V.Laučius: Patriotizmas, pilietiškumas - sentimentai ar įsitikinimai?

 (71)
Vladimiras Laučius
© DELFI (J.Juršienės nuotr.)

Dažnai sakoma: kokia visuomenė, tokie ir jos politikai. Jaučiantys politinę atsakomybę Lietuvos socialiniai kritikai gan darniai kartoja, kad visuomenė stokoja pilietiškumo; kartais sako – patriotizmo, dažnai pasigenda vadinamosios politinės kultūros kokybės.

Visos šios sąvokos – pilietiškumo, politinės kultūros, patriotizmo – vartojamos tarsi būtų vienareikšmiai suprantamos, o jų reikšmė visiškai akivaizdi. Žinoma, viešojoje erdvėje nebūtų lengva susikalbėti, jei kaskart iš naujo būtų griebiamasi apibrėžimų, išaiškinimų ir išlygų. Tačiau kartais – ir vis dažniau – tikrai nebeaišku, ko konkrečiai tikimasi bėdojant, kad trūksta tai pilietiškumo, tai kitų minėtų dalykų.

Patriotizmas turi įvairių atspalvių ir prasmių, kartais sunkiai suderinamų ar net susikertančių. Kai kalbama vien apie nesąlygišką meilę tėvynei kaip savo kraštui ir tėvynainiams, tai akivaizdus supaprastinimas, kurį leidžia matyti ir kai kurie prieštaringi patriotinio žmonių elgesio motyvai, ir tam tikri istoriniai pavyzdžiai.

Antai senovės graikams patriotizmas buvo atsidavimas tėvynei ir kūnu (treniruojamu karui), ir siela. Sielai jie savo ruožtu priskyrė ne tik jausmingąjį, bet ir protingąjį pradą. Patriotizmas, klasikiniu požiūriu, yra atsidavimas tėvynei ir širdimi, ir protu. Jį iš dalies išreiškia garsioji Periklio Laidotuvių kalba, įkūnijanti pasididžiavimo savo valstybe ir jos santvarka dvasią. Širdis ir protas čia neatskiriami, tačiau pastarasis remiasi idėjine motyvacija, skatinančia mylėti savo valstybę ir ja didžiuotis ne tik todėl, kad ji sava, bet pirmiausia todėl, kad yra kuo didžiuotis. Politiniu lygmeniu tai pirmiausia santvarkos, teisingumo, garbės dalykai.

Tarp moderniųjų valstybių santvarkos principais grįstą patriotizmą pirmoji įkūnijo JAV. Šis patriotizmas matyti ir revoliucijos laikų Prancūzijoje. Abiem atvejais jis neatsiejamas nuo teisingumo sampratos, politinių įsitkinimų ir jų skatinamo pilietinio aktyvumo. Tad galime skirti dvi patriotizmo tendencijas: meilę tėvynei kaip tam, kas sava (senovėje tai – romėnų pro aris et focis, už aukurus ir židinius; šiais laikais – emocinis ryšys su savo tauta ir jos kultūra), ir atsidavimą tėvynei kaip tam, kas teisinga ir gera politiškai. Per pilietinį karą JAV garsusis pietiečių generolas Robertas Lee gynė Konfederacijos reikalą, nes svarbiausia jam buvo meilė gimtajai valstijai – Virdžinijai. Savo ruožtu kitas garsus pietietis – George‘as Thomasas – stojo šiauriečių pusėn, nes už savą valstiją jam buvo svarbiau teisingumas ir juo grįsta santvarka. Už teisingumo principus, o ne už Šiaurę kaip savą kraštą ir ne už meilę „savai“ Amerikai su vergove, kovojo ir prezidentas Abrahamas Lincolnas.

