V.Mitė. Internetiniai komentarai ir „komentarai“

 (774)
Visų pirmą norėčiau pabrėžti, jog griežtai skiriu skaitytojus nuo „skaitytojų“, o komentarus nuo „komentarų“. Labiau dėmesį, kaip ir kiekviena aiški blogybė, patraukia „komentarai“.
V.Mitė. Internetiniai komentarai ir „komentarai“
© Corbis
Galėtų koks nors psichologas ar net psichiatras perskaityti vadinamuosius „komentarus“ internetiniuose puslapiuose, kad ir DELFI ir pabandyti paaiškinti, kodėl iš jų liejasi niekuo nepaaiškinamas anoniminis purvas bei keiksmažodžiai.

Apmaudu - norėtųsi, jog vyktų normali diskusija, kuri gali būti naudinga visiems skaitantiems internetinius komentarus bei padėtų autoriams pamatyti jo nepastebėtus problemos aspektus.

Tokių komentarų yra, bet, deja, jie paskęsta nepaaiškinamo pykčio bei vulgarumo jūroje.

Rašoma beveik kriminaliniu slengu arba girtų benamių barnių kalba.

Esu įsitikinęs, jog „skaitytojų“ komentarai nėra kokia nors iracionali veikla ar rodiklis, jog juos rašantys žmones yra kvailesni už kitus. Jokiu būdu. Tačiau be abejonės menka „komentarų“ dalis rašyta žmonių, kurių psichinio stabilumo bei kultūros lygis yra tikrai žemas.

Tačiau iš kitos pusės, komentarus rašo ne paprasti kokie nors prasigėrę kaimiečiai, bet spėčiau, jauni ir kostiumuoti įvairių firmų ar ministerijų darbuotojai, kurie, matyt, turi nepakankamai darbo. Deja, dažniausiai neturi ir ką pasakyti viena ar kita rimtesne tema, išskyrus drėbti savo dvasinį purvą. Su savo vadovais šie kostiumuoti vyrukai (būtent taip aš juos įsivaizduoju) kalba visai kitaip, turėtų mokėti lankstytis iki pat žemės – tokia jau šios kategorijos žmonių psichologija.

Internetinis anonimiškumas leidžia žmonėms būti, kuo jie iš tikro yra.
Valentinas Mitė:

Internetas ir anonimiškumas – tema verta atskiros studijos. Internetinis anonimiškumas leidžia žmonėms būti, kuo jie iš tikro yra. Gal ir gerai, nes tokie primityvūs „komentarai“ nepajėgūs įžeisti, tačiau jų rašinėtojams jie suteikia psichologinės iškrovos galimybę. Šiais sunkiais laikais psichologinė iškrova reikalinga. Kai kas geria, važinėja beprotišku greičiu automobiliais, o kai kas rašo „komentarus“. Kaip ten bebūtų „komentarai“ mažiausiai pavojingi sveikatai. Be to, jų galima ir iš viso neskaityti.

Yra kita „komentarus“ rašančių grupė. Šie piktai reaguoja į bet kokią Rusijos valdžios politikos kritiką.

Rusijos užsienio ar vidaus politikos kritika yra tabu, Kremlius didesnė šventovė nei katedra Vatikane. Tai tiek žinomas tabu, jog Lietuvoje mažai kas abejoja, kad yra etatiniai internetiniai rašytojai, kuriems už „komentarus“ moka Rusija, nesvarbu, kokiu keliu bei kaip pervedami pinigai. Jie, matyt, yra nemaži, nes tokių rašytojų išdygsta po kiekvieno Kremlių kritikuojančio straipsnio kaip grybų po lietaus. Nieko naujo. KGB dezinformacijos skyrius visada veikė puikiai ir pinigų jam buvo skiriama kiek tik reikėjo.

Beje tokie „komentarai“ leidžia pabandyti suprasti, kaip Rusija Lietuvoje kariauja psichologinį karą. Ką gi - neblogai, bet nežiūrint visų pastangų ir purvo tas karas kol kas nėra laimėtas.

Galima diskutuoti su bet kuo, bet ne su dirbančiais Lubiankai. O galbūt yra du ar trys „komentatoriai“, kurie slepiasi už daugelio slapyvardžių. Tikrai nežinau.

