V.Mitė. CŽV: pavojingas Lietuvos politikos posūkis

 (945)
Lietuvoje CŽV kalėjimų ir juo labiau kalinių nebuvo. Jų paieškos karštligė baigėsi Seimo komiteto išvadomis, jog esą buvo du pastatai, kuriuose galėjo būti CŽV slapti kalėjimai, bet nepateikta jokių įrodymų, jog kalėjimai ten buvo ir juo labiau, kad į Lietuvą kankinti buvo vežami "al Qaedos" teroristai.
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

Geriausiai į klausimą apie tariamus kalėjimus atsako Algio Tilindžio komentaras lrytas.lt, pavadintas „Molotovo kokteilis po valstybės pamatais“. Visi argumentai išdėstyti beveik su matematiniu tikslumu, be emocijų.

Tačiau Seimo nacionalinio saugumo komitetas sugebėjo pasiekti, jog Lietuvos vardas vėl atsidurtu pasaulio žiniasklaidos centre.

Atrodo, Vakarų žiniasklaida per daug nesigilino į problemos esmę. Net paprastai objektyvi BBC pranešė esą CŽV kalinimo bei tardymo vietos Lietuvoje buvo rastos. Ką gi, ir pasaulio žiniasklaidos galiūnai gali klysti ir klysta. Kažkada ta pati BBC pranešė, jog makaronai auga ant medžių ir net parodė filmuotą reportažą apie nuo medžių nurenkamus ir į parduotuves vežamus makaronus (panašiai kaip obuolius). Dalį žiūrovų tai įtikino, nors reportažas ir buvo paruoštas kaip balandžio pirmos pokštas.

Iki balandžio dar labai toli ir norėtųsi žinoti, kas Lietuvos politikus pastūmėjo, kaip sako rusų posakis, „kabinti makaronus ant ausų“. Ypač tuo metu, kai šalyje gausybė problemų, visų pirmą ūkinių.

Jei buvo siekiama, jog CŽV nesidalintų su mumis informacija ir mumis nepasitikėtų mūsų sąjungininkai – rezultatas pasiektas. Rimto bendradarbiavimo su CŽV Lietuva ateityje gali nesitikėti.
Valentinas Mitė

Aiškinimai, jog buvome priversti kažką daryti, nes apie tokių kalėjimų galimybę pranešė Amerikos ABC televizija, neįtikina. Lietuva kaip valstybė neprivalo reaguoti į ABC hipotezes, bet privalo atsižvelgti į savo nacionalinius interesus.

ABC pasiekė tai, ko tikrai nesiekė. Mūsų politikų trumparegiškumo dėka, kaip rašo A.Tilindis, po valstybės pamatais buvo pakištas Molotovo kokteilis. Seimo Nacionalinio saugumo komitetas geriau užsiimtų Rusijos agentūros paieška. Šioje dirvoje tikrai laukia daug siurprizų.

Tačiau mes užsimojome prieš savo sąjungininką, prieš šalį, kuri niekada nepripažino Lietuvos okupacijos ir be kurios sutikimo NATO net piršto nepajudintų mums patekus į bėdą. Jei buvo siekiama, jog CŽV nesidalintų su mumis informacija ir mumis nepasitikėtų mūsų sąjungininkai – rezultatas pasiektas. Rimto bendradarbiavimo su CŽV Lietuva ateityje gali nesitikėti.

Kalbėti, jog Lietuvos valdžia ieškodama (ir neradusi) CŽV kalėjimų pasiekė kažkokį dvasinį apsivalymą, taip pat neteisinga. Jeigu jau kalbėti apie apsivalymus, reikėtų pradžioje apsivalyti nuo ekonominių monopolijų, biurokratijos, korupcijos bei valdžios atitrūkimo nuo piliečių. Mes gi apsivalome nuo sąjungininkų.

Neabejoju, jog man bus prieštaraujama ir teigiama, jog tokie kalėjimai buvo ir kitose šalyse – sakykime Rumunijoje, bus aiškinama vienareikšmė Briuselio pozicija, jog ES šalyse tokių kalėjimų neturi būti, nes kankinimai ES yra nusikalstama veikla. Prancūzijai, Italijai ar Vokietijai lengva pamokslauti. Užtenka vien pažvelgti į žemėlapį, jog suprastumėm, kuo skiriasi šių šalių geopolitinė padėtis nuo mūsų.

Kita vertus, kankinimai yra nusikalstama veikla, tačiau niekas neįrodė, jog jie Lietuvoje vyko. O be to, ar Rugsėjo 11-osios teroristiniai aktai JAV nebuvo nusikalstama veikla? O kaip vertinti bombų sprogimus Madride bei Londono metro? Kas tai - gal teisėta kova už laisvę bei teisę išpažinti islamą?

Tie kalėjimai, kuriais CŽV naudojosi, buvo "al Qaedos" paskelbto karo prieš Vakarus išdava. Beje, per Kalėdas, jei ne įgulos ir keleivių pastangos, galėjome susilaukti dar vieno lėktuvo, skridusio iš Europos į JAV, sunaikinimo.

