Neįtikėtina, kad laisvoje šalyje, kur lyg ir gerbiama žodžio laisvė, kur jokia valstybinė ideologija nevaržo nei mokslo, nei meno raiškos, vis dėlto vyksta tokie dalykai. Mokslininkas kviečiamas ant kilimėlio už elgesį, nesuderinamą su doro komunisto... ne, šiuokart – su politiškai korektiško konformisto morale.
Dar kartą: A. Šliogeris savo žodžius apie mezgančias mergaites ir Plutarchą skaitančius berniukus pasakė juokaudamas. Maža to: pasakė ne viešai erdvei, ne spaudai. Spaudoje ir internete jo netaisyti žodžiai atsirado per nesusipratimą. Su pašnekovu dorai nesuderintą interviu paskelbusio leidinio redaktorius netrukus viešai dėl to atsiprašė.
Nepaisant šių aplinkybių, jaunų žmonių grupė, sodriai pamarginta „Naujosios kairės“ atstovų, į filosofo žodžius ir mintis sureagavo... skundu. Paprastai tariant, apskundė universiteto Senato komisai ideologiškai „neteisingas“ A. Šliogerio pažiūras. Taip, taip: 2009-taisiais, o ne brežneviniais 1979-taisiais ir ne George‘o Orwell‘o „1984-taisiais“.
Gūdžiu sovietmečiu taip elgdavosi „stukačiai“. Šiandien panašiai elgiasi Lietuvos akademinės jaunuomenės aktyvistai, pasirengę apginti lyčių lygybę ir feminizmą nuo „buržuazinio prietaro“ apie vyrų ir moterų skirtumus. Jie nesuvokia, kur tie skirtumai. Kai nerodai pirštu, tik paaiškini, jie supyksta. O pirštais juk iš mandagumo nerodome.
A. Šliogeris nieko nepersekiojo ir neskriaudė už lyčių lygybės idėją ar feminizmo ideologiją. Jis neengė už įsitikinimus žmonių, kurie jį apskundė (jei engė, tai kur įrodymai?). Neteko girdėti, kad jis rekomenduotų priimti į darbą ar atleisti iš jo vadovaudamasis ideologiniais sumetimais. Net skundikai savo skunde netvirtino, kad A. Šliogeris padėjo darytis karjeras manantiems, jog vyrai esą pranašesni už moteris, o feminizmas esąs yda.
A. Šliogerio pažiūros nėra nei kurios nors politinės ar administracinės valdžios įrankis, nei jo profesinės galios lemti žmonių likimus veiksnys. Jei jis turėtų nors kiek valdžios, o ne tik retos išminties ir vardą, jei būtų despotiškas ir kerštingas, tai tie, kurie dabar reklamuojasi, aršiai jį puldami, greičiausiai tik kukliai burbėtų kur nors rūkomuosiuose, guosdami vienas kitą, kad mezga ne tik mergaitės ir kad mergaitės ne tik mezga.
Keista mintis, kad A. Šliogeris – pavojingas, priklauso tiems, kurie iš jos darosi asmeninį šou ir reklamą. Pagunda juk išties nemaža: viešųjų ryšių atžvilgiu naudinga pulti įžymų autoritetą, kuris net nesigina, kuris negali kaip nors esmingai pakenkti arba padėti siekiant karjeros bei medžiaginės gerovės. Neskirsto nei postų, nei pinigų, nei viena ir kita lemiančių perspektyvų. Tiesiog nebijo ir nevengia aštriai pasakyti to, ką galvoja.
Ar tam tikri A. Šliogerio vartojami epitetai – „netinkami“ ir „per aštrūs“, kaip mano dalis ideologiškai angažuotų inteligentų? Galbūt – kiek per aštrūs. Tačiau reikėtų matyti tris svarbias aplinkybes.
Pirma, A. Šliogeris netaiko savo griežtokų diagnozių ad hominem, nežeidžia sarkazmu ar panieka konkrečių asmenų, nevadina padugnėmis konkrečių žmonių. Jis tik kartais ištaria vieną kitą emocingesnį žodį, nukreiptą prieš kvailumą kaip reiškinį ir pamatinę bei visuotinai reabilituojamą tikrenybę. Šiuo atžvilgiu profesoriui galima tik pritarti.
Antra, A. Šliogerio žodžiai, kurie išties retai būna pūkuoti ir švelnūs, nedaro esminio poveikio mūsų visuomenės ir valstybės būklei. Norėčiau, kad darytų; bet jie nedaro. Todėl kai pasigaunamas kuris nors aštresnis profesoriaus žodis ir su juo lakstoma po komisijas bei gatves ir sales, tai tėra kabinėjimasis prie žodžių ir – pasikartosiu – A. Šliogerio „išnaudojimas“ grupinio reklamavimosi tikslais.
Trečia, tie, kurie puola A. Šliogerį už žodžius, patys savo drastiškų ištarmių nepastebi. Gal geriau leistų filosofui kalbėti taip, kaip jis kalba, užuot viena ranka skundę jo leksiką, o kita ranka gražbyliavę taip, kad A. Šliogeris šalia tų gražbylysčių darosi panašus į mandagiai linkčiojantį delikatų rytietį, švelnų ir taikų nuo vegetariško maisto ir dzen.
Antai Nida Vasiliauskaitė taip aiškina A. Šliogerio požiūrį į žmogaus intelektinius sugebėjimus: „Lemia ... jo lytiniai organai: vienus, nepriklausomai nuo IQ, jie įgalina skaityti graikų rašytojus ir tapti filosofais (filosofuojama, matyt, atitinkamais organais: kuo anie didesni, tuo gilesnė filosofija gaunasi)...“ Kodėl sakyti „padugnės“ yra blogai, o drabstytis lytiniais organais vietoj argumentų, vertinant žmogaus pažiūras – normalu?
