V.Laučius. Vienbalsė dešinė

Atrodytų, Lietuvoje seniai praėjo laikai, kai politinė ideologija vienijo turėjusius mąstyti viena vaga ir kalbėti vienu balsu tikinčiuosius bei paklusniuosius. Pats žodis „ideologija“, daug kam kėlęs susierzinimą pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, šiandien jau yra reabilituotas, atgavęs pliuralistinę prasmę ir mirga socialinės kritikos tekstuose, raginančiuose partijas remtis politinėmis idėjomis, o ne garvežiais-vadukais ir skambiais pažadais.

Socialdemokratų, liberalų ir konservatorių vardais pasivadinusios partijos susilaukia kritikos ne tik iš savo natūralių oponentų, bet ir iš idėjinių bendražygių, kurie pasigenda politinio turinio, atitinkančio tradicinių ideologijų iškabas. Tai verčia partijų viršūnes – kad ir tingiai, paviršutiniškai, negrabiai ir nenoromis – mėginti būti tuo, kuo skelbiasi, o ne tiesiog tuo, kuo išeina būti įsijautus į konjunktūrą ir grupinį interesą.

Šiuo atžvilgiu matyti vienas kontrastas: socialdemokratinių ir liberalių pažiūrų žmonės, pasigendantys socialdemokratinės ir liberalios politikos, kad ir nemėgstami partinės nomenklatūros, vis dėlto paprastai netampa anatemos aukomis. Kartais jie vertinami kaip vienišiai, idealistai, kitokio liberalizmo ar kitokios socialdemokratijos šalininkai, gal net kažkuriuo atžvilgiu idėjiniai disidentai, bet neįrašomi į juoduosius idėjinių priešų ir išdavikų sąrašus.

Tuo metu socialinė kritika, metanti akmenį į konservatorių ideologinį daržą ir demaskuojanti po konservatizmo iškabą įsirangiusį populizmą, iškart susilaukia „liberalumo“ arba „kairumo“ etikečių ir vertinama pagal principą „kas ne su mumis, tas – prieš mus“. Kitokio konservatizmo, nei reikalauja partinis credo, Lietuvos konservatorių ideologinė inkvizicija paprasčiausiai nepripažįsta. Yra kelios klišės, tarp jų – šeimos politika, politizuotos „krikščioniškosios vertybės“, panieka žmogaus teisėms, laisvėms ir tolerancijai, kurias arba kartoji kaip maldą choru su ideologiniais maldininkais, arba nesi konservatorius.

Liberalo Rimvydo Valatkos, nors ir kritiškai vertinančio liberalias partijas Lietuvoje, joks partinis liberalas rimtai nepavadintų socdemu arba krikdemu, liberalizmo priešu. Liberalizmo mintį skleidžiančios Santaros-Šviesos, kurios dalyvių nuostatos dažnai kirtosi su lietuviškąja partinio liberalizmo tikrove, niekad nebuvo partinių politikų smerkiamos kaip „neliberalios“. Ir joks liberalas rimtai nepareikštų, kad filosofas ir Europos parlamento narys Leonidas Donskis negali vadintis liberalu, jei kritikuoja partijos, kuriai atstovauja, deleguotų ministrų politiką.

Panašiai ir socialdemokratinė mintis Lietuvoje niekada nebuvo „kanonizuota“ ir uzurpuota partinės nomenklatūros. LSDP garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas drąsiai žėrė pagrįstą kritiką savo partijos bendražygiams už nesiskaitymą su ideologiniais principais. LSDP neatitikimą socialdemokratinėms vertybėms ne kartą konstatavo Lidija Šabajevaitė, Bronislovas Genzelis, Gintaras Mitrulevičius; pastaruoju metu – Naujosios kairės atstovai. Neteko girdėti, kad LSDP politikai smerktų šiuos savo kritikus už ideologinius nuokrypius nuo „tikrosios“ socialdemokratijos.

Visai kitoks vaizdas – konservatizmo idėjinių ginčų lauke. Čia buvo du ryškesni etapai. Gedimino Vagnoriaus laikais (1997 – 1999) vieša partijos vadovybės kritika iš idėjinių konservatizmo pozicijų buvo kryptingai slopinama, o kritikai – spaudžiami už nelojalumą. Tuo metu rašiau („Kultūros barai“, 1997/10), kad Lietuvos dešinėje matome reiškinį, kurį Karlas Mannheimas vadino „biurokratiniu konservatizmu“: pasaulėžiūrai, idėjoms, visuomenės lūkesčiams, politikai apskritai nejautrų administratorių, visa suvedančių į valdymo reikalus, įsigalėjimą po „konservatizmo“ iškaba.

Andriaus Kubiliaus laikais (2004 – 2012) mestasi į kitą kraštutinumą: ankstesnį abejingumą konservatizmo minties tradicijai pakeitė siaurakaktis ideologinis aktyvizmas. Prisigraibyta populistinių klišių, būdingų ir Amerikos kraštutinei dešinei, karingai reikalaujančiai įtesinti ir institucionalizuoti vadinamosios „moralinės daugumos“ dorovinį-religinį pasaulėvaizdį, ir Europos nacionalistams. Jau ne sykį kalbėta ir apie tai, kuo virsta šitoks „konservatizmas“. (Posovietinis lietuvių konservatizmas ir jo jaunatviškos atžalos, Apie kryžiuočių-demokratų maskatavimą „vertybėmis“ ir „tikėjimu“, Moralinės daugumos sindromas).

