Lyginimai su XX amžiaus Didžiąja Depresija mažai ką paaiškina – per daug skirtingos yra šios dvi ekonominės negalios.

Jas vienija galbūt tik vienas dalykas – ir vėl labiausiai kentės neturtingiausi. „Didelės žuvys“ dažniausiai išplaukia, bent jau didžioji jų dalis iki šiol išplaukdavo. Štai kad ir JAV Volstryto vagys (turiu galvoje didelių bankrutuojančių bendrovių vadovus), labiausiai kalti dėl iššvaistytų pinigų, palieka savo darbą, susidėję į kišenes milijonus, gauna taip vadinamus „auksinius parašiutus“. Banalu, bet koks nors vargeta pavogęs bandelę, bus nubaustas stipriau. Todėl nenuostabu, jog Karlo Markso veikalų parduodama vis daugiau ir daugiau. Lietuvoje radikalios kairuoliškos ideologijos tikrai gali tapti populiarios. Tai nieko neduos, tik chaosą.

Komunizmas jau išbandytas ir jis tikrai nėra išeitis. Tačiau amerikietiškas kapitalizmo modelis vargu, ar toliau bus pavyzdžiu daugeliui pasaulio šalių. Ekonomisto Hajeko idėjos įdomios kaip viena iš ekonomikos teorijų, panašiai kaip Markso „Kapitalas“.

Tuo tarpu Lietuvoje į valdžią ką tik atėjo dešinieji. Daugelis jų tiki Hajeko laisvos rinkos vizija ne mažiau nei pirmieji krikščionys Kristaus mokymu.Tačiau praktikoje kažkodėl daromi priešingi dalykai – sakykim, didinami mokesčiai arba valstybės vaidmuo. Sunku suprasti Lietuvos dešiniuosius, daugiausia, ką jie gali prarasti – tai valdžia. Tai daug mažiau nei didelė Lietuvos gyventojų dalis, kuriai teks susiveržti diržus.

Krizė Europoje tik pradeda įsisiūbuoti. Lietuva nėra stebuklų kraštas, kuris išvengtų to, ko nesugeba išvengti nei Didžioji Britanija, nei Italija ar Portugalija.

Tačiau nebūkime beviltiški pesimistai.

Valentinas Mitė:
Mes (didelė dalis visuomenės) dar nuo tarybinių laikų įpratę išgyventi net ir sunkiausiomis sąlygomis. Blogiau negu valdant Brežnevui nebus.

Tačiau ir dabar didelė dalis gyventojų pragyvena dirbdami pusiau legaliai arba kitaip sakant „prisidurdami iš šono“. Didelė dalis kaimo gyventojų oficialiai gyvena iš tokių apverktinų lėšų, jog galvojant logiškai jie jau seniai turėjo būti mirę iš bado. Šiam visuomenės sluoksniui pasaulinė krizė atneš labai mažai pokyčių, nes jų gyvenimas dėl daugelio priežasčių ir taip nėra lengvas ir jie turi įgimtą sugebėjimą išlikti

Bet Lietuvoje gyvena ir kitų kategorijų žmones, kurie pajus, jog akcijų smukimas kur nors Volstryte ar Londone liečia ir juos asmeniškai. Nebūtiniai todėl, jog jie pirko akcijas Volstryte ir prarado pinigus, nors tokių taip pat yra ne vienas.

Labiausiai krizė smogs tai lietuvių kartai, kuri gimė ar buvo vaikai, kai Lietuva tapo nepriklausoma, kurie dar ir dabar yra jauni, pilni entuziazmo bei ambicijų. Po nepriklausomybės paskelbimo nemažam sluoksniui žmonių – ypač jauniems - gyvenimas gerėjo. Didelė dalis jaunimo, kurie to norėjo galėjo studijuoti užsienio universitetuose, keliauti po pasaulį. Kiekvienais metais jiems gyvenimas (turiu galvoje sąžiningus žmones) gerėjo, o ne blogėjo. Teoriškai visi žinojo, jog ūkio krizės egzistuoja, bet nei tarybinė karta, nei optimistiškas, kartais plėšrus jaunimas to nejautė praktiškai.

Ta patirtis ateina ir ji bus skausminga. Tačiau tai vis dėlto bus patirtis, kuri daug kam padės suprasti, jog gyvenimas nėra vien rožėmis klotas kelias į šlovės viršūnes. Šie žodžiai, be abejonės, yra banalūs, bet Lietuva gali įgyti tokia patirtį bei pamokas, kurių iki šiol neturėjo ir kurių jai reikia.

Valentinas Mitė:
Gal krizė padės užbaigti grupės, kuri mano esanti tiesiog pašaukta mus amžinai valdyti, vyravimą visose gyvenimo sferose.
Pripažinkime, jog labai daug Lietuvos turtingų žmonių bei didelė dalis politinio elito yra ne kas kita, bet buvusi tarybinė nomenklatūra. Jeigu neteisėtai įgytos gamyklos ar kiti verslai žlugtų, nebūtų taip blogai, kaip gali atrodyti. Gal krizė padės užbaigti grupės, kuri mano esanti tiesiog pašaukta mus amžinai valdyti, vyravimą visose gyvenimo sferose. Nesinorėtų, jog dabartinė vyriausybė (dešinioji?) gelbėtų buvusius sąjunginių gamyklų direktorius. Gal krizė atvertų kelią bei galimybes tikrai privatizacijai, bei padėtų ištaisyti praeities klaidas.

Beje, žiniasklaida taip pat yra verslas. Galbūt įvyks stebuklas ir ekonominiai sunkumai pakeis žiniasklaidos peizažą ir bent iš dalies sunaikins merkantilizmą ir cinizmą. Juk už dabartinę visuomenės dvasinę krizę žiniasklaida atsakinga ne mažiau nei valdžia ar politinės partijos. Užtenka prisiminti, kaip buvo tikima „Sąjūdžio žiniomis“ ar „Atgimimu“ tuo metu, kai Lietuva dar buvo okupuota. Žiniasklaida, besivaikydama pinigų, ta pasitikėjimą iššvaistė. Gal krizė pagimdys ne vien pabaisas ar padidins nusivylimą.

Daug kam norisi tokios Lietuvos, kurioje būtų verta gyventi ir dėl kurios būtų verta mirti. Vargu, ar dabartinė valstybė atitinka šiuos kriterijus. Tai rodo ir masinė emigracija, kurią krizė taip sustabdys. Kur važiuoti, jeigu visur blogai? Anglijoje jau vyksta demonstracijos ir streikai prieš darbininkus iš užsienio.

Puikiai suprantu, jog daug skaitytojų apkaltins šių eilučių per dideliu optimizmu (pesimizmu), bet Lietuvai skausminga operacija, kuri iš esmės pakeistų padėtį yra būtina. Jokiu būdu netvirtinu, jog BŪTINAI viskas pasikeis į gerą pusę. Viskas yra mūsų rankose.

Neužmirškime, jog egzistuoja ir Vokietijos pavyzdys, kur kaip tik ūkio krizė didele dalimi prisidėjo prie to, jog į valdžią atėjo Adolfas Hitleris.

Autorius yra Laisvosios Europos radijo žurnalistas.