„Jeigu dokumentuotų faktų nėra, o tik žurnalistų kalbos, tai tikrai nieko nedarysim“, - pareiškė apie incidentą TS-LKD Priežiūros komiteto pirmininkas Alfonsas Andriuškevičius. Na, žinoma – varnas varnui, talibas talibui akies nekirs.

Ar A. Andriuškevičius mėgino pasakyti, kad žurnalistų filmuota ir aprašyta medžiaga yra sukurpta kur nors kino studijoje, dalyvaujant P. Gražulio ir K. Uokos antrininkams? Ką reiškia jo pasakymas – „tik žurnalistų kalbos“? Gal konservatorių Priežiūros komiteto pirmininkas yra šiek tiek neadekvatus?

Ar Vilniaus policijos vadovo viešai pasakyti žodžiai, kad P. Gražulis su K. Uoka galimai kurstė riaušes, ir „jei ne šie du piliečiai, renginys būtų praėjęs be didelių incidentų“, tai – irgi viso labo „tik policijos kalbos“, anot A. Andriuškevičiaus? Įdomus tas TS-LKD Priežiūros komitetas: žiniasklaidos pranešimų nepaiso, policijos – taip pat nepaiso. Matyt, kalbasi ir tariasi tik su aukščiausiuoju.

Konservatorių vadovybė riaušininkų atžvilgiu taiko dvigubus standartus. Kai pernai sausio šešioliktąją vyko riaušės prie Seimo, TS-LKD vadovai jų dalyvius griežtai pasmerkė. Kai šiomis dienomis visa Lietuva pamatė, ką išdarinėja į policiją nusispjovęs konservatorius-krikdemas K. Uoka, TS-LKD Olimpe tvyro ori tyla arba skamba aptakūs žodžiai. Ir trykšta tradicinė neapykanta žiniasklaidai.

Šiuokart ideologiškai „sublizgėjo“ ir TS-LKD talibų bendraminčiai – „tvarkiečiai“. Jų frakcijos Seime seniūnas Valentinas Mazuronis pažėrė tokių politinės išminties perlų, kuriais talibaniškieji konservatoriai-krikdemai gali drąsiai inkrustuoti nuosavas programas bei prakalbas.

Štai ką bylojo „tvarkiečių“ parlamentarų seniūnas: „Žmonės, kurie nepritaria tokioms eitynėms, o tokių yra trys ketvirtadaliai, manau, kad jie tokiu nepritarimu gina arba bando parodyti savo vertybes – tradicinę šeimą, istoriją, religiją <...> Forma, kuria vieni ar kiti žmonės reiškia vienas ar kitas emocijas, priklauso nuo jų charakterio, nuo kitų dalykų“.

Tad šit kaip, pagal V. Mazuronį, yra rodomos „šeimos, istorijos, religijos vertybės“! Pažvelkite į iškalbingas nuotraukas, iš kurių stačiai trykšte trykšta ir „šeima“, ir „religija“, ir „istorija“:

Petras Gražulis ir Vytautas Valentinavičius

„Vertybės“, savaitgalį po homoseksualų eitynių pratrūkusios P. Gražulio ir K. Uokos chuliganizmu, ilgainiui vis labiau suartina šių dviejų personų atstovaujamas partijas – TS-LKD ir TT. Šių partijų frakcijos Seime jau ne sykį drauge šiurpino Europą savo barbariškomis kalbomis ir balsavimais.

Petras Gražulis
Regis, pulsuojančią meilės širdutę jau tuoj bus galima piešti ne tik tarp P. Gražulio ir K. Uokos, bet ir tarp TT bei TS-LKD. Kalbos apie prasidėjusias užkulisines konsultacijas tarp konservatorių-krikdemų ir „tvarkiečių“ dėl pastarųjų prisijungimo prie tirpstančios valdančiosios koalicijos, matyt, turi pagrindo. Panašu, kad pirminiai pokalbiai jau įvyko partijų vadovybių lygiu.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė gal tiesiogiai ir neragino TS-LKD vadovų mėginti kviestis „tvarkiečius“ į koaliciją, bet apie koalicijos stiprinimą Daukanto aikštėje kalbėta primygtinai. O ką konservatoriams į ją kviestis?

Viktoras Uspaskichas iš Andriaus Kubiliaus kvietimo bendradarbiauti viešai pasityčiojo ir ta proga pasidarė sau ir savo partijai viešųjų ryšių akciją. Vargu ar po tos istorijos Darbo partija įsilies į TS-LKD bendražygių gretas.

