Tuo tarpu pasitikėjimas Dalia Grybauskaite suprantamas ir logiškas. Juk visai neseniai ją išrinko prezidente arba, tiksliau pasakius, tautos gelbėtoja, kuri kaip Dievo rykštė turėtų nubausti bloguosius ir išaukštinti geruosius. Stebuklų kol kas neįvyko, bet ir Jėzus Kristus pirmaisiais savo gyvenimo metais stebuklų nedarė. Palauksime.
Kaip ten bebūtų, prezidento rinkimų sąrašuose geresnių kandidatų už dabartinę prezidente nebuvo ir ji užtikrintai tuos rinkimus laimėjo. Jeigu būtų kandidatavęs Lietuvos gaisrininkų vadas, pagal „Vilmorus“ apklausos duomenis ir elementarią logiką, jis dabar tvirtai sėdėtų Daukanto aikštės rūmuose.
Labai įdomus faktas, jog prezidento institucija labiau pasitikima nei Bažnyčia. Iki šiol įprastai Bažnyčia lenkdavo prezidentūrą. Šio visuomenės nuomonės poslinkio vertinti vienareikšmiškai negalima. Iš vienos pusės atrodo, jog pagaliau apklaustieji nustojo meluoti. Pasitikėjimas Bažnyčia visuomenėje, kuri yra sekuliari arba dažnai netgi tarybiškai ateistinė, visą laiką buvo keistas.
D. Grybauskaite pasitikima nuoširdžiai ir nuoširdžiai naiviai manoma, jog pagaliau korupcijai bei sunkiam didelės dalies visuomenės gyvenimui atėjo galas. Tačiau iš prezidentės bus norima geresnio gyvenimo ne po mirties, ką žada Bažnyčia, o dabar. Todėl Prezidentūra turėtų rimtai pagalvoti, ar tokios didelės visuomenės viltys po kiek laiko neatsisuks prieš pačią prezidentę. Nuo meilės iki neapykantos yra tik vienas žingsnis.
Kitas sunkiai paaiškinamas faktas - sumažėjęs pasitikėjimas kariuomene. Neaišku kodėl: jokių karinių konfliktų nebuvo, o ir skandalų taip pat. Galbūt daugiau žmonių pradeda suprasti, jog dabartinė kariuomenė nepajėgi apginti Lietuvos. Todėl kelia nuostabą, jog 52 proc. ja vis dar pasitiki. Šiuo atžvilgiu gaisrininkai tikrai labiau verti pasitikėjimo nei Lietuvos ginkluotosios pajėgos, kurių vienintelė užduotis yra dalyvauti paraduose bei taikos palaikymo misijose. Politiniu požiūriu taikos misijos, be abejo, naudingos, bet neužmirškime, jog net mūsų oro erdvę saugo (?) NATO sąjungininkų lėktuvai.
Labiausiai liūdinantys apklausos rezultatai yra beveik visiškas nepasitikėjimas partijomis, vyriausybe bei Seimu. Duomenys šiurpoki. Partijomis nepasitiki 72,5 proc., pasitiki 3,9 proc.. Seimu nepasitiki 71,2 proc., pasitiki 4,8 proc., vyriausybe nepasitiki 49,8 proc., pasitiki 12,5 proc. apklaustųjų.
Nepasitikėjimas partijomis yra sena chroniška visuomenės liga. Tačiau dabartinės Lietuvos partijos, be abejonės, nepasitikėjimo nusipelno. Paskutinį kartą balsuojant už partijų sąrašus rinkimuose į Europos Parlamentą bent jau man buvo sunku pasirinkti, už ką balsuoti. Atrodė, jog partijos kuo greičiau nori atsikratyti Lietuvoje nepopuliariais politikais ir ištremti juos į užsienį, bet dauguma politikų tokios „šiltos“ tremties tikrai nebuvo verti. Nenoriu vardinti politikų pavardžių – jas žino visi , bet šie žmonės daug padarė sukompromituodami Lietuvos partinę sistemą ir atstumdami žmones nuo politikos.
Vis dėlto kito būdo piliečiui dalyvauti politikoje, išskyrus partijas, nėra. Visi bandymai atkurti Sąjūdį ar sukurti kokį nors naują virš partijų esantį, tariamai nepolitinį judėjimą yra naivūs ir iš anksto pasmerkti. Patinka ar nepatinka, politikoje dalyvauja partijos. Norint kažką pakeisti, reikia tapti jų nariais, o ne reikšti nepasitikėjimą partine sistema.
Dar labiau keistas yra nepasitikėjimas Seimu ir vyriausybe. Ne taip seniai vyko rinkimai ir niekaip nesuprantu, kas rinkėjus, jų tarpe ir šioje apklausoje dalyvavusius piliečius, vertė balsuoti už politikus, kuriais jie praėjus labai trumpam laikui po rinkimų nepasitiki. Kas atvedė į valdžią konservatorius ar Arūno Valinsko partiją? Jie jos juk nepaėmė revoliucijos ar ginkluoto pučo keliu, bet gavo rinkėjų pasitikėjimo mandatą.
Taip iškilo A. Valinskas, kuris iki šiol buvo žinomas kaip juokdarys, taip ministru pirmininku vėl tapo Andrius Kubilius. Ką Seimas per tokį trumpą laiką po rinkimų tokio baisaus padarė, jog juo pasitiki mažiau nei penki procentai apklaustųjų? Tikrai nežinau. Galiu tik paklausti, kam, žmonės, renkate politikus, kurių nekenčiate? Su kalašnikovais balsuoti už vieną ar kitą partiją niekas nevertė.
Tačiau galbūt už šio nepasitikėjimo slypi rimtesni dalykai – tai nepasitikėjimas sava lietuviška valdžia. Nesvarbu, kas Seime sėdėtų – kairieji ar dešinieji. Kaip sakoma, „visi jie vienodi.“ Tačiau jie vienodi, tik tiek, kiek jais leidžiama tokiais būti.
Todėl apklausos dalyviai visų pirmą turėtų būti nusivylę savimi ir nepasitikėti savo sprendimais, o ne reikšti meilę gaisrininkams bei nemeilę savo išrinktajai valdžiai. O galbūt tos savo valdžios mums jau nebereikia? Tai rimčiausias klausimas, kurį nori nenori kelia apklausos rezultatai.