Į kitokio konservatizmo galimybes šiandien žvelgiama įtariai ir priešiškai. Kurios nuostatos akivaizdžiausiai neįsipaišo į lietuviškųjų tikratikių chorą? Pirma – tai klasikinė dorybių hierarchija, pagal kurią intelektinė dorybė yra aukščiau už moralines dorybes. Šią hierarchija atmetusiems konservatoriams, trumpai tariant, geriau yra bukas arba bukesnis, bet moralizuojantis ir auklėjantis visuomenę personažas valdžioje negu mąstantis, skeptiškas ir „vienintelio teisingo“ moralinio pasaulėvaizdžio politiškai nebrukantis žmogus.

Žinoma, visuomenės politika ir moralė, konservatyviai mąstant, yra glaudžiai susijusios, persidengiančios sritys. Niekas ir nesako, kad konservatoriai jas turėtų griežtai atskirti ir atriboti: moralė ir politika yra neatsiejamos tiek klasikinio, tiek šiuolaikinio konservatizmo požiūriu. Tačiau nei vyriausybė, nei partija, nei vienbalsė jos ištikimųjų bendraminčių kohorta neišugdys piliečių moralės politinio moralizavimo užkalbėjimais. Politinis moralizavimas yra gudrus būdas pranešti auditorijai – „žiūrėkite, koks aš doras“; bet auditorija nuo to netampa doresnė.

Šių dienų demokratija buvo statoma ant Švietimo projekto pamatų. Tarp jos kertinių prielaidų – piliečio racionalumas, geba kritiškai mąstyti ir vertinti, kurią teikia įgyjamas išsilavinimas ir akiratis. Kitaip nei prieš šimtus ir tūkstančius metų, intelektinės dorybės „minimumas“ yra pasiekiamas nebe mažai turtingesnių žmonių grupei, bet didžiajai visuomenės daliai. Tai leidžia mums pasitikėti demokratija daug labiau nei kritiškai ją vertinusiems Antikos ir Viduramžių mąstytojams. Demokratijos kokybė tiesiogiai priklauso nuo intelektinės dorybės vaidmens ir ugdymo.

Deja, dabartinis lietuviškasis konservatizmas neretai virsta moraline muziejininkyste, eksponuojančia pirmiausia pačius muziejininkus, iš dalies – antikvarines tradicinės visuomenės vertybes ir neigiančia intelektinės dorybės pirmumą. Prigimtinio racionalumo svarba pamirštama bene tikint „liaudies išmintimi“, skelbiančia, jog tikras gerumas glūdi kaimo kvailelyje, o štai išlavintas ir išlaisvintas protas – sukto gudročiaus įrankis.

Kitokio konservatizmo nenori matyti ir tie viešosios erdvės aktyvistai, kurie nuolat klibina liberaliosios demokratijos kaip institucionalizuoto liberalizmo pamatus, puldami žmogaus laisves ir teises, pliuralizmą ir toleranciją. Filosofinę dviejų minties tradicijų – konservatizmo ir liberalizmo – priešpriešą jie vėjavaikiškai perkelia į politiką ir ima kariauti su liberalizmu nesuvokdami, kad šitaip kerta šaką, ant kurios patys sėdi. Daužydami kertines liberalizmo idėjas jie griauna esamą politinę santvarką, nes neįmanoma atmesti liberalizmo, nesunaikinus liberaliosios demokratijos pagrindų.

Šitoks konservatizmas netenka išsaugojimo (conservatio) prasmės ir tampa radikalaus griovimo, o ne politinio nuosaikumo ir stabilumo saugojimo ideologija. Žinoma, anaiptol ne visa, kas būdinga šių dienų liberaliajai demokratijai, yra verta pritarimo ir saugojimo. Tačiau agresyvūs, paikų ideologinių klišių primarginti išpuoliai prieš „supuvusius Vakarus“ ir liberaliosios demokratijos pagrindus yra jau nebe konservatizmas, o barbarybė, primenanti gūdaus sovietmečio propagandą.

Užsiciklinę ties žmogaus teisių, kitoniškumo ir tolerancijos kritika konservatoriai nebemato tikrų problemų – kad ir politinės klasės nebuvimo, apsišaukusio (self-appointed) elito bukumo ir universitetų virtimo pinigus siurbiančiais, biurokratizuojamais techninių žinių fabrikais. Šios temos turėtų būti svarbios Lietuvos konservatoriams – bet, deja, dažniausiai nėra.

Trečia mūsų apsišaukusio konservatizmo bėda yra ta, kad jis, būdamas perdėm kritiškas politinio liberalizmo atžvilgiu, dažniausiai išlieka nekritiškas santykyje su ekonominiu liberalizmu. Poleminis įkarštis netikėtai išsenka, kai nuo politikos pereinama prie ekonomikos ir požiūrio į kapitalizmą. Tiesa, kai kurie jauni konservatyviosios dešinės autoriai drąsiai kritikuoja homo economicus pasaulėvoką, bet kol kas tai veikiau išimtis nei taisyklė.

Lietuviškasis konservatizmas šiuo atžvilgiu yra JAV neokonservatoriaus Danielio Bello įsitikinimų priešybė: Bellas tvirtino esąs socialistas ekonomikoje, konservatorius kultūroje ir liberalas politikoje. Mūsiškiai konservatoriai ekonomikoje taikstosi su neoliberailzmu ir keikia gerovės valstybės principus, politikoje koneveikia liberalizmą , o kultūroje... Mantas Adomėnas buvo parašęs puikią kultūros dalį Tėvynės sąjungos rinkimų programai 2008 m. Daugiau kultūrinio konservatizmo požymių mūsų politikų veikloje turbūt reiktų ieškoti dieną su žiburiu.