Pilietiniai karai ir didžiosios pilietinės priešpriešos liudija, kad meilė tėvynei, tautiečiams nėra vienintelis patriotinis akstinas. Teisinga santvarka – ne menkiau patriotui svarbus dalykas. Tad sakantys, jog patriotizmas – savaime suprantama ir neprieštaringa būsena, pasireiškianti vien nesąlygiška meile tėvynei (kad ir kokia jos santvarka) ir tėvynainiams, gerokai supaprastina reikalo esmę. Patriotizmas gali būti išmintingas ir gali būti aklas. Kaip sakė Lincolnas savo pagiriamajame žodyje Henry Clay‘ui, šis buvo patriotas, kuris „mylėjo savo šalį iš dalies dėl to, kad tai jo šalis, bet pirmiausia dėl to, kad tai laisva šalis; ir jis viską darė dėl jos pažangos, klestėjimo ir šlovės žmogaus laisvės, teisės ir prigimties vardan“.

Referendumu patvirtinta LR Konstitucijos nuostata, skelbianti, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė, išreiškia patriotizmo turiniui itin svarbų politinį principą. Patriotizmo suvokimo Lietuvoje problema šiandien ta, kad, pabrėždamas emocinį ryšį su žeme ir tauta, minėtam principui jis yra palyginti abejingas.

Kaip ir patriotizmo atžvilgiu, nesu(si)pratimo esama ir dėl pilietiškumo sampratos. Kaip ir patriotizmas, Antikos pasaulyje jis sudarė klasikinių respublikoniškų – „bendro reikalo“ – nuostatų šerdį. Toks pilietiškumas reikalauja neužsisklęsti privataus gyvenimo kiaute ir dalyvauti politiškai ar visuomeniškai reikšmingoje veikloje, paisant politinės bendruomenės interesų ir vertybių. Trumpai tariant, klasikinis pilietiškumas – tai privačių reikalų aukojimas viešiems reikalams.

Net jei apytikriai įsivaizduojame, kas turima galvoje, kai pasigendama „politinės kultūros“, neaišku, ar kalbama pirmiausia apie politikus, partijas, ar vadinamuosius nuomonių formuotojus, ar visą viešąją erdvę, ar rinkėjų susivokimą, ar viską kartu sudėjus. Suplakti viską į krūvą vargu ar prasminga, nes skirtųsi ir keliami reikalavimai, ir „kultūros“ termino taikymas.
Vladimiras Laučius:
Tačiau vieši reikalai pagal klasikinę sampratą dažnai virsdavo karais ir nesąlygišku klusnumu sukarintai valstybės organizacijai, kaip graikų poliuose. Dėl tokio pilietiškumo neretai nukentėdavo minties laisvė ir asmens privatumas, kurie antai Spartoje buvo neįtikėtinai suvaržyti ir užgniaužti. Intelektinio gyvenimo, privačios erdvės asmens brandai bei raiškai Spartoje iš esmės nebuvo. Jos „pilietinė visuomenė“ gyveno lyg kareivinėse. Šiandien Spartos pilietiškumas ir spartiečių patriotizmas mums kelia susižavėjimą dėl heroizmo, kurio pavyzdys – Termopilų mūšis, tačiau pilietinei šių dienų visuomenei Spartos pilietiškumo samprata nebūtų priimtina.

Kareivinių tvarka ir vertybės negali ugdyti visaverčio piliečio kaip asmenybės, nes jos pamina asmens kaip mąstančios ir kuriančios, ne tik kariaujančios už tėvynę ir aukojančios jos dievams būtybės orumą. Šiuo atžvilgiu kur kas laisvesnė atrodo Atėnų politinė santvarka. Atėnuose klestėjo filosofija ir menai, pasirengimas karui ir priešų žudymas nebuvo vienintelis laisvo piliečio vertas užsiėmimas. Tačiau ir Atėnai pateikė pavyzdį, kaip pilietiškumas sukyla prieš žmogiškumo šerdį – laisvą protą ir mąstymą. Atėnų „pilietinė visuomenė“ nužudė Sokratą. Primityvus pilietinis angažuotumas pasmerkė myriop laisvos minties genijų.