Su Gediminu Vagnoriumi ir jo vadovaujamos partijos parlamentine frakcija konservatoriams turėtų būti lengviausia susikalbėti. Tačiau A. Kubilius nepakęs šalia savęs G. Vagnoriaus, o Arūnas Valinskas nepakęs šalia savęs kai kurių G. Vagnoriaus „krikščionių“. Prezidentė D. Grybauskaitė G. Vagnoriui taip pat, švelniai tariant, simpatijų nejaučia. Tad galimas derybas su „krikščionimis“ žlugdo asmeninio pobūdžio įtampos, kurias padėtų įveikti nebent lyderių (G. Vagnoriaus? A. Kubiliaus?) kaita.

Vladimiras Laučius
Konservatorių vadovybė riaušininkų atžvilgiu taiko dvigubus standartus. Kai pernai sausio šešioliktąją vyko riaušės prie Seimo, TS-LKD vadovai jų dalyvius griežtai pasmerkė. Kai šiomis dienomis visa Lietuva pamatė, ką išdarinėja į policiją nusispjovęs konservatorius-krikdemas K. Uoka, TS-LKD Olimpe tvyro ori tyla arba skamba aptakūs žodžiai. Ir trykšta tradicinė neapykanta žiniasklaidai.
„Vaivorykštinė“ koalicija su socdemais būtų stabiliausias iš visų įmanomų valdžios darinių. Šios dvi partijos turi per abi maždaug tiek pat vietų Seime, kiek jų turi visa dabartinė valdančioji „dauguma“. Joms užtektų į kompaniją tik 6-7 žmonių, kad koalicija būtų pakankamai stabili. Kitaip nei TT, „krikščionių“ ar esamų TS-LKD partnerių – valinskininkų, jų parlamentinės frakcijos yra prognozuojamos ir besivadovaujančios aukštesniais politinės kultūros standartais.

Tačiau socialdemokratams (LSDP) nepriimtinas A. Kubilius premjero poste. Savo ruožtu ir A. Kubilius, ir LSDP vadovybė jau apsikeitė viešais pareiškimas apie tai, kad koalicijos šios dvi partijos nesudarinės.

TS-LKD ir LSDP derybos taptų įmanomos, jei dabartinį Vyriausybės vadovą pakeistų Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Tačiau vargu ar A. Kubilius to nori. Jam kaip premjeras labiau patinka A. Kubilius.

Kaip elgtis TS-LKD vadovui? V. Uspaskichas „išdūrė“; G. Vagnorius erzina, nes išmano ekonomiką ir jaučiasi pranašesnis; A. Butkevičiaus socdemai, kitaip nei Gediminas Kirkilas, nemoka A. Kubiliaus gražiai pagirti, paglostyti, palepinti dėmesiu ir simpatija. Vėl įkalbinėti „darbiečius“? Susitarti su „krikščionimis“, nustumti G. Vagnorių ir išmesti iš koalicijos A. Valinsko trupę? Ar geriau paaukoti save „vaivorykštei“?

Šiomis aplinkybėmis net derybos su Rolandu Paksu nebeatrodo nei baisios, nei prieštaraujančios tradicinėms konservatorių nuostatoms. Juolab kad tos nuostatos jau seniai subliūško: ir per „2K“ istoriją, kai A. Kubiliaus konservatoriai rėmė G. Kirkilo Vyriausybę, ir per flirtą su V. Uspaskichu. Su velniais jau paobuoliauta.

Ir štai galima išeitis: koalicija su TT. P. Gražulis su K. Uoka bei jų bendraminčiai abejose frakcijose šį darinį vertybiškai ir emociškai cementuotų. Lietuviškasis Talibanas suvienytų savo susiskaldžiusias pajėgas.

Tačiau yra viena problema: TT gali reikalauti Seimo pirmininko posto ir Aplinkos ministro portfelio. Portfelį galima atiduoti, praradus A. Valinsko kompaniją. Savo ruožtu šalinti I. Degutienę iš Seimo pirmininkių mainais į „tvarkiečių“ balsus vargu ar įmanoma.

Vadinasi, kad ir kokia graži būtų P. Gražulio ir K. Uokos pora, TS-LKD ir TT partnerystei iškyla sunkiai įveikiamų kliūčių. Ar pagunda būti kartu tas kliūtis įveiks? Ar konservatoriai įkalbės „tvarkiečius“ susimažinti apetitus? Emocinio ryšio tarp dviejų partijų atstovų, kaip liudija reakcija į homoseksualų eitynes, tikrai esama. Ateitis parodys, kaip susidėlios pragmatiniai sumetimai.

Autorius yra „The Economist“ partnerio Lietuvoje žurnalo „IQ“ vyr. redaktorius.