V.Laučius. Pabučiuok savo viršininkui... į nuomonę

 (169)
Kokiam iš butelio išvaduotam džinui, gal tūkstantmečius kamuotam smigios rakšties nepatogioje įvardyti vietoje, į galvą šovė mintis, kad nuomonė – tai mainų objektas? Ko gera, yra dvi priežastys, dėl ko tas džinas lengvai įsliūkina į mūsų mąstyseną: tai „politinis korektiškumas“ (diplomatijos naujakalbė) ir baimė atrodyti „kategoriškiems“.
Vladimiras Laučius
Vladimiras Laučius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Tu – man, aš - tau

Yra žmonių, kurie vengia ginčytis. Ne todėl, kad neturi nuomonės, o todėl, kad ginčas iščiulpia jų minties syvus – ypač kai atsargos nėra įspūdingos – ir veda duobėtu pažinimo keliu. Tame kelyje pasitaiko daugybė nuomonių. Kai jos ima kirstis, žmogus rizikuoja prarasti dvasios pusiausvyrą, būti intelektualiai apstumdytas ir aplamdytas... Nesmagu.

Kam tiek vargo, pastangų ir kančių? Lengviausia minėto kelio žygeiviui yra pripažinti nuomonių įvairovę ir nebesukti sau galvos dėl galimų pasaulėžiūrinių nesutapimų ir disonansų. Svarbu juk ne tiesa tunelio – tiksliau, kelio – gale: svarbu Jo didenybė Pliuralizmas ir Jos didenybė Tolerancija. Jos gelbsti kiekvieną jautrią ir pažeidžiamą sielą nuo skausmingų tiesos paieškų ir ginčų.

Mes susikūrėme stabą iš tolerancijos, ir juo didesnis pašnekovo neišprusimas ar užantyje paslėptas akmuo, juo labiau stengiamės būti jam tolerantiški. Mes bijome dalykus vadinti savais vardais.
Vladimiras Laučius

Ir štai skamba Lietuvoje jau įprastas šūkis: „Svarbu ne tiek idėjų kova, kiek apsikeitimas nuomonėmis!“. Išmeditavus šią mintį, nebeapleidžia paprastas klausimas: Kas tai per stebuklingas sąmonės barteris? Kas tai per smegenų produkto mainai?

Moterys, pasitaiko, apsikeičia drabužiais, jei, žinoma, dydžiai tinka. Tolimų kraštų atradėjai, antai koks nors Jamesas Cookas, mainydavo stiklo karoliukus į čiabuvių suneštas gėrybes. Galima barteriu apsikeisti reklamomis arba prekėmis. Galima keistis knygomis, vaizdo įrašais. Bet kas per lakios fantazijos išgalvojimas – keistis nuomonėmis?

Yra anekdotas: žmogus ateina pas viršininką, o kai išeina, kolegos jo klausia: „Na, kaip?“ – „Apsikeitėm nuomonėmis“, - atsako šis. – „Na ir?..“ - smalsauja kolegos. – „Na ir dabar turiu savo viršininko nuomonę“.

Gyvenimas po skvernu

Galima ginčytis su pašnekovu, sutikti ar nesutikti. Galima raštu ar pranešimu išreikšti savo nuomonę ir tikėtis pritarimo arba nepritarimo. Galima susikirsti argumentais ir nesutarti. Tokiais atvejais sakoma – idėjų kova. Jei ji vyksta politikoje ar akademijoje, tai liudija, be kita ko, sveikintiną šių sričių gyvybingumą. Lietuvos viešoji erdvė šiuo atžvilgiu atrodo pusiau nugeibusi.

Įtikinti arba būti įtikintam svarbu, jei ginčas yra idėjinis ir turintis praktinių padarinių tolesnei pašnekovų elgsenai ir mąstysenai. Visai kas kita – jei du užsispyrėliai susiginčijo dėl to, kas pirmiau – višta ar kiaušinis. Šie du kiaušinio ir vištos scholastai, galima sakyti, „keičiasi nuomonėmis“. Ir kam tai įdomu? Kokia šio „keitimosi nuomonėmis“ prasmė?