Ne tik klasikinė, bet ir modernioji pilietiškumo samprata gali kelti susikertančių vertybių problemą. Modernusis pilietiškumas iš dalies pagrįstas idėjomis, kurios viešą reikalą ir politinį aktyvumą suveda į privačių reikalų politinę raišką. Hannah Arendt ir Pierre‘as Manent šį reiškinį apibūdino viešosios erdvės privatizavimo terminais. Privatūs ir grupiniai interesai, piliečių gerai suvokti ir artikuliuoti viešojoje erdvėje, tampa sveikintinu pilietiškumo veiksniu. Modernioji pilietinė visuomenė turi Hobbeso ir Locke‘o konstruotos pilietinės visuomenės bruožų. Ją sudaro savisaugos ir medžiaginės gerovės siekinių valdomi savanaudžiai, kurių privatūs interesai ir jais grindžiama veikla, nereikalaudama klasikams rūpimų asmens ir piliečio dorybių, esą tarnauja bendram interesui. Ši pilietiškumo samprata yra klasikinės sampratos, menkinusios savanaudiškus privačius motyvus, priešybė. Aktyvus pilietis, pagal moderniąją sampratą, pirmiausia yra Arendt aprašytas animal laborans – darbštus žmogus, laisvalaikiu gebantis savo asmeninės gerovės reikalus per politinę ar kitokią grupinę veiklą iškelti iki valstybės uždavinių ir prioritetų lygmens. Tokio piliečio politinis aktyvumas neieško politinės išminties orientyrų: vienintelis autoritetas jam yra jo paties suvokimas, ko reika iš politikų ir valstybės, kad jo privataus gyvenimo, darbo poreikiai būtų geriau patenkinti.

Tačiau kai šiandien iš viešų tribūnų girdėti apmaudas, kad Lietuvos visuomenė niekaip netampa pilietiška, dažniausiai, regis, suponuojama ne ši, o kitokia pilietiškumo samprata. Problema šiuo atžvilgiu ta, kad dorai nepaaiškinama, kas turima galvoje. Kurio pilietiškumo visuomenei trūksta? Moderniojo? Klasikinio? „Tarpinio“ varianto? Prezidentas Valdas Adamkus vienoje metinių kalbų yra užsiminęs apie poreikį grįžti prie klasikinės politikos sampratos. Bet kuri tai samprata – filosofinė ar politinė? Platono ir Aristotelio ar spartiečių ir, švelnesniu pavidalu, Periklio visuomenės?

Jei filosofinė, tai nereikėtų pamiršti, kad už pilietines dorybes svarbesnės turėtų būti laikomos intelektinės dorybės; už aktyvų politinį gyvenimą – politinis mąstymas. Perkėlus filosofinę sampratą į mūsų dienas, daug aktualesnė būtų ne pilietiškumo stokos, o intelektinio nuosmukio problema. Kita vertus, jei prezidento kalbėta apie politinę klasikinę sampratą, tai jos reikalavimai Lietuvos visuomenėje sukeltų krizę. Turėdami galvoje, kokiu mastu ją yra persmelkusi hobsiška baimės ir savisaugos motyvacija, galime numanyti, kas būtų, jei Spartos karalius Leonidas Termopiluose turėtų sutikti persų kariuomenę ne su 300 spartiečių, o su 300 lietuvių. Jis tiesiog liktų vienas. Ką ir kalbėti apie pilietinį vaikų ir jaunuomenės ugdymą pagal klasikinį – ypač Spartos – metodą (agoge).

