Kita vertus, ką ten tos dėmės: jų pritapšnotas valstybės garbės munduras seniai atrodo ir kvepia kaip 19 metų skalbykloje nebuvusi dėmėta kamufliažinė uniforma.
Jei Lietuvos konservatoriai per savo suvažiavimą dabar užtrauktų senu papratimu „žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, tai nuskambėtų kaip grasinimas visai Lietuvai. Nes atrodys, kad A. Valinsko vadovaujamai „Ąžuolo“ frakcijai vėl bus dovanojamos valdžios vietos. Tarp jų ir Seimo pirmininko vieta, ir tas net neįsivaizduojamos paskirties aukštas postas, kurį galėtų užimti, nedrumsdama valstybės rimties, „Ąžuolo“ frakcijos seniūnė Arūnė Stirblytė.
Mūsų liberalioji demokratija, jei kalbėsime pirmiausia ne apie jos liberaliąją, o apie demokratinę šerdį, atrodo gana beviltiška, ir pažangos požymių veik nematyti. Nei „atstovavimo tautai“ institutas, nei jo skiriama vykdomoji valdžia neatlieka politinės valdžios – arba, kaip sakytų Arvydas Šliogeris, „pilietinės valdžios“ – paskirties. Ir nematyti požymių, kad du nepriklausomybės dešimtmečiai būtų pakeitę šią politinę būklę į gera.
Kai tautos atstovai neatstovauja tautai, kitaip tariant – vadovaujasi kitais interesais, nei visuomenės interesas, pažeidžiama šalies Konstitucija ir griaunami atstovaujamosios demokratijos pamatai. Iškalbingų pavyzdžių toli ieškoti nereikia – pakaktų priminti, kaip užpernai kone visas Seimas balsavo už „Leo LT“ aferą. To, kaip tvarkomasi su šios aferos padariniais, kaip ir, žinoma, jos pačios, nepavadinsi visuomenės intereso politika, nes visuomenės interesas reikalavo išvis nebristi į šitą liūną.
Esminė problema yra būtent ta kukli, bet nevykdomą sąlyga – „gerai pagalvojus“. Tiesiog reikia turėti, kuo ją vykdyti, o kai ji visuotinai niekinama ir nepaisoma, mums lieka tik nuolatinės kalbos apie „politinės valios trūkumą“. Iš tikro mūsų politiniam gyvenimui trūksta ne politinės valios, o politinių smegenų. Ir kai į Seimą renkamas A. Valinskas & Co., tai liudija, kad mąstoma ne kairiuoju ar dešiniuoju smegenų pusrutuliu, o pusrutuliais, kurie yra puse ūgio žemiau tos vietos, kur turi būti smegenys.
Tautos atstovų institutas Lietuvoje blaškomas tarp dviejų atsakymų į klausimą, kas pirmiau – višta ar kiaušinis. Populistai sako, kad visų blogybių priežastis – buvusi valdžia, neleidusi tautai išrinkti į Seimą geriausių savo atstovų. Jų paklausiusi tauta puola balsuoti už „naująją politiką“ su Artūru Paulausku, vėliau – už Darbo partiją su Viktoru Uspaskichu, dar vėliau – už Tautos prisikėlimo partiją su A. Valinsku. Prieš kiekvienus rinkimus atsiranda naujų kovotojų su valdžios idiotizmu, ateinančių į Seimą praturtinti savimi būtent to, su kuo žadėjo kovoti. Žmonės masiškai juos renka į valdžią, o vėliau sako, kad valdžia dėl visko kalta.
Kiti tvirtina, kad dėl mūsų demokratijos negerovių rinkėjai patys kalti ir nusipelno kaip tik tos valdžios, kurią išrenka. Tačiau yra neteisinga kaltinti už neteisinga pasirinkimą, kai išties jokio pasirinkimo nėra. Ar daug kas renka tautos atstovus pagal racionalų politinio gėrio kriterijų? Ne. Dauguma einančių balsuoti ir bent kiek susimąstančių apie savo pasirinkimo kriterijus renkasi ne gėrį, o mažesnę blogybę. Jei piliečiai priversti rinktis vien „mažesnes blogybes“, tai į valdžią išrenkama tik blogybė ir niekas kita: atskirų frakcijų ar politikų blogumo laipsnis neturi lemiamos įtakos bendram vaizdui.