Įtikinti pašnekovą gali nebūti ne itin svarbu, jei vyksta užstalės pokalbis apie gerai iškeptos jautienos privalumus prieš bifšteksą su krauju. Neverta brukti bendrakeleiviui svarių argumentų už degalinėje pirktą dešrelę, sugrūstą į prezervatyvo formos bandelę. Tai gastronominio skonio reikalas: lemia ne argumentai, o skonio receptoriai. Nėra prasmės sakyti: „Patikėk“. Geriau pasiūlyti: „Paragauk“.

Galima ginčytis iki pažaliavimo dėl perskaitytų knygų arba matytų filmų. Galima dėl to pyktis, gal net pasikeiksnoti. Bet tai bus bent jau tikra ir nuoširdu. Tai bus sielos šydo praskleidimas įdomiam ar artimam asmeniui, o ne „keitimasis nuomonėmis“.
Vladimiras Laučius

Nesakau, kad dėl skonio nesiginčijama, ypač kai kalbama apie meninį skonį. Jis apeliuoja į pasaulėjautą, o ši savo ruožtu išjudina jausmus ir diskusijas, norą atskleisti savo išgyvenimus ir mintis. Ne šiaip atskleisti, o parodyti pašnekovui grožį, kurį pats matai ir jauti. To nepadarysi vien keisdamasis nuomonėmis. Turi būti noras įtikinti; turi būti vaizdą ir išgyvenimą perteikianti, „argumentuojanti“ jausenos kibirkštis.

Kitu atveju ir meninis suvokimas, ir juo grįsti pokalbiai bus drungni ir ne kažin ko verti. „Man patinka Šekspyro sonetai“. – „O man patinka filmai su Dolphu Lundgrenu“. – „Ačiū už nuomonę, dabar jau eisiu“. – „Ačiū ir tau, kad pasidalijai nuomone. Pasiskambinkim po savaitės“. Štai – drungnas „apsikeitimas nuomonėmis“.

Galima ginčytis iki pažaliavimo dėl perskaitytų knygų arba matytų filmų. Galima dėl to pyktis, gal ir pasikeiksnoti. Bet tai bus bent jau tikra ir nuoširdu. Tai bus dalijimasis gilesniais išgyvenimais. Tai bus sielos šydo praskleidimas įdomiam ar artimam asmeniui, o ne „keitimasis nuomonėmis“. Pastarasis sukuria tik pašnekesio iliuziją, išgaruojančią sulig naujos dienos rutina ir brėkštančio ryto triukšmais.

Mes susikūrėme stabą iš tolerancijos, ir juo didesnis pašnekovo neišprusimas ar užantyje paslėptas akmuo, juo labiau stengiamės būti jam tolerantiški. Mes bijome dalykus vadinti savais vardais, nes bijome bjaurių dalykų ir jų tikrųjų vardų. Išdresuoti pliuralizmo ir tolerancijos apeigų, mes bijome vadinti blogį blogiu, o idiotizmą – idiotizmu, ir gūžiamės po tų apeigų skvernu.

Mes politiškai korektiškai keičiamės nuomonėmis su personažais, kurių nuomonė įdomi nebent jiems patiems ir galbūt dar keletui jų bendraminčių. Bet tam, kad turėtum bendraminčių, reikia turėti minčių. Tai vargina. Todėl bendrų yra daug, o bendraminčių – mažai.

Plastilininiai žmogeliukai

Už „politiškai korektišką“ ar intelektualiai bestuburį vertybinį pliuralizmą bei perdėtą toleranciją tenka mokėti nemenką moralės kainą. Ir štai kodėl.

Besaikis pliuralizmas įpratina žmogų manyti, kad gyvenime apskritai beveik nebėra dalykų, už kuriuos verta mirti. Bet tuomet sunku susivokti, ir dėl ko verta gyventi: kuo vienas gyvenimo būdas yra vertingesnis už kitą? Juk visos vertybės – kiekvienam „savitai“ reikšmingos. Šiandien „politiškai nekorektiška“ būtų jas niekinti, net jei jos yra idėjiškai nepriimtinos.