Ir dar vienas dažnas bėdojimas – dėl politinės kultūros stokos. Suvokti, kas turima galvoje, tikrai nėra lengva. Paprastai – anaiptol ne vien tai, ką „politinė kultūra“ apibūdina kaip politologijos terminas. Beje, ir politologijoje jis vartojamas įvairiai: dažniausiai arba perdėm funkciškai ir specifiškai, arba taip plačiai, kad visai išplaunama jo prasmė. Žodis „kultūra“ apskritai turi savybę daug kur pritapti, bet mažai ką paaiškinti. Kultūros sąvoka ir taip aprėpia per daug įvairių dalykų – menus, kūrybą, papročius ir tradicijas, „aukštąją“ ir „liaudies“ kultūrą, tautinius ypatumus ir tapatumus, socialumą ir elgesį, – kad būtų prasminga ją brukti dar ir politikos sferai. Geriau jau kalbėkime apie politinį ugdymą, politinį išprusimą, politinę atsakomybę, politines dorybes, politinę išmintį: bus aiškiau, kad turime galvoje politiką, o ne vieną ar kelias iš daugybės „kultūrų“.

Net jei apytikriai įsivaizduojame, kas turima galvoje, kai pasigendama „politinės kultūros“, neaišku, ar kalbama pirmiausia apie politikus, partijas, ar vadinamuosius nuomonių formuotojus, ar visą viešąją erdvę, ar rinkėjų susivokimą, ar viską kartu sudėjus. Suplakti viską į krūvą vargu ar prasminga, nes skirtųsi ir keliami reikalavimai, ir „kultūros“ termino taikymas.

Esama pagrindo teigti, kad Lietuvoje daug kalbama ir viešai kovojama už lyg ir svarbius, gerus, pageidautinus dalykus, bet apie juos kažkodėl vengiama kalbėti išsamiau ir aiškiau. Kova už tai, kas sunkiai suvokiama, vidujai prieštaringa ir viešai veik nesvarstoma, bus greičiausiai bergždžia. Geriau nesutarti, ginčytis, net ir nerandant bendros kalbos, nei gražiai, „politiškai kultūringai“ sutarti, kad visuomenei labai trūksta nežinia ko.

 
71
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

D. Repečkaitė. Teletabiškas švietimas nėra kairuoliškas (38)

2014 spalio mėn. 22 d. 07:21
Daiva Repečkaitė
M.Ambrazo nuotr.
Mokytis reiškia įgyti gebėjimą kažkuo naudotis – teorija, įrankiais, sąvokomis ar visuomenės tendencijomis. Kai Gioteborgo universitete išklausėme įvadinį kursą apie politines sistemas, namų užduotis buvo nuo nulio suprojektuoti Europos Sąjungą: „Galite ją paversti unitarine valstybe, galite teigti, kad jokios ES nereikia, bet pagrįskite,“ – tokie buvo nurodymai.

V. Savukynas: Kas gina Žaliojo tilto skulptūras? (667)

2014 spalio mėn. 21 d. 16:33
Išmintingą, racionaliai argumentuotą diskusiją dėl Žaliojo tilto skulptūrų pakeitė isterika bet kokia kaina išlaikyti šias skulptūras. Netgi pasitelkiant juokingus argumentus.

N. Vasiliauskaitė. Tiesos nėra? Ne, tai istorija nesibaigė (197)

2014 spalio mėn. 20 d. 06:00
Dar vasarą rašiau socialiniuose tinkluose: „Žaliųjų žmogeliukų“ taktika ir įžūlus V. Putino melavimas „mūsų ten nėra“ – ne kas kita, kaip sąmoningas Vakarų pop-postmodernistinės dvasios trolinimas: „Argi ne jūs sakote, kad tiesos nėra – viskas tik interpretacijos? Gerai, štai mūsų interpretacija – kad mūsų ten nėra. O tiesos nėra (emotikonas pamerkta akimi)“.

N. Putinaitė: tautinių šokių neužtenka progresui pasiekti (84)

2014 spalio mėn. 19 d. 17:00
Lietuviai save su Europos civilizacija sieja labai įdomiai: per pavydą. Pripažįstama jos gerovė, bet drauge į ją žvelgiama kaip į pagundą, kuriai pasidavęs būsi suvirškintas. Šis dvilypumas įgauna moralinės rezistencijos pavidalą.

Sekmadienio Evangelija. Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui (264)

2014 spalio mėn. 18 d. 19:00
Sekmadienio Evangelija. Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jėzų sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“