Kol demokratinė mūsų liberaliosios demokratijos šerdis neišbrenda iš šios vaikiškos „vištos ir kiaušinio pirmumo“ dilemos, liberalioji jos šerdis yra apskritai nustumta į politinio gyvenimo paraštes. Demokratijos liberalumas remiasi dviem kertiniais laisvės stulpais: laisva rinka ir žodžio bei minties laisve. Tarp visuomenės grupių šiems dviem principams, akivaizdu, turėtų atstovauti verslas ir viešieji intelektualai – pilietiškai aktyvūs kultūros žmonės, mokslininkai, žurnalistai ir pan. Lietuvos ypatumas tas, kad abi šios grupės yra arba nustumtos, arba pačios nusišalina nuo aktyvesnio pilietinio dalyvavimo. Todėl ir mūsų liberaliosios demokratijos liberalumas šiuo atžvilgiu merdi bei vos rusena.
Ką daryti? Kai intelektualai ar verslininkai (vadinkime juos liberalais) ima viešai kritikuoti partijų, vyriausybės veiklą, politikai jų dažniausiai negirdi ir net nemėgina įsiklausyti. Na, nebent įsiklausymas „apsimoka“ (prieš rinkimus ar pildant partijos kasą). O kai jie tiesiogiai į tą veiklą įsitraukia ir virsta politikais, daugelis jų pasiduoda mūsų politinės konjunktūros pagundoms ir nebeatstovauja tam liberaliam laisvės principui, kuris juos, kaip „liberalių sričių“ atstovus, turėtų motyvuoti bei kuriuo jie turėtų ideologiškai vadovautis.
Prieš ką pirmiausia buvo nukreipta rinkimus triuškinamai laimėjusios prezidentės Dalios Grybauskaitės rinkimų kampanija? Prieš monopolijas. Kokia yra viena didžiausių mūsų iškreipto ūkio ir iškreiptos politikos problema? Monopolijos. Tai kur visą tą laiką buvo mūsų liberaliosios demokratijos liberalai, kad Lietuva tapo tokia monopoliškai antiliberali? Ką ir kalbėti apie žodžio ir minties laisvės, žmogaus teisių apribojimus bei verslo gaivinimo idėjų marinimą – vienus ryškiausių dabartinio Seimo ir vyriausybės veiklos ypatumų. Kur dingo liberalai?
Ir juk būtent dvi minėtos liberalios grupės – verslininkai ir viešieji intelektualai – turi nemenkų protinių, ekspertinių bei finansinių resursų, kurie lyg ir leidžia daryti didelę įtaką politiniams procesams bei gali paspartinti valstybės politinę brandą. Kur ta įtaka? Kur tie resursai?
Jų nematyti, nes abi šios grupės akivaizdžiai nesugeba deramai organizuotis bei telkti savo pastangų reikiama kryptimi. Būtina nuosekli, organizuota, kryptinga dviejų liberalių visuomenės grupių pajėgas vienijanti veikla, tarnaujanti visuomenės interesui. Gal tada į viešuosius intelektualus nebūtų niekinamai žiūrima kaip į svaičiojančius politikos „menininkus“, o į verslininkus – kaip į savo siaurais interesais rūpintis tesugebančius egoistus.
Kitaip tariant, Lietuvos liberaliajai demokratijai reikia politiškai (ir finansiškai) organizuoti savo liberaliojo principo atstovus. Ir galvoti greičiausiai reikėtų ne apie dar vieną „nesisteminę“ partiją, o apie vadinamuosius „think tank“ – smegenų centrus, kurie savo ruožtu galėtų ugdyti ir būsimus politikus. Tie būsimi politikai būtų įsipareigoję ne marionetiniams partijomis vadinamiems dariniams su jų butaforinėmis ideologijomis, bet tikriems politiniams principams ir idėjoms, kurias brandintų ir skleistų kalbami smegenų centrai.
Tai, kad jie būtų steigiami liberaliojo liberaliosios demokratijos dėmens pagrindu, nereikštų, kad jie privalėtų išpažinti liberalizmo doktrinos atmainas. Tiesiog jų veikimas ir nuostatos būtų grindžiamos ne demokratijos – daugumos valios, bet liberalizmo – kūrybinės mažumos galimybių principu. Gal tada po kokio dešimtmečio kas nors dar ir gautųsi dora iš mūsų politikos. Nes, pakartosiu, jai trūksta ne tiek politinės valios, kiek politinių smegenų.