Kažkada dabartinė despotiška tolerancija ir diktatoriškas vertybinis pliuralizmas dar nebuvo praplovę žmonėms smegenų ir užvaldę viešo kalbėjimo. Persų puoselėtos vertybės kažin kodėl neatrodė Termopilų mūšio didvyriams graikams „vienodai vertingos ir gerbtinos“. Kodėl Leonidas ties Termopilais tiesiog nepaspaudė Kserksui rankos ir neapsikeitė su juo nuomonėmis apie laisvės ir tironijos pliusus ir minusus?

Jei žmogus netampa „besikeičiančia nuomonėmis“ būtybe, kuriai visos vertybės daugmaž toleruotinos ir priimtinos, tai jo sieloje neretai gali kilti natūralus pasipriešinimas ir pyktis. Ypač kai tam, kas yra jo gyvenime svarbu ir prasminga, iškyla grėsme. Tai ne besmegenio gyvulio įniršis, bet teisingas ir kilnus pyktis, atpildo jausmas, kurio globėja senovės Graikijoje buvo laikoma Nemezidė.

Bebaimis ir principingas gyvenimas negali būti be pykčio. Lygiai taip jis negali būti be stuburo, tvirtų nuostatų ir tvirtos pozicijos, kuri leidžia žinoti, dėl ko verta gyventi – ir mirti. Šiandien iš visų pusių girdėti plastilininė frazė, iš kurios gali lipdyti, ką nori – „apsikeiskime nuomonėmis“. Ir kas toliau? Plastilininė tolerancija? Plastilininis pliuralizmas? O gal šliaužiantis konformizmas?..

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

A. Užkalnis: Britaniją išvarėte jūs patys, europiečiai (508)

Jei būčiau britas, balsavęs už pasilikimą Europos Sąjungoje, tai šiandien galvočiau, kad, po velnių, reikėjo balsuoti už išėjimą. Aš neišlaikyčiau tos patyčių, paniekos ir arogantiško pamokymo lavinos, kuri užpylė Jungtinę Karalystę, pasirinkusią trauktis iš ES – tikrai ištiesčiau iškeltą didįjį pirštą ir dar pridėčiau keiksmažodžių. Daug keiksmažodžių, kaip aš moku.

E. Samoškaitė. Darbo kodeksas – smūgis Lietuvos dirbantiesiems (513)

Seime priimtas Darbo kodeksas tų, kurie jį stūmė, vaizduojamas vos ne pažangos varikliu, tačiau nereikia būti dideliu genijumi, kad suprastum, jog pažangos bus siekiama kažkieno sąskaita. Ir tas kažkas bus samdomi darbuotojai – tai yra mes su jumis, gerbiami skaitytojai.

V. Laučius. Kaip britai virto atsilikėliais (370)

Kuo toliau, tuo sunkiau patikėti, kad, samprotaudami apie Europos būklę, kalbame ir galvojame apie tą pačią objektyvią tikrovę. Ir tada, kai Vladimiro Putino pakalikai skelbia žodžiais ir šūviais savas „tiesas“, ir tada, kai Briuselio pimpačkiukai kuria savą ideologinę animaciją. Naujausia šio animacinio filmo serija – apie Britanijos pasitraukimą iš pimpačkiukų rojaus.

T. Kačerauskas. Grįžkime į sovietmetį, pagerinkime šeimų statistiką (125)

Seimo nariai jau kelintus metus bergždžiai bando apibrėžti, kas yra šeima. Kyla klausimas, kodėl jiems tai rūpi? Ar tai susiję su jų asmeninėmis tapatumo bei seksualumo krizėmis? Tai, kad apibrėžus šeimą jai pasipils visokeriopa parama, neįtikina.

A. Tapinas. Globalioji Lietuva – paklydusi tarp Anglijos lietuvių ir Japonijos prostitučių? (220)

Įsivaizduokime situaciją – už mūsų nuodėmes ant Lietuvos užleidžiamas keturiasdešimties dienų ir naktų lietus. Žinoma, pas mus tai vadinasi vasara, bet tarkim. Nemunas su Nerimi kyla iš krantų, o 297 669 Kauno gyventojų kyla nerimas, juk niekas nesitikėjo, kad taip smarkiai lis, ekspertai aiškino, kad pakrapnos ir viskas.