Pastebėtina, jog yra temos, kurios „komentarus“ rašančių nedomina. Straipsnis apie Iraką, Iraną, Kiniją ar net Baltarusiją niekada nesulaukia tiek „komentarų“, kiek Rusijos kritika. Jokie straipsniai ar pareiškimai, įžeidžiantys Lietuvos konstituciją, Prezidentą ar valstybę niekada nesulaukia tokios piktos reakcijos kaip, sakykim, Rusijos veiksmų Gruzijoje ar Čečėnijoje kritika.

Be abejonės, daugumos Lietuvos piliečių nuostatų „komentarai" neatspindi. Kaip ten bebūtų, parlamento rinkimus Lietuvoje laimėjo ne Paleckio „Frontas“ ar kokia nors kita kraštutinė organizacija.

Jokie straipsniai ar pareiškimai, įžeidžiantys Lietuvos konstituciją, Prezidentą ar valstybę niekada nesulaukia tokios piktos reakcijos kaip, sakykim, Rusijos veiksmų Gruzijoje ar Čečėnijoje kritika.
Valentinas Mitė:

Gaila, jog Lietuvoje neįmanoma nusipirkti rimtų rusiškų laikraščių. Labai dažnai Rusijos žurnalistų Rusijos valdžios politikos kritika yra daug griežtesnė nei lietuviškoji. Daug gilesnė vidaus ir užsienio politikos analizė. Žinoma, valdžia bando užspausti kritiką, bet dabartinė Rusija vis tik nėra TSRS su savo gulagais. Rusijos spauda stipresnė nei Lietuvos. Ką gi, ji turi didesnį intelektualinį potencialą nei Lietuva, kuri tampa gilia Europos Sąjungos provincija.

Galima „komentarus“ numoti ranka, bet jie yra tiek koordinuoti, jog nekreipti į juos dėmesio būtų neprotinga.

Keisti dalykai vyksta Lietuvoje. Saugumo departamentas pradeda domėtis Kęstučiu Girniumi, kuris turi teisę turėti savo nuomonę ir kurio lojalumas Lietuvai neabejotinas, bet nepasidomi, kodėl visuose internetiniuose puslapiuose į mus plūsta kraštutinės prorusiškos, fašistinės propagandos tvaikas.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

A. Užkalnis. Esate žinomi? Jūs valdote šalį (208)

Juokinga būtų sakyti, kad DELFI įtakingiausiųjų rinkimai nepaliko abejingų. Kur ten abejingų. Visa skaitytojų ir komentatorių šalis sukilo į orą, su šakėmis ir su lenktu sukilėlio dalgiu, ir didis buvo balsų griausmas ir dantų griežimas, kai paskelbė DELFI rezultatus, ir lijo iš dangaus driežais ir varlėmis, o paskui nusėjo žemę skėriai, ir jų gausa uždengė saulę, ir stojo naktis.

Kur prasideda ir kur baigiasi Rusija? (496)

Kur slypi Rusijos konfliktinių santykių su kaimyninėmis tautomis šaltinis? Tai klausimas, kuris jau senokai domina ne vieną akademiką ir politikos apžvalgininką. Rusijos tapatybė ir geopolitika istoriškai nuolat susidurdavo su „sienų apsibrėžimo“ dilema.

A. Tapinas. Kelias į Valstybę. Kartu su mūsų žydais (395)

Rašydami šia tema mūsų publicistai dažnai jaučia poreikį pasiaiškinti, kad „ne, mes neturime žydiško kraujo, nė lašo žydiško kraujo“.

L. Kojala. Politikai meluoja. Ir rinkėjai tuo mėgaujasi (89)

Vakarų pasaulyje jau kurį laiką diskutuojama apie savotišką politinės realybės fenomeną, įvardytą kaip „netiesos politika“. Tai – perfrazuotas angliško termino post–truth, kuris tiesiogiai lietuviškai skambėtų kaip post–tiesa, vertinys.

V. Laučius. „Svetimas“ lietuvių galvose: Rusijos nuodai Lietuvos elitui (518)

Režisieriaus Aleksandro Sokurovo odiozinės ištarmės Vilniuje – apie tai, kad Baltijos šalys ir Lenkija turėtų būti neutralios, apie rusus per Antrąjį pasaulinį karą užpuolusią nedėkingą Suomiją, apie gerąjį stalinizmą ir vargšę Rusiją, kurią visi kaltina, yra tipinis pavyzdys, kaip Kremliaus minkštosios galios tikslams tarnauja rusų kultūros bardai (keltiška žodžio „bardas“ prasme). Šį Maskvos vykdomos propagandos aspektą aptarėme pirmoje straipsnio dalyje.