Gyvendami liberaliosios demokratijos sąlygomis, pagrįstai tikimės, kad galime laisvai reikšti savo mintis ir reaguoti kontrargumentais į tas idėjas, su kuriomis nesutinkame. Perskaičiusi A. Šliogerio pajuokavimus apie konservatyvų jaunuomenės ugdymą, „Naujosios kairės“ atstovė N. Vasiliauskaitė, kaip žinome, sureagavo komentaru DELFI.
Sakytume – normalus oponavimas. Na, nebent galima abejoti, ar vertėjo šitaip sureikšminti vaizdingą ir linksmą A. Šliogerio pasisakymą. Berniukai skaito Plutarchą, mergaitės – mezgimo vadovėlį... Juokinga. Bet N. Vasiliauskaitė ir jos bendraminčiai supyko.
Pažįstu žydų, kurie linksmai pasakoja „antisemitinius“ anekdotus. Pažįstu blondinių, kurios smagiai juokiasi iš anekdotų apie blondines. Jos nesusitapatina su anekdotiniais personažais. O štai „mezgančios mergaitės“ ūmai sukėlė grupinio įniršio audrą.
Kas tai – kompleksas? Sunkios vaikystės su virbalais ir be Plutarcho padarinys? Kas atsitiko grupei jaunų ir kultūringų intelektualų, kad jie ėmė niekinti esminę savo kultūros bei intelekto skleidimosi ir brendimo sąlygą – laisvę?
Nesuvokiama, kaip tokie principingi kovotojai už sąžinės, žodžio ir minties laisvę staiga patys ima kovoti su tuo, ką kitomis aplinkybėmis nuosekliai užstodavo ir apgindavo. Taip pat nesuvokiama, kaip gali filosofinį išprusimą bent jau pagal amatą ir „sertifikatą“ turintys asmenys šitaip niekinti filosofinį pažinimo kelią. Kaip galima puikuotis jame manieromis, kurios ne tik filosofui, bet ir apskritai akademiniam intelektualui nepridera?
Skundas – ypač tuo atveju, kai juo siekiama marginalizuoti autoriteto poziciją – tai parveniu pagieža, o ne intelektualo ir juolab ne filosofo būdas ieškoti tiesos.
Toks elgesys tarytum legitimuoja klausimus: „Na ir kas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja žodžio ir minties laisvę? Na ir kas, kad filosofo toks darbas ir pašaukimas – kelti nepatogius klausimus, abejoti konvencinėmis „tiesomis“ ir nesutikti su ideologinėmis „savaime suprantamybėmis“?“
Fanatiškas bei karingas lygių lyčių, lygių minčių ir kitokių lygybių bei vienodybių sektantiškumas tik iš pažiūros gina pažeidžiamų visuomenės grupių teises bei orumą. Lygybės, vienmintiškumo ir politinio korektiškumo tironija, paremta grupinės „aukos“ susivokimo bei saviraiškos absoliutizavimu, naikina kur kas fundamentalesnius dalykus, be kurių neįmanoma nei laisva visuomenė, nei sveika respublika.
Galiausiai stebina VU Senato etikos komisijos požiūris į problemą. Kam apskritai reikėjo šio svarstymo? Kas lėmė solidžių žmonių sutikimą rengti šiaip jau ne tik keistoką, bet ir gėdingą farsą? Magėjo paauklėti A. Šliogerį? Lėmė noras suvesti kažkokias sąskaitas?
Vertėtų atkreipti dėmesį į įdomią Egidijaus Kūrio vadovaujamos komisijos išvadą, kuria „baramas“ A. Šliogeris ir kuri skelbia, kad, reiškiant nonkonformistines nuostatas, neturi būti vartojama leksika, kuri žemina kitokius įsitikinimus turinčius asmenis. Joje teigiama: „Kai kurie prof. A. Šliogerio pavartoti žodžiai ir posakiai (pvz., „padugnės“, „debilai“)... nors ir neadresuoti jokiems konkretiems asmenims, neatitinka šio kriterijaus“.
Taigi išvadoje skelbiamas kriterijus, kad vartojama leksika neturi žeminti kitokius įsitikinimus turinčių asmenų. Bet skaitydami šurmulį sukėlusį tekstą matome, jog apie asmenų įsitikinimus A. Šliogeris nekalba, sakydamas „padugnės“ ir „debilai“. Padugnėmis jis vadina menkystas, nepagrįstai norinčias būti laikomas „elitu“, o apie „debilus“ apskritai tik klausia – ar netenka šalia jų būti. Kur čia „kitokius įsitikinimus turintys asmenys“? E. Kūrio komisija, regis, persistengė: minėta išvada – darbo brokas.
O kalbant apie filosofų leksiką, norėtųsi paklausti: ar tokie filosofai, kaip José Ortega y Gassetas, irgi būtų garbios komisijos pabarti ir pamokyti, kaip jiems dera kalbėti bei rašyti? Juk „Masių sukilime“ rasime panašių epitetų į tuos, kuriuos vartojo A. Šliogeris, beje, viso labo neredaguotame, spausdinimui netaisytame pokalbyje.
Et, kas tas Gassetas, kas tas Šliogeris, kas tie filosofai, palyginti su KOMISIJA...
Kur Tavo išmintis, Alma Mater Vilnensis?..