Prieš 20 metų Lietuvą puolė OMON ir "Alfa" būriai, o dabar tautą negailestingai žudo savi, per valstybės gynėjų konferenciją Seime sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.
"Kažkas kraunasi milijonus, o Lietuva ne OMON, ne "Alfa" būrio, ne kitų tėvynės priešų, o tikriausiai savųjų, jeigu juos taip galima pavadinti, rankomis tyliai, bet negailestingai žudoma", - pareiškė Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas.

Tai, kad šis drastiškas palyginimas sugalvotas kilniais tikslais – smerkiant tuos, kurie „girdo tautą“ ir naudoja alkoholį kaip „žudymo įrankį“ – vargu ar guodžia. Tikrai nevertėjo kad ir rimtos problemos – alkoholio verslo pardavimo siekių – statyti į vieną gretą su totaliu blogiu – nusikalstamu režimu ir jo prievartos mašina. Arkivyskupas gana žiauriai persistengė.

"Šiandien ieškome ir norime nuteisti asmenis, prieš 50 ar 20 metų tarnavusius okupantams ir įvykdžius nusikaltimų prieš savo tautiečius, tačiau nebematome tų, kurie nūdienos Lietuvai kasa duobę ir kala karstą", - kitoje vietoje tęsė tą pačią mintį S. Tamkevičius.

Vladimiras Laučius
Kaip galima buvo arkivyskupą piktinančią visuomenės dalį lengva ranka lyginti su žudikais-omonininkais, o Seimo pirmininkę piktinančias profsąjungas – su sovietinės „Jedinstvos“ politinėmis padugnėmis?
Ir vėl – nei moraliai, nei politiškai, nei teisiškai nepaaiškinamas ir nepateisinamas sulyginimas. Okupantų ir jų pakalikų padaryti nusikaltimai S. Tamkevičiui, sprendžiant iš minėtos citatos, nesiskiria nuo „blogų“ lietuvių, neįsiklausančių į kunigų ir konservatorių-krikdemų pamokslus, smerktinos veiklos ar gyvenimo būdo.

Tikra dovana rusų propagandai – ką jau čia bepridursi. „Jūs patys sau kasate duobę ir kalate karstą, tai patys save ir bauskite, užuot Rusijoje besislapstančiųjų ieškoję“, - gali dabar šnekėti bet kuris Kremliaus ruporas, cituodamas S. Tamkevičiaus pasisakymus.

Ir tai dar ne visos mūsų Bažnyčios „dovanėlės“ Laisvės gynėjų dienos proga. Gal ir normalu, kad lietuvių ir rusų dvasininkus bei konservatorių krikdemų vadovus vienija šeimos propagavimas. Bet atvirai reiškiamas priešiškumas Vakarų vertybėms – žmogaus teisėms ir individualizmui – Sausio 13-osios išvakarėse atrodė keistai.

Dvasininkų aną savaitę surengtoje konferencijoje, kurioje dalyvavo ir Maskvos patriarchato atstovas, buvo kalamos prie kryžiaus Vakarų valstybės. „Supuvusius Vakarus“ smerkusiam arkivyskupui S. Tamkevičiui kliuvo Vakarų visuomenių polinkis teikti prioritetą žmogaus teisėms. O kuo, jei ne žmogaus teisėmis, yra grįsta Vakarų liberalioji demokratija?

Juk būtent dėl jos, o ne dėl progos pasiklausyti dvasininkų pamokslų apie „supuvusius Vakarus“ iškovojome savo laisvę. Propagandos apie „supuvusius Vakarus“ turėjome progos sočiai prisiklausyti sovietmečiu. Dabar įsijautusių į politikavimą dvasininkų pastangomis gaunasi gan makabriškas déjà vu. Ir dar – Laisvės gynėjų dienos kontekste...

Apskritai prieš puldinėdami žmogaus teisių principą mūsų politikuojantys Bažnyčios hierarchai, jei jau jiems šitaip rūpi politinės minties teoriniai pagrindai, galėtų atsižvelgti į nuosavą socialinį mokymą. 

