietija, rauna iš pašaknų. Fašistinę Vokietiją primena tik memorialai teroro aukoms bei buvę konclageriai, primenantys, jog fašizmas reiškia milijonus aukų, kurių atminimas negali būti užmirštas. Nežinau Europoje nei vienos vietos, kur stovėtų paminklas II Pasaulinio karo vermachto ar SS kariams bei nacistinės Vokietijos vadovams.

Dar daugiau. Štai multikultūrinės Didžiosios Britanijos pavyzdys. 1936 metais Berlyne vyko Olimpinės žaidynės. Adolfas Hitleris kartu su medaliais laimėtojams įteikė ir ąžuoliukų daigus, kad jie būtų pasodinti visame pasaulyje. Britanijos didelių nuotolių ėjikas Haroldas Vaitlokas, laimėjęs olimpinį medalį, namo parsivežė ąžuoliuką. Medis augo 70 metų ir buvo pramintas „Hitlerio ąžuolu“. Tačiau, 2007-ais metais medis buvo nukirstas. Panaši kontroversija kilo ir Lenkijoje dėl Hitlerio pasodinto ąžuolo. Medžiai - ne skulptūros. Tačiau net medžiai kertami, jeigu jie susiję su nacizmu ir suprantami kaip politiniai reiškiniai ir simboliai.

Valentinas Mitė

Simboliai valstybės ir tautos gyvenime reiškia labai daug. Prisiminkime, jog Stalino(o ir vėlesniais) laikais už Lietuvos trispalvės iškėlimą grėsė Sibiras arba kalėjimas.

Kalbant apie sovietines skulptūras, kyla dar vienas klausimas – kodėl Lietuvoje nestatomi paminklai savo istorijai, saviems kultūros ir politikos veikėjams, kodėl daug po Nepriklausomybės atkūrimo pastatytų skulptūrų nėra monumentalios ir įkvepiančios. Sakykim, kodėl paminklas Vincui Kudirkai prie Vyriausybės rūmų yra toks savotiškas, jog žiūrint ne vienu rakursu atrodo, jog Kudirka stovi ant vienos kojos? Arba – Lukiškių aikštė, kurioje anksčiau stovėjo Leninas ir ranka rodė į KGB pastatą. Kodėl ši aikštė iki šiol nesutvarkyta ir Lenino skulptūros pašalinimas, atrodo, sugriovė visą aikštės pagrindą?

Varšuvoje stovi monumentalus paminklas Varšuvos sukilimui bei Armijai Krajovai, prieštaringai vertinamai Lietuvoje, o kai kada ir Lenkijoje. Kodėl Vilniaus centre nepastačius paminko Lietuvos partizanams, kuriuos nemažai kas prieštaringai vertina ir Lietuvoje. Tačiau partizaninis judėjimas yra vertas pasididžiavimo istorinis judėjimas, rodantis, jog tauta turėjo daugiau ambicijų likti laisva, nei 1940 metais parodė gėdingas Antano Smetonos pabėgimas, nepareiškus nei žodžio, jog jis priverstas bėgti todėl, jog valstybę okupuoja Sovietų Sąjunga.

Simboliai valstybės ir tautos gyvenime reiškia labai daug. Prisiminkime, jog Stalino (o ir vėlesniais) laikais už Lietuvos trispalvės iškėlimą grėsė Sibiras arba kalėjimas. Todėl gal geriau nekalbėkime apie Žaliojo tilto skulptūrų, paliktų okupacijos, „vertę“, bet pagalvokime apie savo simbolius, kuriais pagerbtume ir prisimintume savo istoriją, taip tapdami stipresniais priimti dabarties ir ateities iššūkius.