Tačiau Lietuva pasiuntė karius į Iraką, į karą, kurį JAV pradėjo be JT sutikimo. Gal pabandykime išsiaiškinti ir šį faktą. Skirtingai nuo CŽV kalėjimų, būtų tiriamas aiškus faktas.

CŽV kalėjimų (ne)buvimo tyrimas gali būti vertinamas ir suprantamas tik platesniame kontekste.

Lietuvos politikai neišprotėjo, jie tik bando koja kojon žengti su dalies Lietuvos piliečių nuotaikomis. Šalyje vyksta negeri dalykai – visuomenė kuo toliau, tuo labiau tampa prorusiška (proputiniška), o antiamerikietiškos nuotaikos stiprėja.

Štai turime net partiją, kuri atvirai deklaruoja esanti prorusiška arba palanki Rusijai. Ką tai reiškia? Ar ji gaus nurodymus tiesiogiai iš Kremliaus, gal iš Lubiankos? Sunku atspėti. Tačiau toks gausus Rusijos parlamento narių atstovavimas vienos lietuviškos partijėlės kūrime – nematytas, negirdėtas dalykas. Pasirodo, Kremlius meluoja teigdamas, jog Baltijos valstybės nebeturi Rusijai jokios strateginės vertės. Turi ir nemažą.

Norėtųsi, jog Seimo Nacionalinio saugumo komitetas su tokia pat aistra ištirtų, kokios jėgos stovi už šios partijos, nes FST, o ne CŽV, kalėjimai Lietuvoje tampa realia perspektyva.

Dalis piliečių suartėjimą su Rusiją sieja su žemesnėmis naftos kainomis, galbūt net su kolūkių atkūrimu, garantuota darbo vieta bei pensija senatvėje. Užmirškite. Rusija jau seniai nebe socialistinė, o viena iš tų pasaulio valstybių, kur socialinė nelygybė ypač rėžia akį. TSRS jau seniai mirė, bet dabartiniai Kremliaus vadovai niekaip negali susitaikyti su imperijos žlugimu – esą Rusija įstumta į Petro I-ojo laikų sienas.

Dar vienas faktas, keliantis susirūpinimą. Minios eilinių žmonių Rusijoje susirinko minėti Josifo Stalino gimtadienio (gruodžio 21 dieną). Tai rodo, jog dalis Rusijos visuomenės rimtai remia stalinizmą. Gal vertėtų Seimo nacionalinio saugumo komitetui pasvarstyti, kuria kryptimi suka Kremlius bei kokios dalies Rusijos visuomenės nuotaikos, ką tai gali reikšti mūsų valstybės egzistavimui. Tikrai gyvename pačiu netinkamiausiu laiku - ar galime sau leisti įžeidinėti ir praradinėti sąjungininkus?

Ką gi - oficialiam Rusijos ministro pirmininko Vladimiro Putino vizitui į Vilnių esame gerai pasiruošę. Liko tik susitarti dėl datos ir tikslu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Bogdanas. E. Macronas, kurio nenori Rusija ir nori Lietuva (170)

Vienas didžiausių šių metų politinių įvykių yra rinkimai Prancūzijoje. Pokyčiai įvyksta, kai dauguma aktyvių piliečių supranta, jog respublika toliau taip važiuoti negali ir laikas keisti arklius, nes su senaisiais iš duobės neišsikrapštyti.

V. Laučius. G. Palucko revoliucija prieš S. Skvernelio revoliuciją (66)

Visą ketvirtį amžiaus Lietuvos politiniame gyvenime nekinta paprastas algoritmas: rinkėjai balsuoja už socialinį jautrumą ir teisingumą, kairesnę politiką, bet tie, kurie jiems tai žada, nuvilia lūkesčius, tad tenka ieškoti naujų – kairesnių politikų, kurie vėliau irgi nuvilia.

R. Valatka. Kaip Landsbergis ir konservatoriai už tikrus socialdemokratus sirgo (278)

Visiškas pipiec. Politika taip nususo, kad bebrų partijos varžybos tarp blyškiaveidžio Vilniaus vicemero ir beveidžio ūkio ministro išsiliejo į nacionalinį dešiniųjų Atvelykį. Kai supamasi sūpynėse, o margučius daužo tik vaikai. Rungtynėse dėl socialdemokratų čempiono vardo aktyviausia buvo konservatorių Vakarų tribūna.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Pakvieskime rusus į Lietuvą (262)

Vos prisėdau parke ant suoliuko peržvelgti telefone elektroninio pašto laiškus ir socialinių tinklų atnaujinimus, o jie jau čia – mandagiai siūlo pasišnekėti apie gyvenimo prasmę ir, taip pat mandagiai pasiųsti tolyn, palieka paskaityti keletą „Sargybos bokšto numerių“. Atsiversti į Jehovos liudytojus neplanuoju, bet vis tiek smagu, kad gyvenu laisvoje šalyje, kur kiekvienas gali tikėti kuo tik užsigeidžia arba netikėti niekuo.

Sekmadienio Evangelija. Viltis mirtyje (347)

Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje. (1 Pt 1, 3–4)