Popiežių Leono XIII ir Jono Pauliaus II socialinėse enciklikose kalbama ir apie prigimtines teises, ir apie kantiškąjį asmens orumą, kuriuo yra grindžiamos šiuolaikinės žmogaus teisės.

Vladimiras Laučius
Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko išpuoliai prieš žmogaus teisių politinį primatą kertasi ne tik su visa liberaliosios demokratijos architektonika, bet ir su tam tikrais šiuolaikinės Bažnyčios socialinio mokymo ypatumais.
Enciklikoje „Rerum novarum“ pabrėžiami principai – privačios nuosavybės šventumas, prigimtinių teisių pirmumas ir nelygstamas savisaugos poreikis – susišaukia su Thomo Hobbeso ir Johno Locke’o politinėmis teorijomis. Šios savo ruožtu buvo prie žmogaus teisių principo ištakų.

Enciklikoje „Centesimus annus“ sušvelninamas privačios nuosavybės principas (jis nebevadinamas „šventu“), tačiau priartėjama prie moderniojo žmogaus teisių aiškinimo. Popiežius Jonas Paulius II šioje enciklikoje kalba apie asmens orumą kaip apie „autonomiškam moralinio apsisprendimo subjektui“ besąlygiškai pripažintą savybę. Tai iš Imanuelio Kanto filosofijos kildinamų žmogaus teisių pagrindas.

Taigi Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko išpuoliai prieš žmogaus teisių politinį primatą kertasi ne tik su visa liberaliosios demokratijos architektonika, bet ir su tam tikrais šiuolaikinės Bažnyčios socialinio mokymo ypatumais. 

Galima tiems ypatumams ir nepritarti – bet tuomet arkivyskupas S. Tamkevičius turėtų aiškiai pasakyti, kad nepritaria aggiornamento sąjūdžio ir Vatikano II Susirinkimo sąlygotoms modernizacijos permainoms.

Deja, Sausio 13-ąją mūsų valstybės dvasiniams ir politiniams lyderiams kliuvo ne tik vakarietiškos žmogaus įteisės, bet ir žodžio bei minties laisvės principas. 

Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigė pastarojo meto aktualijose matanti daug panašumų su 1991 metų įvykiais – jai juos kažkodėl priminė profsąjungų siekis mitinguoti prie Seimo.
Valstybės – ES narės teisėtos profsąjungos mūsų Seimo pirmininkei, kad ir kaip būtų keista šitai girdėti, primena „Jedinstvos“ smogikus, kurie 1991 metų sausį po kainų pakėlimo veržėsi į Aukščiausiosios Tarybos rūmus.

„Identiškai arba labai panašiai sąskambis ir dabar - profsąjungos nepatenkintos tuo, ką daro Vyriausybė, bet nori susirinkti prie Seimo. (...) Kada matai labai daug atitikčių su 1991 metais, natūralu, kad kyla labai daug neatsakytų klausimų“, - pareiškė I. Degutienė.

Taip, po šio pareiškimo išties gali kilti daug klausimų. Kas per procesai vyksta kai kurių LKB hierarchų ir moralizuoti mėgstančių konservatorių-krikdemų lyderių galvose? Kaip galima buvo arkivyskupą piktinančią visuomenės dalį lengva ranka lyginti su žudikais-omonininkais, o Seimo pirmininkę piktinančias profsąjungas – su sovietinės „Jedinstvos“ politinėmis padugnėmis?

Laimei, bent jau premjeras Andrius Kubilius Sausio 13-ąją nepadarė valdžiai sarmatos ir pašnekėjo tikrai išmintingai. „Mes iškovojome teisę ir laisvę į politinę poliarizaciją, laisvą kalbą, laisvą žodį, kartais ir užgaulų, ir kritišką. (...) Ginče gimsta tiesa, to ginčo laisvę mes ir iškovojome “, - sakė jis per Žinių radiją.

Dvasinės vienybės, dėl kurios stygiaus valdančiųjų atstovai šiandien dažnai ir graudžiai verkšlena, galėtų būti kur kas daugiau, jei valdantieji mąstytų ir kalbėtų taip, kaip šiuokart girdėjome kalbant premjerą.