Šiame straipsnyje rašau apie tą dalį visuomenės, kuriai vynas ar alus yra prakeikimas, kurie geria todėl, jog negali nebegerti, apie tuos, kuriems viena taurelė per daug, o šimtas per mažai. Apie tuos, kurių gyvenimą valdo alkoholis, o tokių normaliose valstybėse yra apie 20 procentų, Lietuvoje, matyt, šiek tiek daugiau. Didžiulis savižudybių skaičius yra vienas to įrodymų.
Tiesa, Gorbačiovo antialkoholinė kampanija sumažino savižudybių skaičių. Jeigu rezultatus gali duoti necivilizuota komunistų partijos vykdyta kampanija, vertėtų pasvarstyti, kokius rezultatus duotų civilizuotas požiūris į gėrimo problemą. Net neverta abejoti, jog poveikis būtų didžiulis ir išgelbėtų tūkstančius gyvybių.
Neabejoju, jog Gintaras Beresnevičius bei kiti mūsų kultūros žiedai būtų su mumis. Vien todėl verta keisti požiūrį į gėrimą. Nuo alkoholio miršta palyginus nedaugelis, bet tai visų mūsų problema, nes kaip rašoma vienoje knygoje, „žmogus nėra sala“.
Vienas mano draugas taip apibūdino gėrimo ir nuosmukio stadijas: 1) malonumai, 2) malonumai ir reti su gėrimu susiję nemalonumai, 3) vien nemalonumai ir kuo toliau, tuo jų daugiau. Susirūpinti reikėtų atsidūrus antrojoje stadijoje, bet retai kam tai pavyksta.
Alkoholizmas yra liga, kurios vienas pagrindinių bruožų yra neigti, jog ja sergi. „Visi geria, o aš ne daugiau nei kiti. Na būna , jog „smingu“, bet kam nebūna. O ir apskritai - laikas nuo laiko reikia atsipalaiduoti.“
Tai tipiškas alkoholiko mąstymas arba kaip psichologai sako, neigimas sau pačiam to, kas daugeliui jau yra akivaizdu. Jokie draudimai nepakeis šios gynybinės nuostatos, tik įvarys žmogų dar labiau į kampą, kuriame nejauku baisu ir vieniša.
Ach, tas žodis „atsipalaiduoti“… Užmirštama arba nežinoma, jog alkoholis yra vienas iš stipriausių depresantų. Na, o depresija - didelė gėrimo problemos dalis.
Tarptautinė Sveikatos organizacija pripažino alkoholizmą nepagydoma liga. Norėtųsi, jog ir Lietuvoje bent jau valdžia, medikai ir dvasininkai pradėtų ją vertinti kaip ligą, o ne charakterio trūkumą ar nuodėmę.
Kaip tai pasiekti, nežinia. Juk daug lengviau smerkti ir pamokslauti, nei padėti žmogui suprasti, kas su juo vyksta ir jog jis nėra vienas, o aplinkiniai nėra priešai.
Tačiau atsiranda ir Lietuvoje organizacijų bei gydymo įstaigų, kurios imasi šio kilnaus tikslo. Sėkmė nėra šimtaprocentinė, bet gyvename ne idealiame, o realiame pasaulyje, kur niekas nėra tobula. Nors ir vieno žmogaus gyvybės išgelbėjimas bei likimo pakreipimas į gerąją pusę yra vertas pastangų, nes kiekvienas esame nepakartojamas.
Beje, jeigu teisinga neseniai paskelbta statistika, lietuviai pastaraisiais metais pradėjo gerti mažiau. Jeigu tai tendencija, o ne nukrypimas nuo normos, tai gera naujiena.
Beprotiškas gėrimas į Lietuvą atėjo kartu su praradimu vilties, jog valstybė vėl kada nors bus nepriklausoma. Ši bėgimo nuo realybės forma suklestėjo Leonido Brežnevo laikais.
Iki 1940 m. okupacijos geriama buvo nedaug, bent jau visi žmonės, kurie prisimena tuos laikus, taip pasakoja. Išgerti 300 gramų degtinės turgaus dieną dviese kalbantis „apie gyvenimą“ buvo daug. Sunku patikėti, bet kas tuos laikus prisimenantys tvirtina būtent tai. Žinoma, galima buvo sutikti visokių žmonių, bet atrodo, kad gėrimas nebuvo bėgimo nuo realybės forma.
Brežnevo laikai buvo visai kitokie. Į aktyvų gyvenimą atėjo karta, beveik nieko neprisimenanti apie nepriklausomybę, karta, kuriai vogimas iš valstybės tapo norma, o principų bei įsitikinimų neturėjimas būtinybe, norint išlikti. Net „šviesiu komunizmo rytojumi“ niekas nebetikėjo, nors partiniuose bei profsąjungos susirinkimuose mušėsi į krūtinę įrodinėdami savo ištikimybę „partijai ir vyriausybei“. Tokį gyvenimą pakelti pigus vynas, vadinamas „vaisiukas“. Kas negėrė, nebuvo „tikras vyras“, nors dažnai „tikriems vyrams“ žmonos su kočėlais namie karšdavo kailius. Nomenklatūra, aišku, gėrė konjaką ir rečiau sirgo kepenų ciroze.
Taigi, mūsų alkoholizmo problema sudėtingesnė nei kur nors Prancūzijoje ar Danijoje. Ji reikalauja didesnio jautrumo, ne vien smerkimo arba tvirtinimo esą „aš esu geresnis už aną girtuoklėlį“.
Beje, gerėjant gyvenimui, žmones mažiau kilnoja taurelę, bet iš kitos pusės, geras gyvenimas neapsaugo nuo alkoholizmo, kaip neapsaugo nuo vėžio bei kitų ligų.
Tačiau nei valdžia, nei bažnyčia nekovoja su vėžiu smerkdama vėžininkus. Būkime atlaidesni ir tiems, kurių gyvenimas beviltiškai skęsta alkoholio baloje. Juos gali išgelbėti nuoširdi pagalba bet ne draudimai ar prakeikimai, nors to alkoholiu apsvaigusio žmogaus elgesys dažnai ir nusipelno.
Jeigu jau taip susirūpinę rūkymo žala, atsisuktumėm ir į alkoholio aukas… Jie ne mažiau kenčia patys bei kankina kitus. Nėra nei vieno, kuris būtų be nuodėmės. Todėl nesmerkime, bet padėkime.