V.Mitė. Gėjų paradai Lietuvoje – raudonas skuduras buliui

Pirmasis gėjų paradas įvyko 1963 m. Niujorke. Ši data laikoma gėjų kovos už lygias teises pradžia. Neverta svarstyti, kodėl vieni žmones asmeniniame gyvenime pasirenka daugumai nepatinkantį kelią. Be to, reikėtų prisiminti, jog ne vienas antikos graikų filosofas priklausė seksualinei mažumai. Kitokiai orientacijai priklausė ne vienas žymus kompozitorius ar rašytojas. Tačiau juos vertiname ne pagal jų asmeninį gyvenimą, bet pagal kūrinius, kuriuos jie sukūrę. Vargu ar atsirastų nesiklausančių Piotro Čaikovskio vien dėl to, jog jis buvo gėjus.

JAV ir Vakarų Europoje seksualinės mažumos yra nemažai pasiekę ir teisinėje, ir visuomenės požiūrio sferose. Aktyviausias viešas pareiškimas apie savo buvimą bei teisę būti tokiu, koks esi, yra gėjų paradai.

Amsterdamo gėjų paradai gerai žinomi ir nesusilaukia priešiškos valdžios ar visuomenės reakcijos. Šiemet birželio viduryje įvyks garsusis Berlyno gėjų paradas. Jo šūkis - „Vienodas teises skirtingiems“. Tai jau 18-as gėjų, lesbiečių ir biseksualų renginys, ko gero, pats garsiausias Europoje. Programoje numatytas ne tik paradas, bet ir muzikinė programa su įvairiomis roko ir popgrupėms. Organizatoriai tikisi, jog renginyje dalyvaus daugiau nei 450 000 svečių. Gegužės–liepos mėnesiais gėjų paradai vyks Antverpene, Briuselyje, Ciuriche, Kiolne, Londone, Paryžiuje, Stokholme bei kituose Vakarų Europos miestuose. Beje, Turkija yra vienintelė musulmoniška valstybė, kurioje leidžiami gėjų paradai.

Iš visų buvusių socialistinių šalių labiausiai tolerantiška seksualinėms mažumoms yra Čekija. Nors čia ir nevyksta tokie triukšmingi renginiai kaip Berlyne, bet Čekijoje priimtas Partnerystės įstatymas leidžia gėjams ar lesbietėms gyventi kartu, vyksta įvairūs gėjų organizuojami muzikiniai renginiai. Čekijos seksualinės mažumos turi savo laidą radijuje. Paprasti čekai dažnai sako, jog nei gėjai, nei lesbietės jiems nekelia jokių problemų, ir iš viso jie retai kada šiuo klausimu susimąsto. Jau nekalbant apie tai, kad mažumoms jaustų kokią nors neapykantą.

Tuo tarpu kitose buvusiose socialistinėse šalyse gėjų paradų netoleruoja nei valdžia, nei visuomenė. Pernai rugsėjo mėnesį buvo atšauktas gėjų paradas Serbijos sostinėje Belgrade, nes valdžia pareiškė, jog ji negarantuoja parado dalyvių saugumo. Serbų antigėjų grupuotės iš anksto pareiškė, jog jos „laukia parado dalyvių pasirodant gatvėse“ - suprask, jog su jo dalyviais bus negailestingai susidorota. Parado atšaukimą nacionalistinės ir religinės grupės pavadino didele „normalių Serbijos žmonių pergale“. Vienas radikalus serbų judėjimas paskelbė, jog „mūsų mieste netikėliai ir satanistai nepasieks savo tikslų“.

Panašiai įvykiai klostosi ir Rusijoje. Šiais metais sausio mėnesį Maskvos meras Jurijus Lužkovas pažadėjo, jog jokių „satanistinių“ gėjų paradų jis neleis. Maskvos gėjų grupės jau keletą metų nesėkmingai bando rengti gėjų paradus šalies sostinėje. Kiekvieną kartą jų dalyvius išvaiko policija. J.Lužkovas, aiškindamas savo poziciją, pareiškė, jog „jau seniai laikas baigti beprasmę diskusiją apie žmogaus teises ir nukreipti į juos (gėjus) visą įstatymo bei teisėtvarkos jėgą“.

Pirmą kartą Latvijoje gėjų paradas įvyko 2005 m., po to 2006 m., 2007 m. Latvijos gėjų parade dalyvavo 4500 žmonių, kuriuos nuo priešiškai nusiteikusių antigėjų grupių saugojo pusantro tūkstančio policininkų. Tiesiog nuostabu...

Padėtis Lietuvoje yra ne ką geresnė, jeigu ne blogesnė. Lietuva, nors ir yra Europos Sąjungos narė, bet nuėjo labai netoli nuo tarybinių laikų, kai homoseksualumas buvo kriminalinis nusikaltimas. Tiesa, 1993 m. buvo priimtas įstatymas, draudžiantis seksualinių mažumų diskriminaciją. Lietuvoje kalbėti apie kokius nors gėjų paradus net neverta. 2006-2007 metais Vilniaus miesto vadovybė atsisakė leisti viešus seksualinių mažumų susirinkimus, savo sprendimą aiškindama „saugumo sumetimais“. Šiai baimei yra pagrindo, nes ES 2006 m. Lietuvoje atlikta apklausa rodo, kad net 81 proc. Lietuvos gyventojų laiko homoseksualumą iškrypimu bei liga. Šios nuostatos veikia ir Lietuvos politikus, kurie dažnai rinkiminių kampanijų metu pabrėžia, jog jie yra priešiški homoseksualumui, kitaip tariant, priešiški mažumų teisių užtikrinimui.

Tai labai blogi ženklai, nes, visų pirma, didelė dalis Lietuvos gyventojų gyvena visai kitame pasaulyje nei dauguma išsivysčiusių Vakarų valstybių, kuriose ši problema nėra iš viso problema. Antra, nepakantumas vienai mažumai veda į nepakantumą visiems, kurie yra kitokie nei dauguma. Galbūt dėl šio nepakantumo Lietuvoje yra toks didelis buitinis antisemitizmas, nors šalyje žydų praktiškai nėra. Tai veda į siaurakaktį nacionalizmą ir kitas iš šio reiškinio – nepakantumo „kitokiems“ - kylančias problemas.

Tačiau galų gale Lietuva vis vien bus priversta laikytis ES priimtų normų, nesvarbu, kiek kai kurios organizacijos ar atskiri piliečiai joms priešinsis. Mes negalime pakeisti ES politikos, bet sukurti fanatiškų homofobų ir žmogaus teisių negerbiančios tautos įvaizdį esame pajėgūs. Šiuo keliu, Vakarų Europos akimis, ir žengiame.

Beje, nenorėčiau, jog šis straipsnis būtų suprastas kaip pedofilų teisių gynimas. Ne kartą Lietuvoje teko girdėti, jog seksualinių mažumų atstovai esą tvirkina vaikus. Tačiau už tokią, nieko su seksualinėmis mažumomis bendro neturinčią veiklą, griežtai baudžiama visoje Vakarų Europoje.

Taip pat norėčiau pabrėžti, jog straipsnio autorius nepriklauso jokiai seksualinei mažumai. Šio straipsnio tikslas yra tik vienas – pabrėžti, jok kiekvienas žmogus turi teisę asmeniniame gyvenime įstatymo ribose elgtis savo nuožiūra. Daugumos diktatūra mažumai ne mažiau pavojinga kaip mažumos diktatūra daugumai.